Balandžio 24 d., trečiadienis | 24
Ar pakankamai skiriame dėmesio bandos reprodukcijai gerinti?
Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė
2017-12-21
Nedaug atrastume pienininkystės ūkių, kuriuose nėra vienokių ar kitokių problemų, susijusių su karvių ir sėklinamo amžiaus telyčių reprodukcija. Sėkmingas šio proceso valdymas yra viena svarbiausių bendros pieno ūkio vadybos dalių. Jei geri karvių bandos reprodukcijos rodikliai, maksimalus bus ir bandos produktyvumas. Ar pakankamai skiriame dėmesio bandos reprodukcijai gerinti?
Bandos reprodukcijos sėkmę lemia supratimas ir gebėjimas bandos valdymo procese laikytis keleto pagrindinių principų, kurie neišvengiamai nulemia ūkio rezultatus šioje srityje. Reikalinga periodiškai analizuoti pagrindinį bandos reprodukcijos rodiklį – veršiavimosi intervalą ir priimti teisingus sprendimus, susijusius su šio rodiklio gerinimu, t. y. daugiau dėmesio skirti karvių šėrimui ir priežiūrai, įvedamų į bandą telyčių išauginimui, jų sėklinimo amžiui.
Nereikia būti reprodukcijos srities specialistu – kiekvienas ūkininkas pasakys, kad sveika, gerai šeriama ir prižiūrima karvė per metus turi atsivesti veršelį, o po veršiavimosi vėl turi būti apvaisinama praėjus 60–100 dienų. Gerai valdomose pieno fermose taip atsitinka vidutiniškai su 90 proc. karvių. Tačiau ir tokiose bandose dalis karvių dėl įvairių priežasčių sunkiau apvaisinamos. Jeigu bandoje sunkiai apvaisinama daugiau nei 15 proc. karvių, reikia ieškoti reprodukcijos problemų ir jas šalinti.
Dažniausiai karvių neapvaisinimo priežastimi galėtų būti įvardijami tokie veiksniai, kaip nepilnavertis arba blogai subalansuotas karvių šėrimas, nepakankamas dėmesys karvių sveikatai bei vis dar sunkiai įveikiamos problemos, susijusios su rujos nustatymu ir nekvalifikuotai atliekamu karvių sėklinimu.
Teisingas karvių šėrimas – reprodukcijos sėkmė
Jei pieno kiekiui netinkamas šėrimas atsiliepia tuoj pat, nes primilžis staigiai mažėja, tai reprodukcijos problemos prasideda gerokai vėliau ir jų tikrai neišvengsime, jei neįvertinsime šėrimo klaidų neigiamo poveikio reprodukcijai.
Kalbant apie karvių mitybos ypatumus, šėrimo specialistai dažniausiai linkę pagal svarbą juos grupuoti, kaip pagrindinius karvių mitybos normų rodiklius, t. y. pašarų sausąsias medžiagas ir energiją, išreikštą apykaitos energijos (AE) arba neto energijos laktacijai (NEL) vienetais – MJ. Labai svarbūs galvijų mitybos normų rodikliai yra žalieji baltymai, žalieji riebalai, žalioji ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grupė – makroelementai (kalcis, fosforas, siera, natris chloras) bei mikroelementai (varis, kobaltas, jodas ir kt.). Ketvirtąją mitybos normų rodiklių grupę sudaro vitaminai D, E ir vitamino A provitaminas – karotinas.
Dėl nesubalansuoto šėrimo karvės blogiau apsivaisina, dažnesnis embrioninis mirtingumas. Nepakankamai šeriant, vyksta degeneraciniai ir funkciniai pakitimai, sukeliantys nevaisingumą.
Neigiamas energetinis balansas dviejų mėnesių laikotarpiu po apsiveršiavimo sukelia kiaušidžių funkcijos sutrikimus, dėl kurių gali įvykti gimdos atrofiniai pakitimai. Ypač dažnai tai yra produktyvių karvių problema. Vėlesniu laktacijos tarpsniu atsirandanti problema – per didelis energijos kiekis gaunamas su pašarais tada, kai stengiamasi gauti maksimalius primilžius, neatsižvelgiant į gyvulio genetines galimybes. Dėl šios priežasties sumažėja vidaus sekrecijos liaukų veikla. Jei racionuose apykaitinės energijos perteklius būna ilgesnį laiką, riebaliniu audiniu perauga gimda bei kiaušidės, o taip pat sutrinka hormonų balansas.
