Žaliosios trąšos – puiki alternatyva mėšlui

Renata Šimonytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos ekologijos specialistė

2018-07-11

© Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba

Ekologinėje žemdirbystėje naudojamos įvairios dirvožemio derlingumo, pasėlių produktyvumo palaikymo ir gerinimo priemonės. Viena iš jų – žaliosios trąšos (dar vadinamos sideratais) – tai augalai, kurie paūgėję perkasami arba užariami, kad pūdami natūraliai patręštų dirvą, praturtintų ją reikalingomis medžiagomis.

Ankštinių augalų biomasėje sukauptas biologiškai fiksuotas azotas (N) yra vienas svarbiausių ir pigiausių šaltinių aprūpinant sėjomainos augalus azotu. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama ankštinėms žolėms ir kaip biologiškai fiksuoto azoto (BFN) šaltiniui, ir kaip dirvožemio derlingumo gerinimo priemonei. Jų šaknys gerai išvystytos, todėl prasiskverbia giliai į podirvį. Ten tirpdo kitiems augalams mažai prieinamas maisto medžiagas ir jas akumuliuoja augalų biomasėje ir dirvožemio armenyje.

Grūdams azotas būtinas visą vegetacijos laikotarpį, tačiau skirtingais augimo tarpsniais N poveikis grūdų derliui skiriasi. Iki šiol mažai dėmesio skirta javų poreikio ir tręšimo žaliosiomis trąšomis suderinamumui. Daugelis tyrimų pagrįsti tuo, kad biologiškai fiksuotas azotas naudotas kaip žalioji trąša apariant ankštines žoles. Tokiu būdu vienu kartu įterpiamas didelis N kiekis, todėl ne visada pavyko sukontroliuoti mineralizacijos potencialo intensyvumą, N srautus ir panaudojimo efektyvumą. Augindami sideralinius augalus, aprūpinsime sėjomainos augalus azotu, o taip pat:

pagerės dirvos struktūra;
pagerės dirvos aeracinės savybės;
išvengsite dirvos erozijos;
suaktyvės dirvoje esantys mikroorganizmai;
pagausės humuso ir maisto medžiagų;
tankus pasėlis nustelbs piktžoles.

Žaliąjai trąšai auginamų augalų stipri šaknų sistema, todėl gali pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Taip pat patys apsirūpina azotu, nemažai jo sukaupdami žaliojoje masėje ir šaknyse. Augalų šaknims skverbiantis gilyn, gerai purenamas podirvis, taip pat formuojasi struktūriniai dariniai, kurie gerina dirvožemį.

Kada ir kaip įterpti

Augalų žaliąją masę galima naudoti kaip vasarinių ar žieminių javų trąšą pirmoje vegetacijos pusėje. Nederlingus, skurdžius arba nenaudojamus dirvožemius sideratais apsėti rekomenduojama pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, o antroje vasaros – po derliaus nuėmimo.

Web-pav2 Žaliosios trąšos paruoštos įterpti

Žaliąsias trąšas į dirvą geriausiai įterpti augalams pradėjus žydėti arba jiems pasiekus apie 20 cm aukštį. Jos įterpiamos negiliai: lengvose (smėlingose) dirvose – 12–15 cm, o sunkiose (molingose) – 6–8 cm gyliu. Prieš įterpiant į dirvą, augalus rekomenduojama susmulkinti arba nupjautų augalų žaliąją masę ir šaknis apkasti ar aparti, kad lengviau suirtų. Norint geriausių rezultatų, sideratai turi augti vidutinišku tankumu.

Parinkti pagal dirvožemį

Skirtingose dirvose kiekviena sideratų rūšis auga skirtingai. Pavyzdžiui, pūdyme geriausiai auga lubinai ir barkūnai; smėlyje ir priesmėlyje – pupos, seradėlės, facelijos, vikiai, grikiai, aliejiniai ridikai ar saulėgrąžos; priemolyje – dobilai ir baltosios garstyčios; molyje – vikiai, dobilai, barkūnai, saulėgrąžos.

