• Temos
• Augalininkystė

Vakarinis lapgraužis – artėjantis prie Lietuvos kukurūzų siaubūnas

Silvija Pupelienė

Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Fitosanitarijos skyriaus vyr. specialistė

2012-06-18

Nors Lietuvoje auginamų kukurūzų plotas tesudaro vos 1,3 procentus visų auginamų pasėlių, tačiau jau keleri metai jie ryškiai plečiasi. Ši kultūra – vertingas pašaras ir ypač plačiai naudojama siloso gamyboje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Kad šios produkcijos augintojai galėtų ir toliau džiaugtis stabiliu ir efektyviu pelnu, būtina išlikti budriems saugant šios kultūros ūkį nuo kenkėjų ir laiku pradėti taikyti prevencines priemones.

Pastaraisiais metais didžiausiu siaubu Europos kukurūzų augintojams tapo mažas vabalėlis – vakarinis lapgraužis Diabrotica virgiferavirgifera (Coleoptera: Chrysomelinae), kurio lerva užauga iki 10–18 mm ilgio, o suaugėlis tesiekia 5–8 mm. Nors Lietuvoje kenkėjas dar nebuvo aptiktas, tačiau šis „patyręs keliautojas“ į Europą , manoma, pateko iš Amerikos ir dažniausiai aptinkamas laukuose, esančiuose netoli tarptautinių oro uostų ar magistralinių kelių.

Pirmieji Europoje vakarinio lapgraužio protrūkiai buvo užfiksuoti dar 1992 metais netoli Belgrado tarptautinio oro uosto (Serbija), o 2011 metais šis keliauninkas aptiktas jau netoli Varšuvos (Lenkija). Per nepilnus dvidešimt metų kukurūzų agresorius visiškai okupavo Serbiją, Vengriją, Slovakiją, Slovėniją, daugiau ar mažiau aptinkamas Kroatijoje, Rumunijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijos Respublikoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Belgijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, Rusijoje. Patekus vakarinio lapgraužio vabalams į neužkrėstą teritoriją, praeina šiek tiek laiko, kol jų nemažai prisiveisia, tuomet išryškėja ekonominiai nuostoliai.

Žalingi ir lervos, ir saugėliai vabalai

Vakarinių lapgraužių suaugėliai neplinta su kukurūzų sėklomis ar grūdais. Tarptautiniuose kroviniuose jie aptinkami tik burbuolėse, skirtose šviežiam vartojimui. Jei yra pakankamai maisto, suaugėliai gali nuskristi 25 kilometrus, o pasinaudodami palankiu vėju dar toliau. Kukurūzų kaip monokultūros auginimas, kai netaikoma sėjomaina, taip pat daro įtaką sparčiam kenkėjo plitimui.

Diabrotica virgifera virgifera yra polifagas ir minta įvairių šeimų augalais – miglinių (Poaceae), astrinių (Asteraceae), pupinių (Fabaceae) ir moliūginių (Cucurbitaceae), tačiau pirmenybę teikia kukurūzams (Zea mays). Žalingi kukurūzams ir lervos, ir saugėliai vabalai.

Vabalai iš kiaušinėlių ritasi birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Iš pradžių aptinkami patinai, po 5–10 dienų pasirodo ir patelės. Išsiritę suaugėliai ropoja augalu aukštyn, pergraužia besiformuojančių burbuolių šilkinius siūlus, minta lapais, žiedadulkėmis, todėl augalai menkiau apdulkinami. Vabzdžiai labai aktyvūs būna auštant ir sutemose. Šiek tiek atvėstanti vakarais oro temperatūra (apie 18 °C) yra optimali dėti kiaušiniams.

Patelės kiaušinius pradeda dėti praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai išsirita iš lėliukių. Tai būna maždaug liepos pabaigoje. Kiaušiniai dedami prie kukurūzų augalų viršutiniame dirvos sluoksnyje, iki 15 cm gylyje, peržiemoja ir sulaukia pavasario. Kiaušiniams būdinga diapauzė ir būtinas šalčio poveikis vystymosi reaktyvacijai. Kenkėjų lervos vystosi šaknyse ir šalia jų 71 parą, jei temperatūra tesiekia 15 °C, arba 27 dienas, jei temperatūra pakyla iki 29 °C. Jaunos lervos minta šaknelių plaušais, vyresnės apgraužia kukurūzų šaknis taip smarkiai, kad augalai nebeišsilaiko žemėje ir išvirsta laukuose. Lėliukės gyvena dirvoje.

Pigiausia prevencinė fitosanitarinė priemonė – sėjomaina

Dėl vis gausėjančių kenksmingojo organizmo protrūkių ir įvertintos ekonominės žalos kukurūzų pasėliams Europoje 1995 metais Austrijoje įvyko pirmas tarptautinis mokslininkų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta atlikti šio kenkėjo stebėsenos tyrimus. Jų metu buvo pradėtos naudoti feromonų gaudyklės, kuriomis įmanoma nustatyti vabalo plitimo greitį ir mastą dar neužkrėstose teritorijose. 2003 metais šiam kenksmingajam organizmui kontroliuoti Europos Sąjungoje patvirtintas Europos Komisijos sprendimas 2003/766/EB, kurio reikalavimai privalomi ir Lietuvai, o kiek vėliau, 2006 metais, Komisijos rekomendacija 2006/565/EB.

Pati pigiausia prevencinė fitosanitarinė priemonė kenkėjui kontroliuoti dar neužkrėstose teritorijose – sėjomaina, bent dvejus metus iš eilės tame pačiame lauke neauginami kukurūzai. Papildomai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse augalai užkrėstuose ūkiuose yra purškiami registruotais insekticidais, sėjamos beicuotos sėklos ar taikomos biologinės kontrolės priemonės, pvz., grybų sporos, kuriomis išpurškiamas dirvos paviršius ir, užsikrėtusios grybu, vabalo lervos žūva, bei voragyviai, kurie tinklu gaudo ir minta suaugėliais.

Šis mažas rajūnas, agresyviai sparčiai artėjantis prie Lietuvos, gali sukelti didelių problemų ūkininkams, augalų veislių selekcininkams ir kontroliuojančioms institucijoms, todėl sėkmingai strateginei kovai pasiruošti būtina jau dabar taikyti prevencines priemones, kad būtų išvengta ekonominių nuostolių. Kviečiame geranoriškai bendradarbiauti su Valstybine augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos – jei pastebėsite ūkyje įtartinus požymius, nedelsiant praneškite Tarnybos Fitosanitarijos skyriui (Kalvarijų g. 62, Vilnius, tel. (8 5) 275 4353 arba (8 5) 273 1311, el. paštas [email protected]).