Kukurūzai yra grūdiniai augalai, kilę iš Centrinės Amerikos. Kolumbui atradus Ameriką, jie buvo įvežti į Europą ir pradėti auginti prie Viduržemio jūros esančiose šalyse. Vėliau šie augalai paplito ir toliau į šiaurę nutolusiose šalyse. Pradžioje kukurūzai daugiausia buvo auginami grūdams. Devyniolikto amžiaus viduryje, Prancūzijoje, iš jų pradėtas gaminti silosas.
Lietuvoje kukurūzų auginimo bandymai pradėti 1960–1963 metais. Žemdirbystės institute buvo išvesta veislė Dotnuvos I. Panevėžio rajone 1992 m. jau auginti naujų, anksti bręstančių užsienietiškų veislių kukurūzai. Nuo tada šie augalai Lietuvoje pradėjo plisti. Šiuo metu jie auginami jau daugelio rajonų ūkiuose. Prisiminkime, kokie veiksniai lemia kukurūzų auginimo sėkmę.
Vieta sėjomainoje ir sėja
Dirvožemiui kukurūzai nereiklūs. Jie gerai auga įvairiose dirvose, tačiau gausesnis derlius gaunamas priesmėliuose ir drenuotose priemoliuose. Kukurūzai nemėgsta užmirkusių dirvų, jautrūs dirvos reakcijai ir ypač nemėgsta suslėgto dirvožemio. Jie gerai auga tik neutraliose arba artimos neutraliai reakcijos dirvose. Dirvas, kurių pH mažesnis nei 5,5, reikia kalkinti. Kukurūzų nerekomenduojama sėti giliuose kloniuose ar pamiškėse, kur dažniau būna šalnų. Arti miškų pasėtų kukurūzų tyko kitas pavojus – šernai. Tik užsimezgus burbuolėms, šernų kaimenės tiesiog apsigyvena pasėliuose ir nesiėmus priemonių gali visiškai sunaikinti pasėlį.
Patys geriausi priešsėliai kukurūzams yra pūdymai, visi kaupiamieji ir ankštiniai augalai. Jei kukurūzai sėjami po javų, reikia nuskusti ražienas, o sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvas iš rudens suarti. Pavasarį kukurūzai pradeda dygti, kai dirvos temperatūra įšyla iki 8–10 °C. Tokia temperatūra sėklų įterpimo gylyje (4–6 cm) nusistovi, kai pradeda žydėti ievos. Kartais anksti sėti bijoma dėl galimų šalnų, bet kukurūzų 4–5 °C pavasario šalnos nenušaldo. Nuo šalčio augimo kūgelį saugo jį gaubiantys išoriniai lapai.
Kukurūzai sėjami plačiais tarpueiliais (nuo 62,5–80 cm). Optimalus pasėlio tankumas priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, drėgnumo, kukurūzų veislės ir kitų faktorių.
Vienas iš svarbiausių veiksnių – tręšimas
Tręšiama turėtų būti atsižvelgiant į laukiamą derlių ir maisto medžiagų kiekį, esantį dirvožemyje. Kukurūzus reikia tręšti azoto, fosforo ir kalio trąšomis. Labai gerai dalį fosforo trąšų išberti sėjant. Tam tinka amofosas, kadangi jo sudėtyje yra ir azoto, kuris reikalingas augalams ankstyvaisiais tarpsniais, ypač esant nepalankiems pavasario orams. Augalai turėtų gauti apie 160–200 kg/ha azoto.
Fosforas turi įtakos kukurūzų energijos apykaitai. Jo stingant, lapai tampa violetinio atspalvio, jų galiukai ruduoja ir nyksta. Fosforo trąšų kukurūzams reikia 100–150 kg/ha. Fosforo ir kalio trąšomis juos galima tręšti rudenį. Tada trąšos turi būti gerai permaišytos su dirvožemiu. Kalis reikalingas ne tik gaminti cukrų ir krakmolą, bet turi įtakos augalų tvirtumui, atsparumui nuo išgulimo. Jo kukurūzams reikėtų 180–250 kg/ha. Nepamirškime ir mikroelementinių trąšų, nes kukurūzai pasisavina nemažai maisto medžiagų.
