Rugsėjo 16 d., antradienis | 25
Nuoseklūs Roberto Pečiulio žingsniai kuriant ateitį Punsko krašte
2025-09-01
© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt
Rytiniame Lenkijos pakraštyje, Punske, jaunas ūkininkas Robertas Pečiulis tyliai, bet ryžtingai tęsia šeimos tradicijas ir realizuoja savąją ūkio viziją. Jis pasirinko nelengvą, bet gerai apgalvotą kelią: mėsinių galvijų ūkis, investicijos į naujausią techniką ir nuoseklus žingsniavimas ES paramos priemonių kryptimi. Tai – jauno žmogaus atsakas į iššūkius, su kuriais susiduria kaimas: gyvulininkystės sunkumai, klimato kaita, ekonominiai ribotumai ir visuomenės lūkesčiai. Tačiau kartu tai ir istorija apie pasitikėjimą tuo, ką daro – net ir molingose, nederlingose žemėse.
Nuo vaikystės iki savo ūkio krypties
Robertas ūkininkavimą matė nuo mažų dienų – šeima nuo seno vertėsi pienininkyste. Tačiau jis pasirinko kiek kitą kryptį.
„Pienas labai pririša – ryte, vakare, kasdien, be atvangos. Norėjau šiek tiek daugiau laisvės, todėl pasirinkau mėsinius galvijus“, – paaiškina jis. Ūkininkavimas jam neatsiejamas nuo laisvės, bet taip pat – nuo atsakomybės: šiuo metu laiko apie 60 galvijų, valdo 20 ha nuosavos žemės ir dar tiek pat nuomoja. Augina kukurūzus, javus, žoles, rapsus – visa tai reikalinga pašarams. Sako, tai leidžia būti labiau nepriklausomam: „Pats pasiruošiu pašarų, pats sprendžiu, ką laikyti, kiek ir kaip. Reikia nuolat žiūrėti, kas verta.“
Tokia kryptis – ne tik ūkininko vidinis pasirinkimas, bet ir atsakas į regiono realybę. Punsko žemės – nederlingos: smėlis, molis, žemės klasė – 6 ar net 4, verstis augalininkyste čia sunku. Todėl daug šeimų verčiasi gyvulininkyste. Tačiau ir ši sritis reikalauja diversifikacijos, lankstumo, tikslių skaičiavimų. „Rinka nenuspėjama. Vienais metais galvijų kaina kyla, kitais krenta. Gamtos sąlygos vis labiau ekstremalios – sausros, staigūs lietūs, ligos. Todėl svarbu turėti kelias kryptis, augalus ir gyvulius – tada lengviau reaguoti.“
ES parama – paskata žengti pirmyn
Robertas pasinaudojo ES parama jauniesiems ūkininkams. Paramos suma nebuvo didelė, bet labai reikšminga – jos užteko įsigyti kokybišką grėblį šienui. „Geriau vienas geras padargas, kuris dirbs ilgai ir efektyviai, nei penki pigūs, kuriuos po metų keisti reikės“, – sako jis.
Technikos našumas labai svarbu – ne tik dėl darbo efektyvumo, bet ir dėl laiko. Kai ūkyje reikia vienam spėti tiek daug, kiek anksčiau dare trys žmonės, technika tampa tarsi rankų tęsinys. Pasinaudoti parama Robertui padėjo vietos konsultavimo tarnyba. „Man tai buvo nauja, dokumentacijos daug, bet be jų pagalbos būtų sunkiai pavykę. Jie žino, ką reikia pateikti, kaip teisingai parengti planus, o tai labai padeda. Kartais net ne tai svarbu, kiek pinigų gauni, o tai, kad įgauni pasitikėjimo: gali, sugebi, eini į priekį.“
Tačiau jauno ūkininko patirtis atskleidžia ir kitą ES paramos pusę – ribojimus. „Lenkijoje paramos teikimas labiau apribotas nei Lietuvoje. Turimos žemės plotas riboja net tai, kokią techniką leidžiama pirkti. Nori automatinio vairavimo – neleidžia, nes per mažas plotas. Norėtum didesnio padargo – vėl negalima. Galiausiai perku iš savo lėšų, nes paramos taisyklės neleidžia vystytis taip, kaip norėtum“, – atvirai kalba Robertas.
