Soja ir jos auginimo perspektyvos Lietuvoje

Gabija Baltramaitytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Molėtų r. biuro augalininkystės konsultantė

2022-01-31

Pupiniai augalai. Dažniausiai šiuos žodžius išgirdę pirmiausia pagalvojate apie žirnius ir pupas. Tačiau pupinių augalų šeima yra gerokai platesnė: tai ir dobilai, vikiai, barkūnai, esparcetai... Vienos vertingiausių ir labai plačiai naudojamų pupinių šeimos atstovių – sojos pupelės, kurios pagal pasaulinio auginimo mastą po kukurūzų ir kviečių užima garbingą trečiąją vietą. Pasaulyje jos labai populiarios, o kaip gi Lietuvoje?

Suvartojimo mastais – taip. Iš šio augalo pupelių pagaminti maisto produktai vis dažniau įtraukiami ir į lietuvių maisto racioną. Tačiau ar įmanoma Lietuvoje pamatyti žydinčių sojų lauką? Įmanoma, tačiau reikės labai gerai paieškoti, nes nedaugelis ūkininkų mūsų klimato sąlygoms ryžtasi auginti šį egzotinį augalą. Apie ją dar daug nežinoma, tačiau soja – ne tik vertinga maisto produktų žaliava, bet ir puikus narys sėjomainoje.

Sojos nėra itin reiklūs dirvožemiui augalai, bet geriau auga puriame, nepiktžolėtame, pakankamai laidžiame dirvožemyje. Šiam augalui būtina drėgmė, bet sunkaus molio dirvožemyje (kur vanduo ilgai laikosi) sojų derlius nebus didelis. Dirvožemio pH turėtų būti 6,5–7,0, nes esant rūgščiai dirvožemio reakcijai maisto medžiagos šiam augalui tampa mažiau prieinamos, o azotą fiksuojančios bakterijos nėra aktyvios.

Pirmieji žingsniai sėkmingo sojų auginimo link – veislės pasirinkimas ir sėjos laikas

Lietuvoje sėklų platinimo įmonės siūlo įsigyti austriškų sojos veislių 'Abelina’ ar ‘Alexa’. ‘Abelina’– ypač anksti bręstanti veislė. Šios sojos išsiskiria savo violetiniais žiedais bei dideliu atsparumu ligoms, išgulimui ir sėklų išbyrėjimu iš ankščių. ‘Alexa’ – taip pat violetiniais žiedais žydinti, anksti bręstanti veislė, galinti pasigirti atsparumu išgulimui ir labai dideliu baltymų kiekiu (43 proc.).

Kaimyninėje Lenkijoje sojos sėklų pasiūla kur kas didesnė: galima rintis ir iš platesnio veislių asortimento. Tarp mūsų šalies ūkininkų populiariausia Lenkijoje platinama trumpo vegetacijos periodo (100–130 dienų) labai ankstyva ukrainietiška veislė ‘Annuška’. Šios sojos pasižymi dideliu derlingumo potencialu (4 t/ha) ir dideliu baltymų kiekiu (iki 40 proc.).Yra ir Estijoje išvesta sojos veislė ‘Laulema’, kuri galbūt yra artimesnė auginti mūsų klimato sąlygoms. Tai vėlyva veislė, pasižyminti dideliu baltymų kiekiu, tinka maistui ir pašarams, vidutinio derlingumo (2–2,5 t/ha), gero skonio, turi ploną sėklos luobelę.

Kalbant apie sėjos laiką – skubėti nereikėtų: į per drėgną dirvą pasėtos sėklos nesudygs, o supus (esant žemai temperatūrai ar net šalnų pavojui). Per vėlai (gegužės pab. – birželio pr.) pasėtų sėklų derlius gali būti mažas, o jį kulti reikės jau vėlai rudenį. Optimaliausiu laiku sėjai laikomas gegužės vidurys, nes nebelieka šalnų rizikos, o temperatūra tampa stabilesnė. Dėl trumpos šios veislės vegetacijos sojos spėja subrandinti sėklas ir derlius nuimamas, kol laukų neužtvindė rudeniniai lietūs.

Darbai prieš sėją

Tačiau prieš sėją būtina atlikti dar kelis svarbius darbus. Vienas jų – gerai paruošti dirvą. Rekomenduojama iš rudens suarti, o pavasarį suakėti. Jei dirvos paviršius nelygus arba pavasaris labai vėlyvas, patartina sukultivuoti 6–8 cm gyliu ir privoluoti – taip bus paskatinamas piktžolių dygimas, o dirvos paviršius bus lygesnis.

Galimas ir kitoks dirvos paruošimo variantas: iš rudens 2–3 kartus suskusti (ypač jeigu daug piktžolių) ir suarti, o pavasarį pravažiuoti su sunkiomis akėčiomis ir iki sėjos tai kartoti kas savaitę. Prieš sojos sėją lauką reikėtų dar kartą įdirbti kultivatoriumi ar germinatoriumi su akėčiomis 5–7 cm gyliu. Jei dirva nėra piktžolėta, pavasariniame dirbime akėjimų skaičius gali būti mažesnis.

