Gruodžio 09 d., penktadienis | 22

Neskaičiuojantiems valandų pavasaris niekada nevėluoja

„Ūkininko patarėjo“ informacija
2022-04-26

„Gėlininkystė – rizikingas verslas, kaip ir kitos žemės ūkio šakos“, – sako darbo valandų niekada neskaičiuojantys gėlių augintojai Anžela ir Kęstutis Beinoravičiai.

Nors antrasis pavasario mėnuo, pagailėjęs šilumos ir lietaus, sparčiai žengia į pabaigą, dėl vėsių ir permainingų orų žydinčių augalų gamtoje dar nėra daug. Tačiau tuos, kurie rimtai užsiima gėlininkyste, pirmieji gėlių žiedai džiugina jau nuo kovo mėnesio. Gausesnio augalų sužydėjimo laukiama Motinos dienos proga ir gegužės viduryje. Taip sako joniškietis ūkininkas Kęstutis Beinoravičius, kartu su žmona Anžela gėles auginantys jau 14 metų.

BIOMAS GROW straipsnio viduje

Bemiegės naktys – jau nuo vasario vidurio

Kęstučiui ir Anželai darbymetis tęsiasi visus metus. Šeima turi apie 10 ha žemės, tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį nebeaugina nei javų, nei rapsų, nei cukrinių runkelių, visą šį plotą nuomoja, o patys yra rimtai pasinėrę į gėlininkystę. Jų sodybos kieme, trijuose polietilenu dengtuose šiltnamiuose, dabar vyrauja tikra žalumos oazė: jau pradeda žydėti gumbinės, krūminės, visažydės begonijos, dvimečiai gvazdikai, surfinijos, petunijos, į saulę stiebiasi kalebrochojos, bakopos, margeniai, smilgos, skavolos, sandovilės, smilgos ir kitos gėlės. Lauke išrikiuotuose vazonėliuose – net 5 000 vnt. 17 rūšių našlaičių, keletos spalvų primulės. Šįmet savo turimą augalų asortimentą Anžela papildė sukulentais, įvairių rūšių mėtomis.

Kur bepažvelgsi – tiek šiltnamiuose, tiek lauke – sukabinti ir išrikiuoti šimtai didesnių ir mažesnių vazonėlių su akis džiuginančiais augalais.

Daugiau kaip 30 tūkst. vnt. gėlių karalystę būtina kasdien apeiti, apžiūrėti, palaistyti, stebėti, ar nepuola kokie nors kenkėjai ir ligos. Be abejo, vasarį parsivežus visus daigelius, pirmiausia reikia juos išpikuoti. Prie šio, ypač daug kruopštumo reikalaujančio, darbo reikia dar ne kartą grįžti vėlesniais mėnesiais.

„Gėlės – mano žmonos mėgstamiausias užsiėmimas. Ji Joniškio žemės ūkio mokykloje prieš keletą metų baigė dekoratyvinio apželdinimo ir floristikos kursus, tad moka ir puokštes komponuoti. Aš jai viską, ką reikia, padedu. Mums visada talkina ir dukros – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje muzikos pedagogiką ir režisūrą studijuojanti Gabija, keturiolikmetė Beata ir dvylikametis sūnus Gytis. Nuolat padeda ir Anželos mama Natalija“, – šypsodamasis pasakoja K. Beinoravičius, dar dirbantis ir Joniškio r. Saugėlaukio seniūnijos ūkvedžiu.

Dešinioji Anželos Beinoravičienės ranka pikuojant gėles šiltnamiuose ir jas parduodant turguose – jos mama Natalija Grinuvienė. Jai talkina ir anūkė Beata.

Paruošęs namų darbus, dvylikametis Beinoravičių sūnus Gytis noriai padeda tėvelių gėlių ūkyje.

Darbštus, tvarkyti ir puošti aplinką mėgstantis, sunkaus darbo nebijantis joniškietis žmonai padeda tikrai daug. Jis anksti ryte į turgų nuveža šeimos užaugintas gėles, pats pastatė tris šiltnamius, juose įrengė augalų laistymo sistemą, rūpinasi durpių substrato paruošimu, šiltnamių apšildymu ir kitais ūkiškais darbais. Pasak Kęstučio, laistymo sistemos technologija nėra moderni ar labai sudėtinga – tereikėjo viename iš šiltnamių sumontuoti hidroforą, kuris iš šulinio į šiltnamį pumpuoja vandenį. Vazonėliai su gėlėmis sustatomi į laistymo stalus – medines dėžes, išklotas drėgmę sugeriančia medžiaga, ir į dėžes prileidžiama vandens. „Kiek kiekvienai gėlei reikia drėgmės, tiek ji jos ir pasiima per vazonėlio dugną, o vandens perteklių iš dėžės nuleidžiu pro apačioje įtaisytą kranelį, – apie vyro pritaikytą racionalizaciją, gerokai palengvinančią augalų laistymą, pasakoja Anžela. – Į šiltnamyje aukštai pakabintus vazonus su gėlėmis vanduo iš hidroforo atkeliauja guminėmis žarnelėmis. Toks laistymo būdas ypač patogus, kai reikia kur nors visai dienai išvažiuoti, o šiltnamyje būna labai karšta.“