Karvių reprodukcinių funkcijų organizme sutrikimai išsivysto ir dėl nepakankamo gyvulio organizmo aprūpinimo baltymais. Kai trūksta virškinamųjų proteinų, paprastai būna nepakankamai ryškiai išreikšta ruja, neįvyksta ovuliacija, sutrinka embriono vystymasis. Jei vis tik pavyksta apsėklinti karvę, gimsta silpnas veršelis, sumažėja pačios karvės produktyvumas.
Antra medalio pusė – baltyminių medžiagų perteklius racione. Tai irgi gali tapti bergždumo priežastimi. Kaip pasekmė tokio šėrimo – lytinių ciklų neritmingumas, dažnai neovuliuoja kiaušialąstė, todėl ir sėklinimai būna daugkartiniai ir nesėkmingi, formuojasi kiaušidžių cistos.
Reprodukcijai svarbu ir pakankamas karvės organizmo aprūpinimas vitaminais A, E, D, makroelementais (kalciu, fosforu, natriu, kaliu), mikroelementais (jodu, variu, manganu, cinku, kobaltu).
Riebaluose tirpstančių (A, E, D) vitaminų trūkumas nulemia tokias karvių reprodukcijos problemas, kaip vėluojančios rujos po apsiveršiavimo, gimdos gleivinės liaukų išsigimimas ir pan. Vitaminas A palaiko normalią gleivinių fiziologinę būklę, nes jo trūkstant, vyksta gleivinių suragėjimas, gimdos gleivinės liaukų išsigimimas. Vitamino A trūkumas sutrikdo ir normalią mineralinių medžiagų apykaitą. Kai trūksta vitamino E, sutrinka hipofizio, gaminančio folikulus stimuliuojantį hormoną, veikla, todėl sumažėja galimybė spermatozoidams apvaisinti kiaušialąstę. Vitaminas E karvių organizme nesintetinamas, todėl vienintelis jo šaltinis – pašarai. Kai jo trūksta, sutrinka karvių ruja, lytinių organų veikla, jos blogiau apsivaisina, žūva daugiau embrionų.
Apie karvės apvaisinimą reikia galvoti jau ją užtrūkinus, nes produktyvumas ir reprodukcinės savybės yra glaudžiai susiję su karvės įmitimu prieš ir po veršiavimosi. Reikia rūpintis, kad užtrūkusios karvės nenutuktų. Kūno būklė veršiavimosi metu turi būti 3,5 balo (vertinant pagal 5 balų įmitimo būklės vertinimo skalę). Per daug įmitusių karvių kepenys būna suriebėjusios, o po apsiveršiavimo apetitas labai sumažėja. Tuoj po apsiveršiavimo karvė turėtų gauti geriausios kokybės žolinių pašarų ir kuo daugiau jų suėsti.
Karvės apsivaisinimas galimas tik tada, kai jos lytiniai organai ir visas organizmas yra visiškai atsistatę ir pasiruošę priimti ir išauginti naują vaisių. Pirmos rujos pasireiškimo laikui ir pilnavertiškumui įtakos turi gimdymo eiga ir pagalbos suteikimas gimdymo metu. Sunkus veršiavimasis ir lytinių takų sužalojimai sulėtina lytinių organų atsistatymą, pablogina apvaisinimą. Parenkant bulius karvių sėklinimui visada reikia atsižvelgti į veršiavimosi lengvumą, būsimo veršelio stambumą.
Nesilaikant sanitarinių reikalavimų, teikiant gimdymo pagalbą, į gimdymo takus patenka mikroorganizmų, kurie sukelia įvairaus laipsnio uždegiminius procesus. Dėl to sulėtėja lytinių organų atsistatymas, sutrinka lytinis ciklas, apvaisintos kiaušialąstės blogai implantuojasi uždegimo pažeistoje gimdos gleivinėje ir įvyksta embrioninis mirtingumas. Karvės neapsivaisinti gali ir dėl kiaušidėse susidariusių cistų. Tuomet jos dažnai ir nereguliariai rujoja, bet sėklinant neapvaisinamos arba ruja nepasireiškia visai.
