Bitininkai su viltimi laukia ES žaliojo kurso

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2020-12-02

Asociatyvi nuotrauka, LŽŪKT

Kiek žmonių, tiek istorijų. Ir kiekvienas mūsų savąją rašome savaip. Jolitos ir Romo Smaidrių šeima rašo „Avilio istorijas“, nes taip vadinasi jų bitynas, įkurtas Jolitos močiutės dovanotoje žemėje Šalčininkų rajone, Dieveniškių regioniniame parke.

Siūlė ragauti

Smaidrių bityne – 60 Buckfasto bičių šeimų. Šie metai, pasak Jolitos, buvo grikių medaus metai. Bitynas įsikūręs Dzūkijos smėlynuose, kur nuostabūs spygliuočių miškai, bet žemės ūkiui vietos nepalankios. Todėl šiame krašte daug sėjama grikių.

Web-pav1 „Grikių derlius bityne visada būna didelis, tačiau ši medaus rūšis, nepaisant mineralų ir antioksidantų gausos, yra mažiau populiari. Todėl išsikėlėme užduotį patraukliai pateikti grikių medų ir kartu pabrėžti jo naudingąsias savybes. Žemės ūkio ministerijos organizuojamoje „Gero maisto šventėje“ siūlėme ragauti maišytą su miško bruknėmis grikių medų ir stebėjome, kaip žmonės vertina šį derinį. Sulaukėme teigiamų atsiliepimų, tačiau nustebino, kad dauguma žmonių nebuvo ragavę bruknių su medumi. Tada supratau, kad iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai dažnai būna ypatingi, – pasakojo pašnekovė. – Kitų rūšių medaus, palyginti su ankstesniais metais, buvo labai nedaug. Dėl nepalankių sąlygų baigę sezoną išsukome tik 2 t medaus.“

Pasakodama apie realizacijos iššūkius Jolita nedejavo. Priešingai – tikino, kad parduoti savo bityno produkciją sekasi puikiai. „Daug dirbame su verslo dovanomis ir individualaus dizaino užsakymais. Viską parduodame patys, ne per tarpininkus. Išplėtę bityną šiais metais eksportavome pirmą medaus ir kitų bičių produktų partiją į Airiją“, – atviravo J. Smaidrienė.

Žvelgia kitaip

Smaidrių šeima – vertinantys savo kilmę ir paveldą gamintojai. „Didžiuojamės, kad dirbame ilgą istoriją turinčioje srityje, tačiau į bitininkystę žvelgiame kitu kampu. Skiriu daug laiko ir dėmesio rinkodaros bei produktų vystymo strategijoms. Tai daug svarbiau nei technologinė bitininkystės pusė. Bitininkavimo technika ir įranga yra gana nekintanti. O štai rinkodaros strategijos, klientų aptarnavimo standartai kinta daug greičiau. Turint šiuolaikišką technologinę įrangą, nesudėtinga išlaikyti žemą medaus savikainą, daug sudėtingiau yra kurti istoriją ir pridėtinę vertę klientui, išlaikyti lojalių klientų dėmesį ir pasiūlyti jiems naujovių“, – sakė Jolita. Ji kasmet sukuria nuo 3 iki 10 naujų produktų, kuriuos išmoningai apipavidalina.

Vargas dėl vietos

Kaip ekologiško bityno vystytoja ji kartu su vyru domisi Europos Sąjungos (ES) politika ir inicijuojamais ekologinės žemdirbystės pokyčiais. Bitininkai stebi šiuo metu vykstančiais viešas diskusijas, kai kiekvienas ES pilietis gali pateikti savo nuomonę, pastabas dėl Europos Komisijos (EK) ketinamo priimti reglamento. Jie norėtų, kad mūsų šalies gyventojai būtų aktyvesni. Jolita šia svarbia tema pradėjo diskusiją socialiniuose tinkluose. Pasak moters, ekologiškų produktų paklausa didelė, tačiau dėmesys jų gamintojams – menkas.