Naikinkime piktžoles
Kukurūzai vieni jautriausių piktžolėms augalų, ypač ankstyvaisiais augimo tarpsniais. Literatūroje nurodoma, kad jau 1–6 piktžolės/m2 dygstančių kukurūzų pasėlyje sumažina jų derlių iki 10–30 t/ha. Kadangi kukurūzai silosui sėjami vėliau negu daugelis javų, dalį dygstančių piktžolių galima sunaikinti akėjant. Akėti galima ir po sėjos, nes kukurūzai sėjami 4–6 cm gyliu. Vėliau piktžoles gana sėkmingai galima naikinti purenant tarpueilius. Tokiu būdu, nenaudojant brangių herbicidų, galima sunaikinti daug trumpaamžių pavasarį ar vasarą dygstančių piktžolių. Labai svarbu prieš sėją išnaikinti vienaskiltes daugiametės piktžolės, ypač varpučius. Jas Lietuvoje registruotais herbicidais reikia naikinti rudenį arba pavasarį, likus 3 savaitėms iki sėklos guolio ruošimo.
Pažinkime ligas ir kenkėjus
Kukurūzų pasėliams žalos gali padaryti pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis), šaknų, stiebo ir burbuolės puviniai, kuriuos sukelia įvairių rūšių grybai.
Šaknų ir stiebo puviniai jau pirmaisiais vystymosi tarpsniais pažeidžia šaknis ir apatinę stiebo dalį, o po žydėjimo – visą stiebą. Šios ligos pažeistų kukurūzų silosas būna prastesnės kokybės. Prevencinės priemonės – atsparių veislių parinkimas, subalansuotas tręšimas, ypač azotu ir kaliu, nes azoto trąšos skatina plitimą, o kalio – stabdo.
Pūslėtosios kūlės labiau išplinta sausesniais ir šiltesniais metais. Infekcija pažeidžia visas augalo dalis, tačiau dažniausiai pūslelės auga ant stiebų, lapų, burbuolių ar šluotelių. Kai ši liga pažeidžia stiebą, sumažėja cukrų, augalai tampa mažiau atsparūs kitoms ligoms, o tokių kukurūzų silosu gali apsinuodyti gyvuliai. Svarbiausia priemonė nuo šios ligos – sėjomainos taikymas ir atsparių veislių parinkimas. Literatūroje nurodoma, kad cheminių augalų apsaugos produktų naudojimas mažai efektyvus.
Kukurūzų sėklas ir jaunus augalus gali apnikti ne tik ligos, bet ir kenkėjai: spragšių, grambuolių, švedinių muselių lervos, todėl sėklas patariama beicuoti. Spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos – vieni žalingiausių kenkėjų. Pavasarį, kai dirva įšyla 10–12 oC, jauniems daigams pradeda kenkti šių vabzdžių lervos. Jos naikina sėklas, gali įlįsti į kukurūzų stiebą ir sunaikinti augimo kūgelį. Šie kenkėjai ir toliau minta kukurūzų šaknimis ir stiebu. Pažeisti augalai netolygiai vystosi, užsikrečia dirvos patogenais, susilpnėja stiebas, dėl to pasėlis vegetacijos antroje pusėje gali išgulti.
Švedinės muselės (Oscinella frit) kiaušinėlius padeda prie augalo pagrindo. Po 3–4 d. išsiritusios lervos įsigraužia į daigo stiebelius ir jais misdamos sunaikina augimo kūgelius. Augalų lapai deformuojasi, supleišėja, stiebas dirvos paviršiuje gali išsipūsti, augalas nebeišleidžia lapų arba išleisti nebeišsiskleidžia. Intensyviai dirbant žemę, muselių labai sumažėja, o sėjant beicuotas sėklas šių kenkėjų žalos išvengiama. Kiti kenkėjai žymesnės žalos kukurūzams nepadaro.
Derliaus nuėmimo ypatumai
Optimaliausias derliaus nuėmimo laikas auginant kukurūzus silosui – augale esant 30–35 proc. sausųjų medžiagų. Tokį derlių galima gauti kukurūzams esant BBCH 85 vystymosi tarpsnio ir pasiekus vaškinę brandą (grūdai geltoni, vaško konsistencija juose – apie 55 proc. sausųjų medžiagų). Šiuo augalų brandos tarpsniu gaunama aukštos pašarinės vertės žaliava, iš kurios pagamintą silosą gerai virškina galvijai.
Anksti pribręstančios kukurūzų veislės silosui pjaunamos, kai grūdai yra vaškinės brandos. Kukurūzai – bene vieninteliai augalai, kurių derlingumas ir maistingumas bręstant iki tam tikros stadijos didėja.
Labai svarbi kokybiško siloso gamybos sąlyga – geras masės susmulkinimas. Vidutinis pjaustinių ilgis neturi viršyti 4–7 mm. Grūdai turi būti sutraiškomi, nes nesmulkintų gyvuliai nesuvirškina, todėl patiriama maisto medžiagų nuostolių. Silosuojamų kukurūzų derliui nuimti naudojamos specialios gerai masę susmulkinančios mašinos. Smulkintuvų peiliai turi būti aštrūs ir tinkamai sureguliuoti. Dažnai juose būna įrengti papildomi traiškytuvai, dantytos juostos ar sietai kietiems grūdams traiškyti. Kukurūzai smulkinami dviejų tipų smulkintuvais – prikabinamaisiais su atraminiais ratukais (kabinamais prie vidutinės klasės traktorių) ir savaeigiais kombainais. Derliaus dorojimo technika pasirenkama atsižvelgiant į tai, kiek kukurūzų auginama ir kam jie bus skirti. Literatūroje nurodoma, kad optimalus ražienų aukštis turi būti apie 15 cm. Paliekant per trumpas ražienas, į pašarus gali patekti žemių, o per ilgas – patiriama nuostolių.
Silosavimo subtilumai
Susmulkintus kukurūzus nesunku silosuoti. Silosavimo metu kukurūzai neturi įšilti, nes patiriama nuostolių, o viso siloso temperatūrai pakilus gali vykti antrinė fermentacija – įšilimas šėrimo metu. Būtų gerai, kad oras silosavimo metu būtų kuo sausesnis, nelytų ir į tranšėjas pakliūtų kuo mažiau vandens. Sultys, išsiskiriančios gaminant silosą, yra vienas iš pavojingiausių teršalų. Netgi nedidelis kiekis, patekęs į vandenį, gali padaryti didelės žalos, nes labai greitai sumažina deguonies kiekį vandenyje. Jei silosuojama lyjant, sulčių išsiskiria dar daugiau. Tranšėja turi būti pripildyta greitai, o silosuojamą pašarą reikia gerai suspausti. Tranšėjos dydį reikia reguliuoti pagal sušeriamo per savaitę siloso kiekį. Priminsime pagrindinius gero siloso gamybos procesus:
2012 m. rugsėjo mėn. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos ir Dotnuvos eksperimentinio ūkio organizuotoje „Kukurūzų dienoje“ bendrovė „BaltisAgro“ pristatė kukurūzų silosavimo rankovėje (maišuose) technologiją. Kišant į žarną-rankovę, kukurūzai turi būti pasiekę vėlyvąjį vaškinės brandos tarpsnį. Reikia stebėti, kad rankovė būtų tinkamai įtempta. Jei ji bus per daug įtempta – gali trūkti, jei per mažai – pašaras nebus kokybiškas.
Taip pagamintu silosu gyvulius galima šerti po 2–3 savaičių, bet geriausios kokybės pašaras būna po dviejų mėnesių. Rekomenduojama visus silosavimo darbus atlikti ant kieto pagrindo – asfalto ar betono, kad į rankovę nepatektų žemių ir kitų nereikalingų priemaišų.
Kukurūzams nereikia ypatingų sąlygų, bendros sąnaudos mažesnės negu auginant javus. Kasmet Lietuvoje auginami vis didesni kukurūzų plotai, pagaminama vis daugiau siloso. Svarbiausia pasiekti, kad pašaras būtų labai geros fermentacijos ir būtų išsaugota kuo daugiau maisto medžiagų ir energijos, esančios silosuojamoje žaliavoje. Kukurūzai gerai tinka ir taikant ekologinę žemdirbystę, nes jų masiškai neužpuola pavojingos ligos ir kenkėjai.
Jei ūkininkams stinga žinių auginant kukurūzus, jie visada gali kreiptis į artimiausią LŽŪKT biuro augalininkystės konsultantą.