Vaikystės svajonė tapo šeimos sodininkystės verslu

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2020-10-09

© LŽŪKT nuotr.

Agroakademija.lt · Vaikystės svajonė tapo šeimos sodininkystės verslu

Ūkininkai Danguolė ir Rimantas (nuotr.) Mažeikiai prieš du dešimtmečius išdrįso įgyvendinti vaikystės svajonę – turėti šeimos sodą. Atsiradus galimybei Pakaunėje, Lapių seniūnijoje, nusipirkti žemės, kauniškiai ilgai nesvarstė ir įsigijo 20 ha, kur 4,5 ha užsodino obelimis, šiek tiek žemės atriekė ir daržovėms. Šiandien obuoliai, kriaušės skinami jau iš beveik 14 ha ploto ir parduodami mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose. Ūkininkai turi savo vaismedžių auginimo ir priežiūros filosofiją, tad nedidelį sodininkystės ūkį puoselėja ne bet kaip – jų darbo vaisiai pripažinti nacionalinės kokybės produktais (vaizdo reportažą žiūrėkite čia).

Apsilankius ūkyje, mus pasitiko Rimantas, mat, žmona Danguolė tądien ūkio produkciją pardavinėjo turgelyje. Rimantas sako, kad pardavimai, dokumentų tvarkymas, projektų rengimas – žmonos sritis, nes ji ir pagal išsilavinimą ekonomistė, o jis esąs atsakingas už technologinius procesus.

Pirmyn vedė vaikystės svajonė

Vaikystės svajonė šiandien ne tik išsipildė, bet ir peraugo į šeimos verslą, kuriame daugiausiai sukasi abu. Rimantas pamena, kad pirmieji jo, kaip sodininko, žingsniai buvo drauge su Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais (dabar LAMMC SDI), kurie organizavo mokymus pradedantiesiems. „Su žemės ūkiu nieko bendro neturėjau. Jei ne kursai Babtuose, tai šeimos ūkio ir nebūtų. Tiesa, ir žmoną dar reikėjo įkalbinti, nes vienam niekaip“, – juokauja Rimantas. Vis tik jis pripažįsta, kad ir atsukus laiko ratą vėl ryžtųsi sodininkauti. Galbūt pasisodintų šiek tiek mažesnį sodą, bet jis būtų. Optimaliausias, ūkininko manymu, apie 7 ha sodas, jei nori pats visus darbus, išskyrus skynimą, nudirbti.

Vaikai, pasak Rimanto, daugiau prisideda, kai reikia pagalbos su informacinėmis technologijomis, ar per darbymetį prekiauti. Jis įsitikinęs, kad savo pomėgio vaikams primesti nedera. „Manau, kad turi labai mėgti tai, ką darai, todėl vaikų versti nereikia. Jie turi savo darbus, net Kaune negyvena. Viską darau pats. Kažkam patinka vadovauti, o man patinka dirbti. Antroje žiemos pusėje išeinu ir geniu sodą. Turiu vieną padėjėją, tad kartu išgenime 13 ha. Į sodą kasdien važiuoju kaip į darbą. Taip pat ir savaitgaliais, ypač kai prasideda darbymetis“, – pasakoja Rimantas ir pripažįsta, kad sodininkaujant reikia nusiteikti rimtam fiziniam darbui, ypač puoselėjant šeimos ūkį, kur mažiau mechanizacijos. Anot sodininko, kiekvienos veislės formavimo ir auginimo būdai vis kitokie, todėl prietaisais taip, kaip rankomis, medžio nesuformuosi.