Laiku pastebėti ir nustatyti rują
Dėl pavėluoto rujų pastebėjimo arba ne laiku sėklinimo rujos metu karvės dažnai lieka neveršingos, pailgėja servis periodas ir veršiavimosi intervalas. Karvės rujoja kas 18–24 paras. Lytinio ciklo trukmei įtakos turi daug faktorių: gyvulio amžius, laktacija, laikymo sąlygos, laikymo būdas, gyvulio sveikatingumas, individualios savybės. Yra daug rujos nustatymų būdų, bet praktiškai labiausiai paplitęs rujos nustatymo būdas – rujos stebėjimas. Paskutiniu metu ūkiuose, kur taikomas palaidas karvių laikymo būdas, vis plačiau taikomos automatinės rujų stebėjimo sistemos.
Karvių lytinis ciklas skirstomas į priešrujį, tikrąją rują ir porujį. Priešrujis trunka 2–4 dienas. Šiuo laikotarpiu karvės būna neramios, bando šokti ant kitų karvių, tačiau sėklinti jas dar per anksti. Ruja trunka vidutiniškai 18 valandų. Šiuo laikotarpiu karvė stovi, kai ant jų užšoka kitos karvės, pačios taip pat šokinėja ant kitų karvių. Geriausias laikas sėklinti praėjus nuo rujos pradžios 12–18 valandų. Galima sėklinti periodo pradžioje ir pabaigoje.
Porujis trunka 1–3 dienas. Jo metu karvės neprisileidžia kitų karvių, jas sėklinti jau per vėlu. Daugumai tokių karvių kraujingos išskyros pasirodo 2–3 dieną po buvusios rujos. Pastebėjus išskyras, reikia pasižymėti datą ir laukti kitos rujos.
Karvių sėklinimas yra pakankamai sudėtingas, aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Sėklinimą atliekantis specialistas arba pats ūkininkas turi gerai išmanyti spermos paruošimą, sugebėti įvertinti sėklinamo gyvulio fiziologinį stovį ir nustatyti rujas. Karvės gali būti neapvaisinamos dėl sėklinimo technologijos pažeidimo atšildant spermą, pažeidžiant atšildymo rėžimą bei trukmę, atšildytos spermos neapsaugant nuo pakartotinio temperatūros kritimo. Gyvuliai taip pat gali būti neapvaisinami dėl prastos spermos kokybės arba žemos spermos apvaisinamosios galios.
Telyčių sėklinimo amžius ir svoris
Dar viena pastovi diskusijų tema, kalbant apie gerus bandos reprodukcijos rodiklius, yra telyčių sėklinimo amžius ir svoris. Specialistai pataria vadovautis principu, kad telyčios svoris pirmojo sėklinimo metu turi sudaryti apie 70 proc. vidutinio tai bandai būdingo karvių svorio (ūkiuose jis yra skirtingas, priklausomai nuo laikomų galvijų veislės ir pan.). Jei ūkyje nėra galimybės gyvulių pasverti ar svorį nustatyti matuojant, reikėtų bent vizualiai įvertinti savo bandą ir nustatyti, koks maždaug vidutinis suaugusių karvių svoris būdingas jūsų bandai. Tai padės nuspręsti, koks turi būti telyčios svoris pirmojo sėklinimo metu. Na, o idealus amžius sėklinti telyčias yra apie 14 mėn. – nepamirštant atsižvelgti, kad telyčios svoris atitinka anksčiau aprašytus parametrus.
Naudinga vaizdo informacija
Jono Oželio verslas – ekologinis mėsinės veislininkystės ūkis
Užtrūkusių karvių ir veršelių priežiūra
Bandos sveikata – nenuginčijamas argumentas
Išskirtinės kokybės pašarų ruošimas
Kviečiame paskaityti
Gyvulininkystės ūkių sėkmę lemia žolinių pašarų kokybė
Svarbiausi mėsinių galvijų šėrimo aspektai
Svarbu ištirti žolinių pašarų sudėtį ir kokybę
Šienainio ruošimo technologija vyniojant į rulonus
Mėsinių veislių galvijų prieauglio auginimas
Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius
