Sojų auginimo agrotechnika

Prof. habil. dr. Antanas Svirskis

Augalų selekcijos specialistas

2012-10-24

Sojos – plačiai auginami baltyminiai-aliejiniai augalai. Jos vienintelės gali visiškai pakeisti gyvulinius baltymus. Vien JAV sojų kasmet auginama apie 25 mln. hektarų, o derlius siekia daugiau kaip 50 mln. tonų. Kas trečias kilogramas augalinio aliejaus pasaulyje gaunamas iš sojų. Ar sojos gali augti mūsų šalyje?

Naujų ankstyvųjų veislių kūrimas leidžia sėkmingai sojas auginti ir šiauresniuose regionuose. Pernai Briuselyje vykusioje konferencijoje „Grąžinkime tradicinius ankštinius augalus į Europos laukus“ pabrėžta, kad gyvulių šėrimas atvežtiniais baltymingais augalais – genetiškai modifikuotais (GM) sojomis ir kukurūzais, išaugintais Pietų Amerikos laukuose, iškirtus atogrąžų miškus, nepateisinamas nei gamtosaugos, nei socialiniu, nei ekonominiu požiūriais.

Entuziazmas, su kuriuo praėjusį pavasarį buvo priimtas mūsų pasiūlymas auginti sojas Lietuvoje, pranoko visus lūkesčius. Pagal paraiškas iš Čekijos atvežus ukrainietiškos sojų veislės Annuška sėklų buvo pasėta beveik 1000 ha, nors iš pradžių planuota pasėti tik apie 100 hektarų. Annuška – labai ankstyva veislė, kurios vegetacijos periodas auginant Ukrainoje trunka 95–105 dienas. Šios veislės sojoms subręsti pakanka 2000 aktyviųjų temperatūrų (aukštesnė kaip 10 °C) sumos.

Nors šių metų vegetacijos periodo laikotarpiu oro sąlygos mūsų šalyje nebuvo labai palankios sojoms augti, dauguma augintojų, kurie laikėsi elementarių jų auginimo agrotechnikos taisyklių, derliumi nenusivylė – prikūlė po 1,5 t/ha sojų sėklų. Padarytos klaidos – suvėlinta sėja (pavėluotai įvežtos sėklos), piktžolėtos dirvos, nepakankamas tręšimas. Neigiamos įtakos turėjo ir vėsus sausokas pavasaris, lietingas rugsėjis, kai kuriuose rajonuose sojos nukentėjo nuo liūčių. Dėl to vegetacija užsitęsė ir jos subrendo rugsėjo pradžioje.

Sojoms subrendus, pirmiausia apmiršta šaknys, nubyra lapai ir, esant sausam orui, jas galima kulti. Šių metų rugsėjis, kaip reta, buvo vėsus ir drėgnas (rasa išsilaikydavo beveik visą dieną). Sojas daugeliui pavyko nukulti rugsėjo pabaigoje, pagerėjus orams. Nekantriausi augintojai bandė kulti drėgnas sojas ir patyrė derliaus nuostolių.

Sojos – trumpos dienos augalai. Tad nieko stebėtino, kad jų subrendimo laikas mūsų šalyje buvo apie 20 dienų ilgesnis negu Ukrainoje. Tikėtina, kad sojas auginant mūsų agroklimato sąlygomis, jos adaptuosis bei aklimatizuosis ir vegetacijos periodas sutrumpės. Sojos Annuška mūsų bandymuose buvo 20–30 cm žemesnės negu Ukrainoje.

Sojų derlingumas labai priklauso nuo agrotechnikos. Deja, jų agrotechnika Lietuvoje beveik netyrinėta. Kol kas sojų auginimu mažai domėjosi mokslo įstaigos ir įvairios agrofirmos. Savo laukuose paeksperimentuoti – naudoti skirtingą sojų sėklos normą, sėjos būdus, pasėlių priežiūros technologijas – pabandė ir kai kurie labiau patyrę ūkininkai. Kol kas tenka naudotis kitose šalyse atliktų tyrimų duomenimis ir sukaupta kuklia mūsų pačių patirtimi.