Ateities planai: technologijos, efektyvumas ir atsakingas požiūris
Robertas žino, ko siekia. Ateityje jis planuoja dar labiau modernizuoti ūkį – pirmiausia įdiegti automatinio vairavimo sistemas traktoriuose. Tai padėtų tiksliau tręšti, sėti, mažinti sąnaudas ir laiko švaistymą. Tiesa, kartu galvoja ir apie galimybę mažinti gyvulių skaičių ir labiau koncentruotis į augalininkystę – jei tai pasiteisins ekonomiškai. „Sunku prognozuoti. Klimatas keičiasi, rinka neprognozuojama. Gal po penkerių metų viskas bus kitaip. Bet žinau viena – žmonėms reikės maisto. Tad ūkininkavimo perspektyva, manau, išlieka.“
Rinkdamasis, kur investuoti, Robertas visada pasitaria su konsultantais, ekonomistais, kitais ūkininkais. Vertina kolegų patirtį, analizuoja savo galimybes. Jo požiūris – nuosaikus: geriau augti išmintingai nei staiga, su rizika. Ūkio valdymas jam – ne tik ūkio darbai, bet ir gebėjimas planuoti, vertinti riziką, spręsti racionaliai.
Vartotojai vis dar renkasi pagal kainą
Paklaustas apie maisto vartotojų pasirinkimus, Robertas atvirai sako: „Aš pirmiausia žiūriu į kokybę. Bet matau – dauguma žmonių vis dar pirmiausia žiūri į kainą. Tik tada į kilmę ir kokybę. Jei norim kokybiško maisto, jis kainuos. Juk ir ūkininkui užauginti be trąšų, atsakingai – kainuoja brangiau.“
Anot jo, geras ūkininkas šiandien turi būti ne tik gamintojas, bet ir vadybininkas: „Reikia mokėti valdyti ūkį, matyti, kur galima efektyviau, kur galima keistis. Reikia mokytis. Ir svarbiausia – turėti tikslą.“
Konsultantų požiūris: paramos vertos išgrynintos idėjos
Palenkės žemės ūkio konsultavimo centro ekspertas Jonas Radzevičius, dirbantis Punsko regione, patvirtina, kad ES parama yra stiprus postūmis jaunam žmogui: „Kaimo plėtros programa suteikia galimybę padaryti šuolį. Bet tik jei ūkis turi kryptį. Kai ūkininkas žino, ko nori – paramos priemonė padeda greičiau tai įgyvendinti.
Deja, taisyklės ne visada palankios. Labai daug biurokratijos, ribojimų, kartais nelogiškų. Bet matome: kai parama panaudota išmintingai – rezultatai ilgalaikiai.“ Jo teigimu, daug smulkių ūkių Lenkijoje negeba pasinaudoti paramos galimybėmis, nes nesiekia augti. Bet jauni žmonės – tie, kurie nori keistis, modernizuotis – tampa pavyzdžiu bendruomenei.
Robertas – vienas iš jų. Jis planuoja, skaičiuoja, klauso, mokosi, eina į priekį. Jo pavyzdys rodo, kad ūkininkavimas šiandien – tai ne tik paveldėta žemė ir pažįstamas darbas, bet ir nuolatinis mokymasis, technologijų pažinimas, atsakingas planavimas. Ir, žinoma, ryšys su žeme – toks, kuris nesibaigia darbo dienos pabaigoje.
Straipsnis iš elektroninio leidinio, kuris parengtas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai įgyvendinant projektą „Jaunųjų ūkininkų forumas“. Projektas finansuojamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“.