O tiems, kurie dar audžia mintį turėti sodą, Rimantas pataria labai gerai apgalvoti, nes sodą, su visais jo priežiūrai reikalaujančiais darbais, reikia mėgti. „Jei tai mėgsti, puiku. Rekomenduočiau pabandyti nuo nedidelio sodo, pvz. 4,5–5 ha. Jei patiks, įvertini jėgas ir tik tuomet plėsti. Jėgas įvertinti reikia atsargiai. Kol sodas jaunas, greitai praeini, pvz. jį genint. O jei didelis ir visas dera, tai ir išlūžusių, ir nudžiūvusių medžių yra. Prie tokio vaismedžio praleidi nemažai. Aš taip ir išsiplėčiau apgaulingai. Man pasirodė, kad greitai pasitvarkau, o po to ir pagalbininko prireikė“, – patarimų pradedantiesiems negaili Rimantas.

Kitas patarimas – atsargiai investuoti. Kai investuoji pinigus turėdamas kišenėje, viskas gerai, o jei į pažadus, tai gali būti bėdų. Kauniškis pamena, kad buvo žadėtos kompensacijos už šalnų padarytus nuostolius, tačiau jos ūkininkų kišenės lig šiol nepasiekė. Sodo plėsti Mažeikiai neketina. Anot jų, esamas beveik 14 ha sodas toks, kokį patiems įmanoma prižiūrėti.

Renkasi ekologiniams sodams skirtas veisles

Prieš kelis dešimtmečius su mokslininkas užsimezgusi bendrystė nenutrūko. Ūkininkai ir toliau lankosi jų organizuojamuose seminaruose, konsultuojasi, sodinukus perka taip pat daugiausia iš Babtų medelyno. Iš viso ūkyje tarpsta 18 veislių obelys, 8 iš jų pagrindinės, tokios kaip „Aldas“, „Auksis“, „Alva“ ar „Rubinas“. Vienos veislės pasiteisina, kitos ne.

Sodindami obelis prieš 20 metų, Mažeikiai rinkosi našesnes veisles. Atnaujindami sodą dabar, ūkininkai stengiasi įsigyti kuo daugiau ekologiniams ūkiams tinkamų sodinti vaismedžių. Nuotraukoje – trejų metų žieminės čekiškos veislės „Rubin“ vaismedžiai. Vaisių minkštimas geltonas, švelnus, sultingas, malonaus aromato, saldžiarūgštis, puikaus desertinio skonio.

Sodas atnaujinamas neskubant, palaipsniui. Kaip Rimantas sako, niekur nepaskubėsi ir su madomis nelabai suspėsi. Atrodo, kad iš Europos atėjo madinga veislė, bet mūsuose netinka, pvz. puola erkės, o Lietuvoje nėra registruoto preparato joms naikinti. Ūkio veislė nr. 1 – lietuviška rudeninė „Auksis“, kuri labai vertinama dėl puikaus vaisių skonio, ištvermingumo žiemą ir atsparumo ligoms. Jai prie šono lipdomos kitų veislių obelys. Rimantas pastebi, kad atnaujindami sodą, grįžta prie senųjų obelų veislių, tokių kaip „Antaninis“, nes šios veislės obuolių ir jų sulčių pageidauja pirkėjai.

Šiemet gausiai užderėjo čekiškos žieminės obelų veislės „Rubinola“ vaismedžiai, puikiai tinkantys ekologiškiems sodams. Obuoliai puikaus skonio, saldžiarūgščiai.

Vaisiai laikomi nedidelėje saugykloje, tad stengiamasi kuo daugiau jų realizuoti rudenį parduodant ūkininkų mobiliuosiuose turgeliuose ir su partneriais vežant į vieną iš didžiųjų prekybos tinklų. Žieminiai obuoliai dedami į konteinerius ir laikomi šaldytuve. Mažeikiai sodo gėrybėmis prekiauja maždaug iki vasario.

Produkcijai suteiktas kokybės ženklas

Sodas būna našus apie 15 metų. Pagrindinė bėda – grybinės ligos. Jei metai drėgnesni, grybinės ligos labai pakenkia obuoliams. Ir šiemet 50 proc. obuolių pažeidė vaisėdis. Vis tik Mažeikiai turi savo auginimo filosofiją ir griežtą požiūrį į obelų purškimą cheminėmis priemonėmis.