Priešsėliai, dirva, sėjos laikas

Geriausi priešsėliai – varpiniai javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daugiametės varpinės žolės. Auginant po ankštinių augalų, gali padidėti ligų ir kenkėjų pavojus. Mūsų senesniuose bandymuose sojos ne kartą buvo augintos po dobilų ir jokių didesnių sojų pakenkimų nepastebėta. Sojos gerai pakelia ir atsėliavimą.

Iš rudens suartą dirvą pavasarį, kai tik pradžiūva, reikia suakėti. Nelygiose piktžolėtose dirvose ir užsitęsus pavasariui, pravartu dirvą 6–8 cm gyliu sukultivuoti ir privoluoti. Taip išlyginamas dirvos paviršius ir paskatinamas piktžolių dygimas. Prieš sėją dirva dar kartą nuakėjama – sunaikinama nemažai bedygstančių piktžolių.

Geriausiai sojos dygsta, kai dirvos paviršius sušyla iki 10–15 °C. Yra buvę, kad sojos sėkmingai užauga pasėtos balandžio pabaigoje. Labai svarbu, kad subrinkusios sėklos sudygtų. Tada jos ištveria net 3–4 °C šalnas. Tačiau jei po kelių šiltų dienų orai vėl atvėsta, o tai mūsų krašte būna dažnai, išbrinkusios sojos gali supūti. Taigi geriausia ankstyvąsias sojas sėti antroje gegužės pusėje, nusistovėjus orams. Ukrainiečiai dalį sojų sėja gegužės viduryje, o kitas – mėnesio pabaigoje. Pavyzdžiui, pernai vėliau pasėtos sojos mažiau nukentėjo nuo sausros. Be to, jos yra trumpadieniai augalai, vėliau pasėtos geriau pakelia ilgos dienos stresą, mažiau kenčia nuo piktžolių. Šiltėjant klimatui, reikėtų bent dalį ploto pasėti kuo anksčiau, kad nesėkmės atveju dar spėtume atsėti. O jei viskas gerai, sojos anksčiau subręstų ir spėtume pasėti žieminius javus.

Sėklos norma

Sėklos norma priklauso nuo sėjos būdo, sėklų stambumo bei kovos su piktžolėmis metodų. Sojas Annuška rekomenduojama sėti 12–15 arba 45–50 cm tarpueiliais, priklausomai nuo dirvos piktžolėtumo ir turimos tarpueilių purenimo technikos. Sėjant 15 cm tarpueiliais, 1 m² susidaro 666 cm eilutės, o 45 cm – 222 centimetrų. Tada išilginiam metrui tenka atitinkamai 14–15 ir 32–34 sėklos.

Geriausiai sėklos normą nustatyti milijonais sėklų hektarui. Sojų Annuška 1000 sėklų sveria apie 110–155 gramus. Taigi, sėjant siaurais tarpueiliais, reikėtų į hektarą išberti 0,85–0,9 mln., o plačiais – 0,5–0,55 mln./ha daigių sėklų. Jei sėjama plačiais tarpueiliais ir numatoma pasėlius akėti, sėklos normą reikėtų padidinti 10–15 procentų. Prieš sėją sojų sėklas reikėtų apvelti joms tinkamu nitraginu (gumbelinėmis azotą fiksuojančiomis bakterijomis). Tokiu būdu, priklausomai nuo būsimo derliaus, dirvoje sukaupiama 60–200 kg/ha gryno azoto, todėl sojos yra puikus priešsėlis po jų auginamiems augalams.

Praėjusį pavasarį ekologiškos sojų Annuška sėklos buvo apveltos sausu nitraginu, pagamintu Čekijoje. Chemizuoti ūkiai, kurie sėklas užsisakė per firmą „Litagra“, nitragino įsigijo Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale. Stengsimės, kad 2012 m. sėjai būtų galima įsigyti kokybiško nitragino sojoms iš to paties filialo, kur dirba patyrusio prof. Edmundo Lapinsko mokiniai.