Web-pav1 Lubinai

Web-pav3 Dobilams tinka molis ir priemolis

Žaliųjų trąšų pasirinkimas labai platus, tad jį turėtų lemti tai, kokio poveikio tikimasi. Pavyzdžiui, norint pasisavinti azotą iš oro, reikėtų auginti ankštinius augalus; varpiniai ir kryžmažiedžiai saugo dirvą nuo azoto išsiplovimo žiemą; norint stabdyti eroziją ir naikinti piktžoles, reikėtų rinktis dobilus, lubinus, pupas, garstyčias, facelijas, saulėgrąžas ar aliejinius ridikus. Lubinai, pupos, garstyčios giliuose sluoksniuose purena dirvą, taip pat lubinai ir kryžmažiedžiai ima maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir jas kaupia.

Vienas augalas negali patenkinti visų poreikių, tad reikėtų pasitarti su specialistais, kurie padėtų išsirinkti tinkamiausią augalų mišinį.

Mėšlo pakaitas

Teigiama, kad dalį ankštinių augalų žaliosios masės galima transportuoti ir naudoti kitame lauke. Tokia tręšimo sistema yra rimta alternatyva mėšlui, kaip bendro dirvožemio derlingumo dalis. Svarbu ir tas, kad ji neskleidžia nemalonaus kvapo. Žaliosios masės pervežimas į kitą lauką turi daug privalumų: lengviau subalansuojamas javų NPK poreikis ir išvengiama jų pertekliaus; kontroliuojamas N atsipalaidavimas ir nuostoliai. Teigiama, kad kurio nors vieno maisto elemento deficitas gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą. Žaliosios masės kitame lauke panaudojimo galimybės yra platesnės: galima parinkti tinkamiausią trąšų normą, tręšimo laiką priderinti prie auginamų augalų poreikio, naudoti tinkamiausius įterpimo, mulčiavimo būdus. Tai yra svarbu ir dėl to, kad judrių maisto medžiagų efektyvumą lemia veiksniai, nepriklausantys nuo žmogaus, t. y. dirvožemio savybės, meteorologinės sąlygos.

Atlikti tyrimai

Moksliniai tyrimai atlikti 2009–2010 m. ir 2015–2016 m. Lietuvos žemės ūkio ir miškininkystės mokslo centro Joniškėlio eksperimentinėje stotyje. Tyrimų tikslas buvo įvertinti skirtingų daugiamečių pašarinių augalų antžeminės masės kokybinius parametrus ir suderinamumą, pagal NPK tręšti žieminius ir vasarinius kviečius taikant žaliosios trąšos transportavimo sistemą. Kviečių ir žaliųjų trąšų suderinamumui įvertinti naudoti šių tyrimų duomenys: „Azoto ciklo optimizavimas naudojant pašarinius ankštinius augalus kaip žaliąją trąšą ekologinėje žemės ūkio sistemoje“ (mulčiavimo bandymas) ir „Biologinio ir organinių trąšų azoto įtaka vasarinių javų produktyvumui ir kokybei ekologinės žemdirbystės sąlygomis” (biologinio ir organinio azoto bandymas).

Buvo įvertinti daugiamečių ankštinių žolių, eraičinsvidrių, raudonųjų dobilų, eraičinsvidrių ir raudonųjų dobilų mišinio, liucernų, eraičinsvidrių ir liucernų mišinio antžeminės masės kokybiniai rodikliai. Atliekant biologinio ir organinio azoto bandymą, nustatytas žieminių ir vasarinių javų sukauptas NPK. Remiantis šiais duomenimis, apskaičiuotas teorinis skirtingų ankštinių žolių masės kiekis ir tikimybė padengti maisto medžiagas, sukauptas žieminių kviečių (4 t ha^-1) ir vasarinių kviečių derliuje (3 t ha^-1).

Rezultatai. Maisto medžiagų (N, P, K) poreikis tonai žieminių ir vasarinių kviečių užauginti priklauso nuo augalų biologinių ypatumų, dirvožemio maistingųjų medžiagų judrumo ir meteorologinių sąlygų svarbiausiais augalų augimo ir vystymosi tarpsniais.