„Sodą purškiame kiek galėdami mažiau. Mūsų vaisiai turi nacionalinės kokybės sertifikatą. Pagal šią programą sumažintas purškimų skaičius, viena veikliąja medžiaga galima purkšti ne daugiau kaip du kartus per metus. Yra ir daugiau reikalavimų. Iš tikrųjų purškiame dar mažiau nei leidžiama pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą. Pagal šiuos reikalavimus sodininkyste vertėmės visada – tai yra mūsų nuostata tiekti švarius ir sveikus obuolius, todėl nebuvo sudėtinga gauti NKP sertifikatą ir laikytis reikalavimų. Dažnai gauname atsakymus iš laboratorijos, kad per mažai randa trąšų. Bet pas mus yra ir bus taip“, – savo pasirinkimu neabejoja Mažeikiai, vieni pirmųjų prieš dešimtmetį sertifikavę produkciją.

Ūkyje reguliariai tiriamas dirvožemis, atliekami kiti tyrimai, pvz. lapų, vaisiuose tiriamas švino kiekis.

Dėka paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonę „Žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“ buvo finansuotas prekinio ženklo susikūrimas ir maišelių gamyba. Prekybos vietose NKP galima atpažinti pagal specialų ženklą „Kokybė“, tad pirkėjai turi būti akyli ir skaityti etiketes, o prekybininkai laiku jas pakeisti. „Drauge turime ugdyti vartotoją ir prekybininką atsakingai rinktis produktus“, – įsitikinęs Rimantas Mažeikis.

Kokybės supratimas, mintimis dalijasi Rimantas, labai skirtingas. Sąvoką „ekologija“ žmonės labiau žino, tačiau ją dažnai supranta savaip. Pas močiutę nupirktas obuolys nebūtinai yra ekologiškas: galbūt obelys auga prie kelio? O galbūt atvirkščiai: obuolys didelis, blizga ir labai gražus, tačiau pirkėjai turėtų žinoti, kad greičiausiai tokio obuolio kokybė prasta.

„Obuolys pas mus tikrinamas apie 4 kartus: kai nuskinamas, rūšiuojamas dedant į šaldytuvą, po to – išėmus iš jo ir vežant į prekybos centrą ar ant turgelių prekystalių. Jei obuolys nors šiek tiek įspaustas, jis keliauja į perdirbimą – spaudžiame sultys,“ – pasakoja Rimantas. Tiesa, ūkininkai perdirbimu neužsiima, sulčių spaudimo paslaugą perka. Rimantas sako ir čia turintis savo tvirtą nuomonę: geriau daryk vieną darbą ir turėk rimtus partnerius.

Vaisius pagal NKP programą Mažeikiai ne vienus metus tiekė ir į mokyklas, daugiau nei dešimtmetį prekiauja mobiliuosiuose turgeliuose, tad lojalių klientų ratas jau susiformavęs, nors pripažįsta, kad visko būta. „Anksčiau teko daug įtikinėti pirkėjus, kad prekiaujame tikrai savo ūkyje užaugintais obuoliais. Dabar požiūris pasikeitė. Ateina tie patys klientai. Jie pasitiki mumis, mes – jais. Pirkėjai net neklausia: jei kaina aukštesnė, žino, kad mums buvo prastesni metai. Jei kaina mažesnė, obuolių priskynėme daugiau. Žmonės atpažįsta kokybišką prekę ir vis mažiau klausia, ar nuolaida bus“, – bendryste su klientais džiaugiasi Rimantas.

