Patirtis: dirvožemio mikroorganizmai maži, o nauda didelė

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2020-02-17

© LŽŪKT nuotr.

Kėdainiškiai sūnus ir tėtis Edmundas ir Egidijus Gikniai (nuotr.), ūkininkaujantys Padotnuvio kaime, daugiau nei dešimtmetį ūkyje taiko beariminę technologiją. Pasak agronomiją studijuojančio Edmundo, ūkyje susidūrė su problemomis: šiaudai prastai irdavo, o augalai sirgdavo pašaknio ligomis. Problemoms spręsti prieš 5 metus tęsdami bandymus nutarė išbandyti mikroorganizmų preparatus. Situacija pasėliuose pasikeitė (vaizdo reportažą iš ūkio žiūrėkite čia).

Vis dažniau ir garsiau kalbama, kad pastaraisiais dešimtmečiais žemdirbystės intensyvinimas, anglies emisijų didėjimas, azoto ciklo pokyčiai pasiekė beprecedentį lygį. Tai lemia ir dirvožemio funkcijų sutrikimą. Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamas ūkininkavimo priemones, kurios padėtų išsaugoti dirvožemio įvairovę, o reikalui esant, ją ir pagausintų. Vienas iš būdų – naudoti biologinius preparatus, kurie skatina augalų vystymąsi, gerina jų fitosanitarinę būklę ir derliaus kokybę.

Kiekvienas ūkininkas apie tai turi savo nuomonę. Per penkmetį Edmundas ūkyje išbandęs ne vieną bioproduktą sako, kad nereikėtų tikėtis, jog mikroorganizmai padidins javų derlingumą dvigubai. Pirmiausia, jie padeda taupyti pinigus – galima gauti geresnį (arba tokį patį) derlių, tik naudojant mažiau trąšų. „Kalbant apie biologinių produktų naudojimą apsaugoti pasėlius nuo ligų, tenka pripažinti, kad situacija kitokia: patogenus gali platinti ir vėjas, kurio negalime kontroliuoti, tačiau galime pasirūpinti dirvožemio mikroflora. Vis tik apskritai purškimas biopreparatais nuo ligų ant augalų paviršiaus – diskutuotinas dalykas“, – įsitikinęs Edmundas.

Problemos skatino ieškoti kitų technologijų

Egidijus Giknius – patyręs ūkininkas, tvirtai daugiau nei du dešimtmečius valdantis 400 ha augalininkystės ūkį. Sūnus Edmundas seka tėčio pėdomis ir, nusprendęs studijuoti agronomiją VDU Žemės ūkio akademijoje, drąsiai taiko naujoves ūkyje. Sūnaus naujų idėjų paieškai pritaria ir tėtis. Abu įsitikinę, kad reikia patiems domėtis naujausiomis žemės ūkio technologijomis, o netikėti tik pardavėjais. „Reikia viską pačiam bandyti ir daryti, ne svetimomis rankomis, juolab, kad darbuotojų rasti nelengva. Ūkyje nežaidžiame, čia negalima spėlioti – viskas pagrįsta mokslu“, – sako Edmundas. Ūkyje be šeimos tandemo dirba dar du darbininkai. Sezono metu prisijungia ir brolis su sūnumi.

Gikniai augina kviečius, žieminius ir vasarinius rapsus, cukrinius runkelius, žirnius. Kaip pasakoja Edmundas, ūkyje beariminę žemės dirbimo technologiją taiko jau 12 metų, naudoja tik diskinius (lėkštinius) skutikus. Dirva per metus kelis kartus dirbama iki 10 cm gyliu. Ilgainiui ant dirvos paviršiaus likę ir įterpti į dirvą šiaudai prastai irdavo, o jie – gera terpė įvairiems patogenams, todėl augalai dažnai sirgo pašaknio ligomis.

„Neturėjome kitos išeities, kaip susirasti technologiją, kuri padėtų spęsti mūsų problemas. Išbandėme vengriškus mikroorganizmų produktus. Nors ir veiksmingi, bet brangūs, tad sugalvojome patys juos augintis. Visi mikroorganizmai, naudojami žemė sūkyje, yra išskirti iš dirvožemio. Taigi juos ir derėtų įdėti atgal į dirvožemį. Mikroorganizmus lašeliniu būdu išpurkšime ant dirvos paviršiaus. Pradėjome gan primityviai, bet šia technologija vis labiau domimės. Jei ir toliau taip seksis, galbūt ūkis taps ekologinis“, – svarsto Edmundas.

Penkerių metų bandymai ir pastebėjimai

Daugiau kaip 5 metus ūkininkai ne tik naudoja mikroorganizmus, bet ir patys juos augina. 2019 m. pavasarį ūkyje „augo“ 3 t rizobakterijų, 5 t Bacillus subtilis, 5 t Bacillus megaterium, 5 t azoto bakterijų, 5 t Trichoderma harzianum.

Edmundas pasakoja, kad specialiai pritaikytose ir sterilizuojamose ūkio patalpose užsiaugina tikrai geros koncentracijos ir kokybiškus produktus. Daromos analizės, tikrinant mikroorganizmų koncentracijas jiems pritaikytose terpėse, jų koncentracijos tiriamos LAMMC Žemdirbystės instituto laboratorijoje. Taip pat atliekamos vandens, maisto terpės analizės. Kasmet turimus pagrindinius kamienus, šnekamojoje kalboje vadinamus „štamus“ (vok. stamm – kamienas), stengiamasi atsinaujinti.

Ūkyje per metus į 400 ha sunaudojama 50–90 t aukštos koncentracijos mikroorganizmų. Pasak jaunojo agronomo, naudojamos didelės koncentracijos mikroorganizmų tirpalas, pvz., 10 l/ha, 10 10, o kartais ir 1011 KFV/ml. Kadangi ūkio dirvožemiai yra sąlyginai tolygūs, mikroorganizmų kiekis dedamas vienodas. Ūkyje jie įdeda po 3–4 l/ha mikroorganizmų. Tai didelis kiekis. Žinoma, galima išpurkšti ir įterpti silpnesnės koncentracijos, tačiau startas bus labai lėtas, be to, mikroorganizmams turi būti idealios aplinkos sąlygos, kad 100-tu proc. suveiktų.

Vieni mikroorganizmai iš dirvožemyje esančių netirpių junginių atpalaiduoja fosforą, kiti – kalį, treti kaupia ir fiksuoja azotą, grybiniai (mikoriziniai) preparatai padidina šaknų paviršiaus plotą, pagerina medžiagų įsisavinimą, augalo savijautą. Tuomet galima mažinti mineralinių trąšų naudojimą, ligos ne taip smarkiai kamuoja augalus. Vis tik, anot Edmundo, nuo ligų reikia saugotis ir cheminiais preparatais.

Šiaudams skaidyti ūkininkai naudoja Bacillus subtilus, Trichoderma genties grybus. Pastarieji greičiau skaido organiką negu laukinės bakterijos, be to, nereikia papildomai naudoti azoto trąšų.

Atsižvelgiant į tai, kokie augalai bus auginami po derliaus nuėmimo, pasirenkami tinkami mikroorganizmai būsimam pasėliui. Kaip sako Edmundas, kiekvienai ūkyje auginamai kultūrai jie skirtingą receptą – mikroorganizmų rinkinį. Naudojant tik kažkurį vieną iš mikroorganizmų, efektyvumas bus mažas, be to, nevienodos ir dirvožemio sąlygos, todėl jaunasis agronomas skirtingiems žemės ūkio augalams pataria naudoti skirtingą 2–3 mikroorganizmų mišinį. Svarbu, kad bakterinis preparatas būtų parinktas ne tik pagal auginamo augalo rūšį, bet ir dirvožemio savybes. Dirvožemį papildyti mikroorganizmais reikia labai skirtingai, kad tarp įterptų ir vietinių mikroorgnizmų neprasidėtų nenaudinga konkurencija.

Kasmet tiriami ūkio dirvožemiai, dažniausiai po derliaus nuėmimo. Kas pastebėta? Nuolat stebimi dirvožemio kokybiniai parametrai, augalų derlių ir grūdų kokybinius parametrai. Pradėjus naudoti mikroorganizmus situacija pasikeitė drastiškai: pradėjo skilti organika, pastebėta, kad dirvožemyje padaugėjo augalams prieinamo ir įsisavinamo fosforo ir kalio, padidėjo humuso. „Kaip žinome, iš NPK trąšų tik iki 30 proc. augalai pasisavina fosforo ir kalio, o visa kita – arba išsiplauna, arba virsta į augalams neprieinamas formas. Mikroorganizmai leidžia tas formas atpalaiduoti, todėl galima sumažinti fosforo ir kalio mineralinėmis trąšomis,“ – teigia Edmundas. Suprantama, rezultatai nėra labai greiti, bet per penkmetį susidaro juntami kiekiai, dirvožemio situacija gerėja.

Beje, ūkyje kėdainiškiai jau antrus metus nebenaudoja nei fosforo, nei kalio trąšų, tik azotines, kurių, ūkininkai įsitikinę, ateityje pavyks gerokai sumažinti.

Žirniams ir pupoms papildomai ūkyje auginamos gumbelinės bakterijos Rhizobium. Jos, gyvendamos simbiozėje su pupinių šeimos augalais, gali fiksuoti atmosferos azotą, tačiau gyvendamos laisvai dirvožemyje, jos aktyviai dalyvauja denitrifikacijos procese, ardo organinę medžiagą ir kt. (pasak kai kurių mokslininkų, simbiozėje su ankštiniais augalais, priklausomai nuo augalo rūšies, gyvenančios bakterijos fiksuoja 100–300 kg/ha per metus, o laisvai gyvenančios bakterijos – tik apie 0,4–0,8 kg/ha per metus).

Edmundas pasakoja, kad 2018 m. pabandė rizogeną auginti skystoje terpėje (žirnių sėklą apvelti rizogenu ir išlaikyti iki sėjos sudėtinga) ir įterpti kartu su kitais mikroorganizmais ruošiant dirvą sėjai. Nepurkštame plote žirniai brandino mažiau ankščių, augalai buvo silpnesni. Plotuose, kur buvo naudoti mikroorganizmai, ant šaknų rasta apie 15 proc. daugiau azotą fiksuojančių gumbelių, žirniai mezgė daugiau ankščių, o grūdai buvo akivaizdžiai stambesni, nors buvo daugiau ir piktžolių, palyginti su kontroliniu.

Posėliui Edmundas rekomenduoja geriau auginti žirnius, o ne garstyčias ar ridikus. Nustatyta, kad žirniai iki žydėjimo labiausiai kaupia azotą, o per žydėjimą pradeda naudoti gumbeliuose sukauptą azotą. Edmundas sako, kad norint gauti maksimalią naudą, greičiausiai reikėtų posėliui naudoti rizobakterijas, kurios padėtų maksimaliai iš atmosferos sukaupti azotą. Į žirnių ha 2019 m. pavasarį įterpta apie 25–30 l koncentruoto rizogeno, kitų produktų – apie 10 l/ha.

Po 5 metų bandymų pastebėta, kad kviečiams geriau naudoti Trichoderma barzianum, o cukriniams runkeliams ir rapsams labiau tinka Trichoderma viride. Rapsų šaknys yra rūgščios, jos nedraugauja su mikrobais, cukriniai runkeliai taip pat nedraugauja su mikrobais, bet lauko bandymai parodė, kad Pseudomonas fluorescense ir Trichoderma viride mišinys turėjo teigiamo poveikio abiem žemės ūkio augalų pasėliams.

2018 m. rudenį į žieminių kviečių pasėlių dirvožemį buvo įterpta Bacillus megaterium 1x1011, Bacillus subtilis 4,5x109, azoto bakterijų 8,5x1010, Trichoderma barzianum ir Pseudomonas fluorescense 6,6x1010. Buvo sausa, todėl kviečiai dygo netolygiai. Vis tik jiems sudygus ir pradėjus krūmytis, šaknų sistema buvo labai gera, augalai turėjo net 13–14 cm ilgio šaknis.

Svarbu mikroorganizmus įterpti teisingai

Edmundas sako, kad labai svarbu į dirvožemį mikroorganizmus įterpti teisingai, nes čia padaroma kone daugiausia klaidų. Mikroorganizmai jautrūs saulės šviesai (UV), todėl geriausia juos paskleisti tradiciniu purkštuvu vakare per nesmarkų lietų, bet tai retai kada pavyksta.

Idealiausias variantas biopreparatus paskleisti ruošiant dirvožemį pavasarinei ar rudeninei sėjai, darant pirmąjį dirbimą po derliaus nuėmimo ar įterpiant trąšas. Ūkininkai įsitikinę, kad kombainas turi nuimti derlių, o ne smulkinti šiaudus. Kombaino smulkintuvas sunaudoja apie 25 proc. variklio energijos. Atjungus smulkintuvą ir šiaudus klojant į pradalges, perkraunami kūlimo bei kratymo mechanizmai, nes kratikliai nespėja kokybiškai iškratyti iš šiaudų grūdus, o kombainas taip pat negali maksimaliai greitai darbuotis. Tad Gikniams kilo mintis nuimti tik viršūnėles, panašiai kaip šukuotuvai, o likusią aukštą ražieną ir stambiai smulkintas viršūnėles palikti grybų, bakterijų ir diskinio skutiko valiai. Bandymui ūkininkai pasirinko 110 ha lauką, numatytą žieminių rapsų sėjai su diskine sėjamąja. Nuimdami derlių, paliko 38–40 cm ražieną, kombainas dirbo neperkrautas ir dideliu greičiu net ir su įjungtu smulkintuvu. Ražiena palikta traktoriui, tempiančiam skutiką su purkštuvu. Ražiena ir šiaudai įterpti į 6–10 cm gylį. Visą kitą darbą atliko įterpti mikroorganizmai. Taip organika suskyla greičiau, patogenai taip pat yra prislopinami, o pašaknio ligų sumažėja iki minimumo. Prieš žieminių rapsų sėją ūkininkai dar po poros savaičių darbą su skutiku ir mikrorganizmais pakartojo. Nors, kaip sako Edmundas, ar buvo tikslinga antrą kartą kartoti tą patį darbą, iki galo jie neįsitikinę.

Todėl nuimant derlių paliekama 15–20 cm, kartais ir aukštesnė – 38 cm ražiena, o šiaudai, kurie po to diskiniais skutikais įterpiami į dirvožemį, smulkinami stambiai. Visą kitą darbą atlieka įterpti mikroorganizmai. Taip organika suskyla greičiau, patogenai taip pat yra sunaikinami, o pašaknio ligų sumažėja iki minimumo.

Prieš žemės ūkio padargus siūlo susimontuoti purkštuvą

Kadangi mikroorganizmai jautrūs saulės šviesai, į laukus išvažiavus su paprastu purkštuvu mikroorganizmai per 3–4 val. tampa nebeefektyvūs. Kad jie būtų teisingai įterpti, kėdainiškiams kilo idėja prieš įvairius žemės ūkio padargus susimontuoti purkštuvą, o slėginę sistemą su talpa – ant priekinės trišakės pakabos. Taip mažiau važinėjama per lauką, o mikroorganizmai iškart patenka ant organinių liekanų ir į dirvožemį, negaudami UV spinduliuotės. Taip pasiekiamas didžiausias preparatų efektyvumas.

Edmundas sako, kad purkštuvą gana pigiai gali pasidaryti kiekvienas ūkininkas.

Puršktuvas montuojamas prie padargo, o slėginė sistema su talpa – ant priekinės trišakės pakabos. Taip mažiau kartų važinėjama per lauką, o mikroorganizmai iš karto patenka ant organinių liekanų ir į dirvožemį.

