• Temos
• Augalininkystė

Piktžolių išplitimo priežastys ir kontrolė

Petras Kulikauskas

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tauragės r. biuro augalininkystės konsultantas

2012-03-08

Piktžolių kontrolė – tai visos priemonės, stabdančios piktžolių plitimą, augimą ir vystymąsi, kad jos netrukdytų derėti žemės ūkio augalams. Žalą pasėliui lemia ne tiek jų kiekis, kiek pasiskirstymas lauke. Žalingiausios augalams yra židiniais plintančios daugiametės piktžolės – dirvinės usnys, pienės, paprastieji varpučiai ir kt. Siekiant sumažinti piktžolėtumą, būtina laikytis tam tikrų rekomendacijų.

Prevencinė piktžolių mažinimo priemonė yra tinkama augalų kaita sėjomainoje, t. y. vienamečių javų, kaupiamųjų augalų kaitymas su daugiametėmis žolėmis, žieminių ir žiemojančių augalų – su vasariniais, dviskilčių – su vienaskilčiais.

Jeigu augalų kaita plėtojant įprastą žemdirbystę yra profilaktinė priemonė ir tik viena iš piktžolių kontrolės sistemos dalių, plėtojant ekologinę žemdirbystę, ji – svarbiausia kovos su piktžolėmis priemonė.

Tyrimų duomenimis, pasėliuose visada daugiau piktžolių, kai taikoma javų, o ne javų–žolių sėjomaina. Piktžolių plitimas ir išsivystymas labai priklauso nuo kultūrinių augalų tankumo ir jų stelbiamosios galios, kurią lemia įvairūs veiksniai – žemės dirbimas, optimalus sėjos laikas, sėklos guolis, dygimo sąlygos, tręšimas ir genetinės veislės savybės.

Ekologiniuose ūkiuose planuojant pasėlių struktūrą, būtina vertinti ir augalų stelbiamąją galią, nes piktžoles galima naikinti tik agrotechninėmis ir biologinėmis priemonėmis. Sudarant sėjomainas, būtina atsižvelgti į konkrečiame lauke vyraujančias piktžolių rūšis, jų vystymosi intensyvumą ir stengtis sudaryti palankias konkurencines sąlygas kultūriniams augalams, ypač jų vegetacijos pradžioje.

Sėjomainoje auginant daug žieminių javų, išplinta žieminės ir žiemojančios piktžolės: kibieji lipikai, notrelės, dirvinės čiužutės, bekvapiai šunramuniai, dirvinės našlaitės, dirvinės veronikos ir kitos. Jos sudygsta dar rudenį, o peržiemojusios pavasarį jau būna stipriai išsivysčiusios.

Vasariniuose javuose išplinta jiems būdingos piktžolės: baltosios balandos, dirviniai garstukai, daržinės žliūgės, kai kur – tuščiosios avižos.

Svarbu tinkamai kaitalioti augalus

Tinkama augalų kaita, ypač žieminių su vasariniais, yra gera prevencinė priemonė piktžolių kiekiui mažinti. Tyrimais nustatyta, kad ilgalaikis herbicidų naudojimas specializuotuose javų ūkiuose neišnaikino piktžolių – pasėliuose pasikeitė tik piktžolių rūšinė sudėtis, atsirado net atsparių herbicidams piktžolių rūšių ir populiacijų.

Varpiniai javai (ypač avižos) labiau stelbia piktžoles negu ankštiniai, tačiau varpinių ir ankštinių javų mišinių stelbiamoji galia didesnė, palyginti su vienarūšiu pasėliu.

Išnaudojant pasėlio stelbiamąją galią, galima sumažinti piktžolių naikinimo sąnaudas. Svarbu, kad piktžolės neperaugtų ir neužgožtų kultūrinių augalų, nes tuomet jos intensyviau negu pastarieji vykdo fotosintezę ir kaupia biomasę.

Nesiekiančios žalingumo ribos piktžolės yra normalus pasėlio komponentas, palaikantis ekologinę pusiausvyrą, t. y. mažinantis vandens ir vėjo erozijos pavojų, papildantis biologinę įvairovę. Jei piktžolių lauke yra mažai ar vidutiniškai, t. y. iki 50 vnt. kvadratiniame pasėlio metre, tokiuose laukuose galima ūkininkauti jas naikinant mechaniniu būdu ir palaikant įvairių rūšių augalų kaitą.

Reikšmingas pasėlių akėjimas

Žieminius javus reikėtų pradėti akėti dar rudenį. Kaip ir vasarinius, žieminius pirmą kartą reikėtų akėti prieš sudygimą ir 2–3 lapelių tarpsniu. Pavasarį naudinga akėti kuo anksčiau, nes tada ne tik sunaikinamos dygstančios ir ką tik sudygusios piktžolės, bet ir suardomi fuzariozės židiniai, pagerinama aeracija, o tai intensyvina šaknų siurbimo funkciją.

Pasėlių akėjimas turi įvairiapusės reikšmės – pagerėja supurento dirvožemio paviršiaus fizikinės savybės, aeracija, sumažėja tankis. Tai, savo ruožtu, pagerina augalų šaknų aprūpinimą maisto medžiagomis, ypač azotu.

Jei piktžolėtumas didesnis už vidutinį (70 piktžolių kv. m) ar didesnis (100 piktžolių kv.m), – be pūdymo neapsieisime.

Būtina laikytis tam tikrų rekomendacijų

Reikėtų skirti tris piktžolėtumo ribas:

1. Fitocenologinę – piktžolių tiek, kad jos nedaro žalos kultūrinių augalų pasėlio produktyvumui.
2. Kritinę – piktžolės jau mažina pasėlių derlingumą, tačiau žala mažesnė negu naikinimo savikaina.
3. Ekonominę – piktžolių daroma žala didesnė už jų naikinimo savikainą.

Siekiant sumažinti piktžolėtumą, būtina laikytis šių rekomendacijų:

1. Atsižvelgiant į įvairias biologines savybes, tinkamai kaitalioti augalus. Varpinius javus auginti po ankštinių arba kaupiamųjų, o žieminius – po vasarojų.
2. Ankštinių pasėlių piktžolėtumą mažinti auginant daugiakomponenčius ankštinių ir varpinių augalų mišinius.
3. Skusti ražienas arba ražieninių piktžolių plitimą stabdyti įsėliniais arba posėliniais tarpiniais pasėliais.
4. Laikytis optimalios sėjos terminų, o suvėlavus sėją – didinti sėklų normą. Ją stengtis skaičiuoti tiksliai, kad galima būtų suformuoti optimalaus tankumo pasėlius.
5. Neleisti subrandinti sėklų židiniais plintančioms piktžolėms.

Dėl tinkamos augalų kaitos (sėjomainos rotacijos plano sudarymo), sėklos normų paskaičiavimo, žemės dirbimo, pasėlių priežiūros ir kitais augalininkystės klausimais kviečiame kreiptis į LŽŪKT rajonų biurų augalininkystės konsultantus.