Antrasis labai svarbus darbas – sojos pupelių inokuliacija (apvėlimas nitraginu). Tai atlikti būtina, nes Lietuvoje sojai tinkamos azotą fiksuojančios bakterijos dar negyvena. Inokuliantų naudojimas prieš sėją rodo akivaizdžius rezultatus: sėjant neinokuliuotas sojas, gaunamas daugiau nei dvigubai mažesnis derlius. Žinoma, derlius labai priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų augalų vegetacijos metu: esant drėgnesniam orui, kai sąlygos azotą fiksuojančioms bakterijoms palankesnės, derlius gali viršyti ir 2 t/ha. Tačiau jei metai sausi, bakterijos formuoja mažiau gumbelių ant šaknų, todėl silpnėja azoto fiksacija, o derlius tarp apveltos bakterijomis ir neapveltos sojos iš esmės nesiskiria. Aktyviai azotą fiksuojantys gumbeliai yra rožinės-šviesiai raudonos spalvos, o balti ar žali gumbeliai – nefiksuoja arba dar nepradėjo fiksuoti azoto. Aplinkos sukeliamas stresas (pvz. šaltis, sausra, užliejimas, rūgšti dirvožemio reakcija) kenkia gumbelių vystymuisi bei apsunkina azoto fiksacijos procesą.

Sėjos metas

Gerai paruošus žemę ir apvėlus sėklas bakterijomis, ateina laikas sėjai. O čia galimi keli variantai, nes labai svarbu pasirinkti tinkamą tarpueilių plotį: 15 cm, 25 cm ar 50 cm. Vieno atsakymo, kuris tarpueilių plotis yra geriausias, nėra: sausringais metais būtent iš siauriausių tarpueilių gaunamas didžiausias derlius, nes ten tiesiog daugiausia augalų. Tačiau jei drėgmės dirvožemyje pakanka, augalai tinkamai vystosi ir auga vešlūs, auginant siaurais tarpueiliais jie pradeda konkuruoti tarpusavyje.Sojos veislė ‘Laulema’

Jei dirvožemis mažai piktžolėtas, galima sėti 25 cm tarpueiliais: mechanizuotai išpurenti jų nepavyks, bet augalai augs ir vystysis geriau nei sėjant siauriais tarpueiliais. Sėjant 50 cm tarpueiliais, juos galima mechanizuotai įdirbti (aktualu ekologiškai ūkininkaujantiems), tačiau augalų tankumas bus mažesnis, o dėl mažesnio augalų kiekio ir derlius dažniausiai sumažėja bent 10 %.

Tinkamą tarpueilių plotį reikėtų pasirinkti atsižvelgiant į turimą techniką ir piktžolių kiekį pasėlyje. Mokslininkų rekomendacijos teigia viena, tačiau praktikoje kartais būna kitaip. Sojas auginantys ūkininkai, keletą metų eksperimentavę su skirtingais tarpueilių pločiais, teigia, kad geriausia auginti 45–60 cm tarpueiliais. Toks pasėlis aprūpinamas pakankamu saulės kiekiu, augalai auga vešlūs, todėl, pasak ūkininkų, ir derlius būna didesnis.

Kaip pasėlius prižiūrėti ir tręšti?

Pirmą kartą sojas akėti reikėtų praėjus 3–4 dienoms po sėjos. Pabrėžtina, kad likus 2–3 dienoms iki sudygimo akėti negalima, nes daigeliai yra jautriame tarpsnyje: jie būna kabliuko formos. Sojoms sudygus, akėjimas tęsiamas: pirmą kartą suformavus pirmą tikrąjį lapelį, antrą kartą – suformavus 3 lapus. Patartina akėti antroje dienos pusėje, nes tada augalai patiria mažiau streso, kadangi daigeliai būna ne tokie standūs. Akėjimas ypač svarbus sojos vystymosi pradžioje, kai augalas formuoja savo šaknų sistemą, vėliau platūs sojų lapai neblogai geba konkuruoti su piktžolėmis savarankiškai. Kai sojos turi 3–4 lapelius prasideda azotą fiksuojančių gumbelių formavimasis ant šaknų, tad dvi savaites pats augalas beveik nustoja augti ir visiškai nekonkuruoja su piktžolėmis.

Sojų auginimui rekomenduojama tręšti 20–60 kg/ha azoto, 60–80 kg/ha fosforo ir 80–120 kg/ha veikliąja medžiaga. Fosforo ir kalio trąšas galima išberti rudenį arba pavasarį, o azotines trąšas – pavasarį prieš sėją. Šis startinis azoto kiekis reikalingas, jog augalas turėtų energijos, kol ant šaknų dar nesusiformavo „azoto fabrikėlis“ – gumbelinės bakterijos. Intensyviausias maisto medžiagų naudojimas prasideda vegetacijos antroje pusėje ir trunka nuo sojos žydėjimo pradžios iki pat ankščių susidarymo.

Tai puikus sėjomainos narys

Kadangi Lietuvoje auginami dar labai nedideli sojų plotai, jų nepuola ligos ar kenkėjai. Šis augalas yra labai geras priešsėlis, nes geba sukaupti netgi du kartus daugiau azoto (60–200 kg/ha) negu žirniai – tai puikus sėjomainos narys. Vienintelis trūkumas, net puikiai padarius namų darbus (paruošus dirvą, išsirinkus veislę, sąžiningai įdirbant tarpueilius), bet esant netinkamoms meteorologinėms sąlygoms, – sojos savo derliumi nedžiugins. Sėkmingam sojų augimui birželį ir liepą yra būtinas lietus, o rugpjūtį ir rugsėjį – kaitinanti saulė.Sojos veislė ‘Laulema’

Klimatas keičiasi, selekcininkai išveda vis tobulesnes naujas veisles, o vedami smalsumo ūkininkai bei mokslininkai nuolat atlieka eksperimentus savo dirvožemiuose ar bandymų laukeliuose. Dėl šių priežasčių sėklų pasiūlos rinka nuolat plečiasi, ūkininkai turi vis didesnį pasirinkimą, tad atsiranda ir daugiau nežinios, kokiais augalais praturtinti sėjomainą. Soja – puikus pasirinkimas. Net jeigu ir nebus gausaus derliaus, bakterijos gausiai praturtins dirvožemį azotu kitam sėjomainos nariui.