Talpa – 1 t konteineris. Naudojami filtrai ir purkštuvo siurblys, kurį varo hidromotoras. Svarbu, kad siurblys paleidžiant ar stabdant nesidaužytų, todėl įdėtos guminės movos. Gikniai naudoja sodininko žarnas, skirtas vandeniui. Jos atlaiko iki 3 atmosferų ir nebijo saulės spindulių (insekticidams, herbicidams tokios žarnos netinkamos). Pritaisomas purkštuvo reguliatorius su monometru (jį turi matyti vairuotojas, jei kas atsitiks siurbliui, pvz., nukris spaudimas). Tuomet nusistatomas reikiamas slėgis. Visa konstrukcija laikoma ant priekinės traktoriaus pakabos. Iš konteinerio tirpalas paduodamas į filtrą, iš jo – į purkštuvo siurblį, iš kurio sekcijomis pateks į purkštuvą, kuris pritaisytas, pvz., prie pasėlių priežiūros akėtėlių ar kitų žemės ūkio padargų.

Mikroorganizmus galima įterpti ir rudenį, tuomet pasėti kviečius. Vis tik, pasak Edmundo, žemė dažnai per žiemą įšąla pakankamai giliai, todėl mikroorganizmai išmiršta. Mikroorganizmų įterpimas į dirvą ir pavasarį, ir rudenį – būtinas. Todėl Giknių idėja – žieminių kviečių pasėliuose mikroorganizmus optimaliai įterpti pavasarį su pasėlių priežiūros akėčiomis. Taip žieminių kviečių vegetacijai būtų geras startas, pagerinta dirvožemio mikroflora. Mikroorganizmus ūkininkai įterpia kiekvieną kartą dirbdami žemę.

Purkštuvas montuojamas prieš pasėlių priežiūros akėčias. Akėtėlės suardys dirvos paviršių, o mikroorganizmai bus maksimaliai paskleisti.Purkštukų laikikliai tvirtinami 50 cm tarpais. Bus 4 sekcijos po 3 m (12 m pločio). Kad kuo mažesnis būtų slėgis ir mikroorganizmai nestresuotų, ūkininkai planuoja naudoti kuo didesnius inžektoriniuspurkštukus, kad mikroorganizmai būtų išpurškiami lašeline forma, o ne dideliu spaudimu sudarant rūką. Pastarasis būdas mikroorganizmams įterpti – ne pats tinkamiausias.

Stebėti ir veikti

Edmundas įsitikinęs, kad mikroorganizmai – gera investicija ir finansiškai. „Įdėjęs 20 eurų į dirvožemį, dar nemažai metų turėsi naudos, nei už tuos pačius pinigus prisipirsi mineralinių trąšų. Suprantama, kad reikia laiko, juk Roma taip pat per dieną nepasistatė, – juokauja Edmundas Giknius ir priduria, kad visuomet bus kur tobulėti. Suprantama, kad vienodų dirvožemio ir sąlygų nėra. Sąlygos lauke gali skirtis dėl skirtingų pH, granuliometrinės sudėties, sėjomainos, organinės kilmės medžiagų ir tręšimo mineralinėmis trąšomis intensyvumo, todėl vaisto, kuris tiktų visiems vienodai, taip pat nėra. Vienintelis kelias – bandyti produktus savo ūkyje ir stebėti, kaip į juos reaguoja augalai ir dirvožemis.

„Norint įsitikinti biopreparatų veiksmingumu, reikėtų kasmet tirti dirvožemyje esančio azoto, bendro ir augalams prieinamo fosforo bei kalio, pH ir humuso tyrimus, juos lyginti. Neužtenka stebėti derliaus dydį ir jo kokybinius parametrus. Gerokai svarbiau stebėti, ar naudojant bioprepartus pavyksta dirbti rentabiliau. Mano patirtis rodo, kad tikrai tai įmanoma“, – patirtimi dalijasi jaunasis agronomas Edmundas Giknius.

Agroakakdemija.lt rekomenduoja pažiūrėti

Patirtis: maksimalus derlius su minimaliomis išlaidomis

Javapjūtė: sėkmę atneša ir netradiciniai sprendimai žemės ūkyje

Naujos kartos bioorganinės trąšos vertos dėmesio

Drėgmės išteklių valdymas dirvožemyje – misija (ne)įmanoma?

Žoliniai augalai – dirvožemio būklės indikatorius