„Turime regionų, kuriuose daug smulkių ūkių, jų savininkai nelinkę naudoti cheminių augalų apsaugos priemonių. Daug pelkių, miškų, nenašios žemės, tad gal būtų verta tokioms vietovėms suteikti laisvų nuo pesticidų ir kitokios taršos vietovių statusą, – svarstė pašnekovė. – Tuo labai džiaugtųsi bitininkai. Norintieji bitininkauti ekologiškai dabar vargsta ieškodami bitynui tinkamos vietos. Kai nusprendėme kurti ekologinį bityną, norėjome registruoti jį ne tik Šalčininkų rajone, bet ir Kelmės apylinkėse. „Ekoagros“ specialistai iš karto pasakė, kad Kelmę pamirštume, nes ten daug chemizuotų ūkių ir nepavyks išlaikyti nustatytų atstumų. Šalčininkų rajone galime būti ramūs. Mūsų bitės į avilius neatneš nieko blogo.“

Tik įsipareigojimai

Kita problema, kuri stabdo ekologinių bitynų plėtrą, – vis dar didelė administracinė našta. „Ekoagros“ vadinamąjį popierizmą jau sumažino, įsiklauso į bitininkų pastabas, tačiau vyresnės kartos bitininkams sunku tvarkyti dokumentaciją. Juolab kad turėdamas ekologinio bityno statusą turi tik įsipareigojimų, esi kasmet tikrinamas. „Jokios finansinės paramos nėra. Medaus kaina beveik tokia pati kaip ir bet kurio kito medaus, – kalbėjo bitininkė. – Pirkėjus klaidina ir tai, kad vieni bitininkai parduoda ekologišką medų, kiti ženklina raidėmis NKP (nacionalinės kokybės produktas), girdėjau, kad atsiras ir trečiasis variantas – Lietuvos bitininkų sąjungos nario medus. Būna, kad pirkėjui turiu aiškinti, kokie skirtumai tarp mūsų ir NKP ženklinamo medaus.“

Anot J. Smaidrienės, vertėtų sutelkti dėmesį ir pasirinkti vieną kryptį, o ne blaškytis. Bitininkė svarstė, kodėl kaimyninėje Latvijoje net 800 registruotų ekologinių bitynų, o mūsų šalyje – tik 30. „Ten europinė parama buvo naudojama bitininkystei viešinti, o pas mus – techninei bazei stiprinti. Atsirado daug smulkių bitynų, nes žmones masino galimybė gauti avilių, medsukių. Tik ar daug jų tapo tikrais bitininkais?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Viltinga ateitis

Pasak jos, Lietuvos žemės palankios ekologiškam ūkininkavimui, deja, trukdo maža ūkininkų motyvacija oficialiai sertifikuoti dirbamus laukus. Ekologinės gamybos administravimo našta nemaža ir reikalauja vadybinių gebėjimų, o ne agronomijos išmanymo, ką puikiai žino daugelis ūkininkų. Tačiau, J. Smaidrienės įsitikinimu, Lietuvai įmanoma pasiekti 25 proc. ir net dar aukštesnį rodiklį.

„Vienoje iš pirmųjų Žemės ūkio ministerijos organizuotų sertifikuoto maisto pristatymo konferencijų „Kokybiško maisto šventė“, bendrovės „Auga“ vadovo paklausiau, ar galėtų visas Lietuvos žemės ūkis ir dirbami laukai būti 100 proc. ekologiški ir sertifikuoti. Kęstutis Juščius nuoširdžiai nudžiugo ir atsakė, kad su mažomis išimtimis Lietuvoje tai tikrai įmanoma įgyvendinti, nes mūsų kraštas tam labai tinkamas“, – pasakojo J. Smaidrienė, neslėpdama, jog sunku patikėti, kad tokioms vizijoms pritartų chemizuotų ūkių savininkai.

Nijolė BARONIENĖ