Azoto reikia mažiau

Vienam centneriui (100 kg) sojų sėklų užauginti reikia 7,5 kg azoto, 2,5 kg fosforo, 3,5 kg kalio, 1 kg magnio, 2 kg kalcio, 0,4 kg sieros. Net 50–70 proc. reikiamu azotu sojos apsirūpina pačios, t. y. gauna iš šaknyse gyvenančių gumbelinių bakterijų (jeigu jų yra dirvoje). Tad sojas galima auginti ir netręštas mineralinėmis azoto trąšomis.

Sojoms rekomenduojama 20–60 kg/ha azoto, 60–80 kg/ha fosforo ir 80–120 kg/ha kalio veikliosios medžiagos, priklausomai nuo dirvos turtingumo maisto medžiagomis. Fosforo ir kalio trąšos išberiamos prieš rudeninį arimą arba anksti pavasarį, o azoto – 30 kg/ha pavasarį, ruošiant dirvą sėjai. Tai startinis azoto kiekis, reikalingas augalams, kol dar gumbelinės bakterijos neaktyvios arba būna vėsūs ir drėgni orai pavasarį. Nepatręšus azotu pavasarį, pravartu tą azoto kiekį atiduoti prieš sojų žydėjimą – geriausia berti į tarpueilius, kad neapdegtų augalai. Intensyviausiai maisto medžiagas sojos naudoja nuo žydėjimo iki ankščių susidarymo. Tada jos iš dirvos paima apie 78 proc. viso reikiamo kiekio azoto, 82 proc. fosforo ir 50 proc. kalio.

Pasėlių priežiūra ir derliaus nuėmimas

Jei gegužė šilta ir pakanka drėgmės, sojos sudygsta per 10 d., o vėsiu oru – per 20. Auginant genetiškai nemodifikuotas sojas, didžiausia problema – piktžolės. Jas tenka naikinti agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis. Ekologiniuose ūkiuose sojas geriausia būtų auginti plačiais tarpueiliais, kad po sudygimo būtų galima bent 1–2 kartus išpurenti tarpueilius. Tam geriausiai tinka įvairios frezos ir purentuvai. Akėti sojas bent vieną kartą reikėtų, praėjus 3–4 d. po sėjos. Negalima jų akėti 2–3 d. iki sudygimo, kai daigeliai yra kabliuko formos.

Po sudygimo, priklausomai nuo piktžolėtumo, akėti sojas reikėtų daigams pasiekus pirmojo tikrojo lapelio fazę, ir dar kartą – kai susiformuoja 3 lapeliai. Sojos palyginti gerai pakelia akėjimą, tačiau jas reikėtų akėti skersai arba išilgai eilučių. Akėjama antroje dienos pusėje, kada daigeliai yra ne tokie stangrūs ir mažiau traumuojami. Posėjinis akėjimas piktžolėtumą sumažina 40–50 proc., o po sudygimo – 65–75 procentais. Akėjant iki sudygimo, agregato greitis turi būti ne didesnis nei 6 km/val., o po sėjos – 5 km/val. Tarpueilius purenti geriau po akėjimo.

Be minėtų agrotechninių priemonių chemizuoti ūkiai naudoja ir herbicidus. Todėl tenka naudotis kitose šalyse atliktų tyrimų duomenimis bei pasikliauti sumanesnių ūkininkų patyrimu, kurie, beje, ir kituose žemės ūkio baruose jau yra pralenkę mokslą.

Ukrainoje, ypač daugiametėmis piktžolėmis užterštose dirvose, po pavasarinio akėjimo leidžiama varpučiams užaugti iki 10–12 cm, o usnims ir kitoms piktžolėms – suformuoti skroteles, tuomet sėjamos sojos. Iki sojų sudygimo likus 3–4 d., pasėlis nupurškiamas Raundapu.