Kviečiai yra azotamėgiai augalai, jiems N reikia 4,0–4,2 kartus daugiau nei P ir 1,8–2,6 kartus daugiau nei K. Kviečiai didžiąją dalį N ir P sukaupia grūduose. Fosforo pasiskirstymas augalo dalyse yra analogiškas azotui, juos sieja glaudus ryšys. Palyginti su kitais augalais, javams nereikia daug K. Jie daugiausia jo kaupia vegetatyvinėse dalyse – šiauduose. Pastaruosius panaudojus trąšai, K vėl sugrįžta į dirvožemį. Palyginus žieminius ir vasarinius kviečius, nustatyta, kad žiemkenčiai daugiau kaupia K nei vasarojus. Tai gali būti susiję su žiemkenčių atsparumu žemoms temperatūroms. Vienam kilogramui N žieminiai kviečiai sunaudoja pusantro karto daugiau K nei vasariniai. Šiuo atžvilgiu P:N rodiklio vertės mažiau nuoseklios.

Azoto, fosforo, kalio žieminių ir vasarinių kviečių palyginimas

Pastaba.* Grūdų derlius: šiaudų derlius = 1; (± S.E.) – standartinė paklaida

Žaliųjų trąšų poreikis (norma t ha^-1) priklauso nuo auginamos javų rūšies ir planuojamo derliaus dydžio. Ji nustatoma remiantis N poreikiu, kuris lemia ir kitų maisto medžiagų (P, K) pasisavinimą. Sunkaus priemolio rudžemyje taikant ekologinio ūkininkavimo sistemą galima gauti 4,0 t ha^-1 žieminių kviečių ir 3,0 t ha^-1 vasarinių kviečių grūdų derlių. Tokiems derliams užauginti sunaudojama atitinkamai 74,4 kg ha^-1 N ir 54,6 kg ha^-1 N. Žieminių kviečių (grūdų derliui – 4 t ha^-1) N poreikis atitinka 2,5 t ha^-1 raudonųjų dobilų, liucernų masėje sukauptam N kiekiui. Vasariniams kviečiams tręšti pakanka 2 t ha^-1 raudonųjų dobilų, liucernų masės. Trąšai naudojant ankštinių žolių su eraičinsvidrėmis mišinių masę, trąšų normą vertėtų padidinti 0,5–1,0 t ha SM.

Žaliosiose trąšose sukauptas P kiekis yra per mažas planuojamiems žieminių ir vasarinių kviečių grūdų derliams gauti. Todėl gausiai tręšiant žaliosiomis trąšomis, fosforo kiekio mažėjimas dirvožemyje gali tapti viena iš augalų mitybos problemų.

Ribotų išteklių dirvožemyje žaliosios masės transportavimą ir panaudojimą kitame lauke vertėtų derinti su natūralios kilmės mineralinėmis P trąšomis. Tokiuose dirvožemiuose geriau auginti daugiametes pupines žoles, nei vežti žaliąją masę iš kito lauko. Renkantis daugiamečių žolių rūšis, auginti ankštinių žolių mišinius su didesne varpinių žolių dalimi. Taip pat vertėtų pasirinkti tokias ankštinių ir varpinių žolių rūšis, kurios gali tirpdyti sunkiai prieinamus fosforo junginius.

Tręšiant kviečius žaliosiomis trąšomis (nepriklausomai nuo jų rūšies) pagal N poreikį, yra visiškai patenkinamas K poreikis. Nustatyta, kad K perteklius gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą (Na, Ca, Mg...).

Augalai maisto medžiagas pasisavina ne vien tik iš trąšų, nemažą dalį jų paima iš dirvožemio, todėl žaliosios trąšos transportavimą tikslinga naudoti taikant visavertę, subalansuotą ekologinę sėjomainą. Žinodami savo dirvožemio tipą, galite pasirinkti tinkamiausius sideratus. Jiems užaugus, pagal sėklų gamintojo rekomendacijas įterpkite į dirvožemį arba dalį žaliosios masės transportuokite į kitą lauką. Šios trąšos pamaitins jūsų dirvą ir gausite didesnį derlių. Svarbiausia nesuklysti pasirenkant augalus!