Tausus dirvožemio naudojimas intensyvaus ūkininkavimo sąlygomis

Dr. Virginijus Feiza

LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas

2015-07-07

Prisimenant istoriją, Lietuvos ūkiuose plėtota integruota gyvulininkystė ir augalininkystė. Maisto medžiagų ciklas buvo labai ribotas teritoriniu požiūriu ir subalansuotas pagal ūkyje augintus augalus. Taigi maisto medžiagų apykaitos procesą lėmė patirtis ir tradicijos.

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, vis aktualesnė ūkių specializacijos problema. Ūkiai akivaizdžiai stambėja, o užaugintas augalų derlius išvežamas. Pastebima, kad ir augalininkystės, ir gyvulininkystės ūkiuose yra dirvožemio derlingumo palaikymo problemų.

Specializuotų ūkių nūdiena

Kalbant apie gyvulininkystės ūkius, vis dažniau akcentuojama, kad dėl pernelyg gausaus tręšimo mėšlu gruntiniuose vandenyse didėja nitratinio azoto koncentracija, fosfatų kiekis paviršiniuose vandenyse, o augaluose ir dirvožemyje – sunkiųjų metalų kiekis.

Problemų neišvengia ir augalininkystės ūkiai. Juose nėra organinių trąšų, neauginamos daugiametės žolės, šiaudai naudojami biokurui gaminti, todėl organinių medžiagų kiekis dirvožemyje greičiau mažėja.

Visa tai lemia dirvožemio derlingumo palaikymo problemų atsiradimą.

Veiksniai, lemiantys dirvožemio kokybę

Žemės dirbimas. Pirmiausia reikia paminėti, kad Lietuvos dirvožemiui neigiamos įtakos turi suslėgimas. Taigi labai svarbu jo išvengti ir pasitelkti priemones padėčiai taisyti. Šiuo atveju didelės įtakos turi žemdirbystės sistema ir dirvos dirbimas. Pati svarbiausia aplinkybė – vengti dirbti dirvą, kol ji per drėgna. Sausas dirvožemis atlaiko didesnes apkrovas, o toks pat spaudimas drėgnoms dirvoms jas suslegia. Suslėgimas stabdo šaknų augimą ir sukelia deguonies trūkumą, todėl gali labai sumažėti derlius.

Dirvos suslėgimas ypač didėja neariant dirvos, nes dirvožemis tankėja ir tampa nelaidus nei orui, nei vandeniui, humusas kaupiasi tik dirvos paviršiuje. Tyrimais įrodyta, kad dirvožemio plutos susidarymas – organinių medžiagų trūkumo rezultatas. Taigi dirvožemio kietumas – vienas geriausių dirvožemio savybes nusakančių rodiklių.

1 pav. Dirvožemio plutos susidarymas – organinių medžiagų trūkumo rezultatas.

2 pav. Palvažemis vertinamas kaip linkęs labiau užmirkti nei rudžemis.

Taikant beariminę žemdirbystę, atsiranda ir piktžolėtumo problema. Nors dviskilčių piktžolių mažėja, bet susidaro palankios sąlygos kai kurioms jų rūšims plisti, pvz., bekvapiams šunramuniams. Labiausiai išplinta vienaskiltės piktžolės: dirvinės smilguolės, vienametės miglės ir kitos. Jų naikinimas – ypač javų pasėliuose – brangus. Ne visada pavyksta sumažinti naudojamų pesticidų kiekį, nes neaparus buvusio derliaus pabirų sudygusius augalus tenka naikinti chemikalais.

Tirta tiesioginės sėjos įtaka skirtingo tipo dirvožemiui

Šalies laukuose užmirkimas – taip pat problema. Nedaug žinoma apie modernių žemdirbystės sistemų, ypač tiesioginės sėjos, ilgalaikio taikymo įtaką skirtingo tipo dirvožemių fizikinei būklei, porų dydžiui, jų pasiskirstymui bei CO₂ emisijai. Tirta dirvožemio vandentalpa ir CO₂ emisija skirtinguose dirvožemiuose ilgą laiką taikant tiesioginę sėją. Tyrimai atlikti 2014 m. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute ir Aleksandro Stulginskio universitete.

3 pav. Dirvožemio struktūros pokyčiai, taikant ilgametę sėją į nedirbtą dirvą (rudžemis)

Sėjomaina. Taikant beariminės žemdirbystės technologijas, ypač svarbi tampa sėjomaina. Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos dirvožemio kokybei, yra sėjomainų nesilaikymas. Statistikos departamento duomenimis, net 76 proc. pasėlių Lietuvoje sudaro žieminiai ir vasariniai javai. Dažniausiai taikomos siaurianarės sėjomainos, daugėja specifinių piktžolių. Tokia situacija nedžiugina, todėl Europos Sąjungos priimta žalinimo programa yra labai naudinga ir reikalinga.

4 pav. Augalų derlingumas taikant skirtingas sėjomainas.

Atlikus sėjomaininių augalų derlingumo tyrimus, nustatyta, kad didžiausias žieminių kviečių derlius gautas ariant dirvas ir taikant trinarę sėjomainą. Pasirinkus dvinarę, derlius mažėja, o mažiausias gaunamas sėjant kviečius po kviečių ir taikant beariminę technologiją.

Norisi paminėti ir tai, kad šaltis nepurena mūsų dirvų, nors įšalas kasmet yra. Reikėtų atlikti tyrimus, kurie leistų nustatyti, kodėl taip atsitinka.

Taigi šalies laukuose yra dirvožemio alinimo bėdų, kurias privalu žinoti ir imtis priemonių, galinčių sumažinti susidariusias problemas. Atsižvelgiant į atliktų tyrimų rezultatus, drąsiai galima teigti, kad Lietuvos žemės ūkis neįsivaizduojamas be giluminio purenimo.