Ukrainiečiai ir čekai sojų pasėliuose sėkmingai naudoja dirvinius herbicidus, kurie 30–40 d. slopina piktžolių augimą. Kaip nurodoma literatūroje, sojų pasėliuose efektyvūs yra šie herbicidai: Dual Gold, Harnes, Zenkoras, Stompas, Treflanas, Gezagardas, Pivotas, Pulsaras 40 ir kt. Dviskiltes ir vienaskiltes piktžoles gerai naikina Harnes 1,5–2,0 l ir Gezagardo 2,0 l /ha mišinys.

Pirmosiomis augimo savaitėmis sojos auga ir vystosi lėtai, jas gali užgožti piktžolės, todėl gali prireikti naudoti ir kontaktinius herbicidus. Sparčiausiai auga vienaskiltės piktžolės. Herbicidai nuo dviskilčių piktžolių purškiami, kai sojos turi 1–3 tikruosius lapelius, o nuo vienaskilčių – dažniausiai, kai yra 5–7 lapelių tarpsnio.

Nuo varpinių (vienaskilčių) piktžolių sojų pasėliuose Ukrainoje registruoti šie herbicidai: Targa super, Select, Fuzilad Forte, Šogun, Pivot, Pulsar 40 ir Fabian, o nuo dviskilčių – Bazagran (jokiu būdu ne M), Harmony, Pivot, Pulsar 40 ir Fabian. Jei piktžolės įvairios, gali būti naudojami herbicidų mišiniai, tačiau jie labiau slopina ir sojų augimą.

Geriausiai būtų sojų pasėliuose apsieiti be herbicidų, nes tai lazda su dviem galais. Jie gali pakenkti ne tik sojoms, bet ir dirvožemio makro- ir mikroorganizmams, ypač gumbelinėms bakterijoms bei kai kuriems po sojų auginamiems augalams. Lietuvoje nėra sojoms registruotų herbicidų. Todėl turėtų nedelsiant sukrusti herbicidų tyrėjai ir prekiautojai, nes sojų, bene vertingiausių kultūrinių augalų, auginimo plėtra šalyje gali strigti vien dėl tinkamų augalų apsaugos preparatų stygiaus. Piktžolės – bene didžiausia problema auginant sojas.

Sojas pažeidžia fuzariozė, askochitozė, bakteriozė sklerotiniozė, perenosporiozė ir kitos ligos. Jas auginant mažais plotais, ligos beveik nepasireiškia. Didėjant sojų pasėlių plotams, ligų bus ir tam reikia ruoštis. Pravartu sojų sėklas beicuoti Benomilu. Šį beicą galima naudoti kartu apveliant sėklas Nitraginu. Netolimoje ateityje tikriausiai turėsime ir atsparesnių ligoms bei kenkėjams sojų veislų, nes Ukrainos ir kitų šalių selekcininkai šia kryptimi intensyviai dirba.

Sojų derliaus nuėmimas ir saugojimas nedaug skiriasi nuo žirnių dorojimo. Kuliama esant sausam orui, pjaunamasis agregatas nustatomas į žemiausią padėtį, kad į bunkerį patektų ir žemiausiai užsimezgusios ankštelės. Kombaino būgno apsisukimai turi būti ne dažnesni kaip 600 aps./min. Nukultos sėklos džiovinamos ne aukštesnėje kaip 30–35 °C temperatūroje. Jei planuojama laikyti ilgiau, sėklas reikia išdžiovinti iki 10–12 proc. drėgnio.

Lietuvoje augindami sojas, apsirūpintume vertingu jų aliejumi, žaliava maisto ir pramonės gamybai bei sojų išspaudomis ir rupiniais. Pasaulyje kas trečias kilogramas augalinio aliejaus pagaminamas iš sojų. Sojos leistų sumažinti mineralinių azoto trąšų, kurioms gaminti naudojamos sparčiai brangstančios gamtinės dujos, naudojimą, sumažėtų aplinkos tarša.