Jei sodininkams dažniausiai bemiegės naktys būna gegužę, kai per patį obelų ir vyšnių žydėjimą užklumpa šalnos, tai gėlininkams toks įtemptas metas prasideda jau nuo vasario mėnesio, kai šiltnamiuose jau būna įkurdinti pirmieji daigeliai, o naktimis vis paspaudžia šaltukas. „Taip buvo ir šią žiemą bei pavasarį. Kaip ir kasmet, taip ir šįmet, teko naktimis keltis ir šiltnamiuose kūrenti krosnis. Jas visą parą tenka papildyti maždaug kas pusantros valandos. Per gėlių auginimo sezoną sunaudojame gal apie 25 kub. m malkų, – nužvelgia kieme sparčiai tirpstančią malkų krūvą stropus šeimininkas. – Kad metalinės krosnys šiltnamiuose ilgiau išlaikytų ir skleistų vienodą šilumą, jas dar esame apdėję lauko akmenimis.“

Pirmasis daigynas – verandoje

Savo gėlininkystės verslą prieš keliolika metų pradėję joniškiečiai pirmaisiais metais pasėjo 500 našlaičių, o kitais metais jas sėkmingai realizavo. Kitų gėlių daigelius šeima pirmiausia įkurdindavo verandoje, kur įsirengė šildomas grindis ir pro kurios plačius langus patenka daug saulės šviesos. Orams sušilus, paaugusias gėles perkeldavo į 3x5 m pločio šiltnamį.

„Pirmaisiais metais tame šiltnamyje dar bandėme Vėlinėms auginti skinamas karališkas chrizantemas. Tuomet toks sprendimas pasiteisino. Tačiau vėlesniais metais, kai gėlių parduotuvės pradėjo masiškai vežtis chrizantemas iš Olandijos, mums jas auginti tapo nuostolinga. Paskaičiavome: išlaidų ir vargo daugiau nei pajamų, – teigia pašnekovai. – Dabar veranda su tropiniu klimatu mums kaip minidaigynėlis, praverčia gumbinėms begonijoms paauginti, nes jas pasėjame dar prieš Kalėdas. Po Naujųjų metų prasideda ledinukų (visžydžių begonijų), surfinijų, petunijų sėja, iš žiemos miego reikia žadinti kaskadines pelargonijas. O kai jas iškeliame į šiltnamius, toje verandoje karaliauja orchidėjos, kurių būna gal apie 100 vazonėlių. Kas nežino, turbūt galvoja, jog verandą mes puošiame spalvotomis dirbtinėmis gėlėmis.“

Darbščių joniškiečių teigimu, viską patiems užsiauginti iš sėklų tiesiog nėra sąlygų, todėl tenka pirkti kai kurių vasarinių hibridinių gėlių – jurginėlių, sanpaulijų, margaritų, sanvitalijų, laumakių –mažyčius daigelius ir toliau juos auginti patiems.

Augalininkystės šaka, kurios niekas neremia

Anžela ir Kęstutis turi gražią svajonę – kada nors savo namų kieme vietoje polietileninių pasistatyti šiuolaikišką šiltnamį su modernesne laistymo, šildymo, vėdinimo sistema. Tačiau ta svajonė vis labiau tolsta, nes šiandien, anot K. Beinoravičiaus, toks modernus lenkiškas šiltnamis kainuoja apie 80 tūkst. Eur, o apie tokią didelę pinigų sumą smulkus ūkininkas gali tik pasvajoti. „Apmaudu, kad tokiai augalininkystės šakai kaip gėlininkystė vystyti paramos neskiria nei Europos Sąjunga, nei Lietuva. Domėjausi ir išgirdau atsakymą, kad tiesiog nėra tokios rėmimo priemonės. Todėl verčiamės tik iš savo užsidirbtų pinigų. Ką iš parduotų gėlių užsidirbame, tą vėl ir investuojame, – apie pasiaukojantį darbą pasakoja joniškiečiai. – O ir konkurencija vis didėja, nes kasmet gėles pardavimui pradeda auginti vis daugiau rajono gyventojų. Prieš keletą metų, kol nebuvo koronaviruso pandemijos, patys veždavome gėles parduoti ir į Latviją – Jelgavą, Bauskę, kitus miestelius. Patys latviai gėlių pirkti atvažiuodavo ir pas mus į namus. Kaip bus šįmet, dar nežinome. Juk gėlių kainų žymiai nepadidinsi, nes tada žmonės paprasčiausiai jų nepirks, tai ne pirmo būtinumo prekės. Be to, Joniškis – provincija. Apskritai, prieš kokius septynerius metus visko augindavome žymiai mažiau nei dabar, bet pajamų būdavo daugiau. Dėl to, kad dabar viskas – elektra, trąšos, durpės, vazonėliai, kitos šiltnamiams būtinos priemonės, degalai – gerokai pabrango. Savo juodo darbo ir bemiegių naktų jau neskaičiuojame. Per tuos dešimt įtemptų mėnesių, kai neturime galimybių nei normaliai atostogauti, nei su vaikais bent keletui dienų nuvažiuoti pailsėti prie jūros, turime užsidirbti bent minimalią mėnesio algą. Privalumas – nereikia tarnauti kitam darbdaviui.“

Ūkininko K. Beinoravičiaus teigimu, gėlininkystės verslas, kaip ir kitos augalininkystės šakos, yra rizikingas. „Tie laikai, kai žmonės, gavę pinigų už savo užaugintas ir parduotas chrizantemas ar gvazdikus, statėsi namus, pirko mašinas, jau seniai praėjo. Lieka tik juodas darbas ir šiek tiek pinigų gausiai šeimai kukliai, bet ne oriai pragyventi“, – atvirai apie savo ir žmonos pasirinkimą auginti gėles, o ne javus ar rapsus, kalba Kęstutis. Tiesa, šeima, kasmet dovanojanti gėlių miestui papuošti, džiaugiasi bent nedideliu parodytu dėmesiu – prieš keletą metų Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras jiems pagamino vizitines korteles.

Birutė Čižienė, nuotraukos autorės

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.