Kaune veikiančiuose mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose (trečiadieniais Šilainiuose, Žemaičių pl. 23, prie pard. IKI; ketvirtadieniais Dainavoje, V. Krėvės pr. 97, prieš pard. IKI; šeštadieniais Kalniečiuose, prie Čečėnijos aikštės) Mažeikių šeimos sodo gėrybes rasti nesunku – viską pasako iškaba, nors būna ir juokingų situacijų: „Visi mūsų klausia – tai jūs iš Mažeikių?“, – juokiasi Rimantas. Danguolė Mažeikienė pažįsta bene kiekvieną savo pirkėją ir žino jo pageidavimus.

Obuolingi metai

Jau kelinti metai iš eilės nebuvo žiemos, o ir šiemet pavasaris šaltas, pasitaikė ir krušos, todėl apie 50 proc. obelų yra pažeistos veisėdžio ir ligų. Be to, dėl vėluojančio pavasario ir sode vykstantys procesai susivėlino: rudeniniai obuoliai sunoko laiku, tačiau jiems ant kulnų lipa ir žieminiai, kurie dėl karštos liepos ir rugpjūčio greičiau sunoko, todėl reikia vikriau suktis. Kaip Rimantas sako, su gamta – kaip pasiseka, o sodas – nesibaigianti kūryba.

Derliumi nesiskundžia ir sako, kad šiemet metai obuolingi. Iš derančio sodo priskinama apie 20 t, galima ir 40 t, bet tuomet obelys pradeda pramečiuoti, ypač našios veislės, reikalaujančios cheminės priežiūros. Jei auginama labiau ekologiškai ir obuoliai kokybiški, tuomet užtenka ir 15 t derlingumo.

Per darbymetį ūkininkams pagelbėja 2 skynėjos, dirbančios pagal paslaugų kvitus. Apsilankius ūkyje buvo skinami rudeniniai (ankstyvi žieminiai) lietuviškosios „Aldas“ veislės saldieji raudonšoniai. Ši veislė taip pat tinkama auginti ekologiniame sode.

Kad į mobiliuosius turgelius ateinantys pirkėjai džiaugtųsi išskirtinėmis obuolių skoninėmis savybėmis, Mažeikiai vasarinius, rudeninius obuolius skina tik iki galo prinokusius. Žinoma, tokius laikyti žiemai netinka, tačiau dabar klientai tai įvertina sugrįždami. „Mūsų pirkėjai jau išsiugdę skonį. Ateina ir sako: čia ne tos veislės obuoliai, pirkau parduotuvėje – ne toks skonis. Tuomet pasakoji, kodėl turgelyje parduodamas obuolys kitoks. Kad obuolys būtų skanus, jis turi būti iki galo sunokęs. Pavyzdžiui, jei pavasarį obuolius perkate parduotuvėje, tai jie praktiškai būna vieno skonio. O kodėl? Todėl, kad jie nuskinti per anksti. O nuskinami todėl, kad augintojai neturėtų nuostolio, t. y. obuolys nenukristų. Mes nuskiname tik prinokusį obuolį. Žinoma, tuomet nemažai obuolių nukrenta. Geruosius vežame į turgelį. Kai jau pradedame prekiauti vasariniais obuoliais, pirkėjai klausia: o kur tie, kuriuos pirkome spalį“, – subtilybes pasakoja Rimantas.

Pasiūlai paįvairinti – kriaušės ir daržovės

Turėdami laisvos žemės, Danguolė ir Rimantas nutarė pirkėjams siūlomą obuolių asortimentą praplėsti kriaušėmis ir daržovėmis. Jau ne vienus metus 25 aruose augina rudeninę vėlyvą kriaušių veislę „Konferencinė“, o 22 aruose veši įvairios daržovės, prieskoninės žolelės, akį džiugina gėlės. „Kliento lojalumas yra daug didesnis atlygis nei piniginis. Taip jau yra. Manau, ir klientui gerai, kai gali pamatyti, kas tą obuolį, kurį jis valgo, užaugino, galime pasikalbėti. Jei klientai grįžta pas mus vienuolika metų ir neklausia obuolio kainos, tai daug ką pasako,“ – filosofiškai pokalbį baigia Rimantas Mažeikis.