Pašarų gamybai labai tinka ir sojų vegetatyvinė masė, o nuokulos yra vertinga organinė trąša. Kai kuriose šalyse vėlyvos, daug žaliosios masės duodančios sojos naudojamos šienui ir šienainiui gaminti. Reikėtų pabandyti taip jas naudoti ir mūsų krašte.

JAV, Kanadoje ir Ukrainoje pašarui plačiai auginami sojų ir kukurūzų mišiniai. Tam tinka vidutinio ankstyvumo kukurūzai ir vėlyvesnės aukštaūgės sojos. Ukrainoje tam naudojamos vietinės sojų Smuglianka, Antoška, Atlanta ir kt. veislės. Kukurūzai sėjami 70–75 cm tarpueiliais 100 000, o sojos – 200 000 sėklų/ha. Sojos sėjamos tarpueilių viduryje, kai kukurūzai pasiekia 10–15 cm aukštį. Tokie pasėliai nuo piktžolių Ukrainoje saugomi dirvinio tipo herbicidais – 1,5–2,0 l/ha Harnes ir 2,0 l/ha Gezagard, o augimo metu – 2,0–2,5 l/ha Bazagran ir 5–6 g/ha Harmony mišiniais.

Perspektyvios sojų veislės

Veislė Annuška tiriama Kauno veislių tyrimo centre. 2011 m. Dotnuvoje, savo privačiame sklype, pavyko (nepaisant trukdymo išsinuomoti mažagabaritinį kombainą) įrengti ir sėkmingai atlikti ukrainiečių selekcijos firmos „Sojų amžius“ sukurtų penkių veislių bandymą. Jį teigiamai įvertino šių veislių savininkai ir sojų auginimo entuziastai Lietuvoje. Visos veislės sukurtos naudojant klasikinius selekcijos metodus. Sojos sėtos po sėklinių esparcetų, plačiais (50 cm) tarpueiliais gegužės 5 ir 13 dienomis. Laukelių plotas – 45 m². Piktžolės sunaikintos mechaniškai.

Sojų veislių bandymų duomenys, Dotnuva, 2011 m.

Lentelėje pateikti duomenys patvirtina seną tiesą, kad vėlyvesnės veislės yra derlingesnės ir be didelių pastangų galima gauti 2–3 t/ha derlių. Panašūs duomenys gauti ir ekologiniame Kęstučio Mykolaičio ūkyje (Marijampolės r.). Beje, šis ūkis yra patvirtintas ir kaip sojų sėklininkystės ūkis. Siekiant atpiginti ir supaprastinti apsirūpinimą vertingų sojų veislių sėkline medžiaga, tokius sėklininkystės ūkius būtina įsteigti ir kituose regionuose. Kai kurie ūkininkai augino Austrijoje sukurtą sojų veislę Merlin ir nenusivylė. Būtina plėsti tiriamų ir auginamų sojų veislių asortimentą ir atrinkti tinkamiausias auginti mūsų krašte.

Taigi, pernai Lietuvoje užaugintas pirmasis kelių šimtų tonų sojų sėklų derlius. Tačiau jau susiduriama su problema, kaip jas racionaliai panaudoti. Sojas, skirtas pašarams, būtina termiškai apdoroti. Tam naudojami ekstruderiai, kuriuos yra įsigiję „Litagra“, „Joniškio grūdai“ ir kt. firmos ir gali už prieinamą kainą perdirbti sojas į rupinius.

Turėtų sukrusti ir sojų maistui perdirbėjai, nes naudoti pašarams ne GM sojas, ypač užaugintas ekologiškai, būtų tiesiog nepadoru ir nedovanotina. Sojas aliejui ir kitiems maisto produktams planuoja pradėti perdirbti bendrovė „Žvalguva“ (Šiauliai).

Nenusistovėjusi kol kas ir sojų sėklų kaina. Neabejotina, kad ne GM sojos turėtų kainuoti ne mažiau kaip rapsai. Sėkmingas ne GM sojų auginimo technologijų diegimas į mūsų šalies žemės ūkį būtų svarus postūmis į ekologiškesnę žemės ūkio gamybą ir maisto pramonę.