Ir karvės serga depresija

Inga Zigmantienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistė

2017-11-26

Depresija – aiškius simptomus turintis emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika, sulėtėjusi reakcija ir judesiai, sutrikusi vidaus organų veikla, staigus storėjimas ar liesėjimas. Jausti depresiją gali ir gyvuliai.

Kas galėtų pagalvoti, kad iš pažiūros ramus gyvulys slepia savyje visą tuntą emocijų. Taip, tai tas pats tvarinys, kurio mėsą mes valgome, o pieną geriame. Tas pats, kuris ganyklose guli, ramiai sau atrajoja ir taikiai reaguoja į aplinką. Tas pats, kuris turi „geriausių draugų“ ir juos atskyrus, patiria didžiulį stresą.

Vienas iš būdų įvertinti ir žmogaus, ir gyvulio emocijas – atpažinti elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, nerimastingi ar depresuoti žmonės į tą patį dirgiklį reaguoja kur kas stipriau nei laimingi ir viskuo patenkinti. Stebėdami gyvulius, galime atpažinti tą pačią tendenciją. Patiriantys stresą, neigiamai, neprognozuojamai reaguos į aplinkos pokyčius.

Kas gali sukelti gyvuliui stresą ir kokie jo požymiai?

Gyvuliui stresą gali sukelti užtrūkinimas, naujų karvių atvedimas į bandą, veršiavimasis, pakeistas pašaras, oro sąlygų pokyčiai, perkėlimas, ūkininko neatvykimas į ūkį, skausmas, ektoparazitai.

Vertėtų atkreipti dėmesį į karvių pozą (guli ar stovi), jei guli – kiek laiko, kur ir kaip. Negaluojančios karvės guli pusiau ant šono, galva dažniausiai pakreipta į šoną, nuleista žemiau.

Taip pat reikėtų stebėti gyvulio lokalizaciją bandoje. Dažniausiai negaluojantis galvijas atsilieka nuo grupės, mažiau ėda ir geria arba daro tai skirtingu laiku nei likusi banda.

Svarbi ir nugaros padėtis stovint ir einant. Sveiko gyvulio nugara tiesi ir lygi, einant užpakalines nagas stato toje pačioje vietoje, kur buvo priekinės.

Taip pat reikia žinoti, kad negaluojančios karvės sumažėja ausų raumenų tonusas, akys įdumba, praranda budrumą, kailis pabąla, netenka blizgesio. Taip pat pakinta išmatos ir primelžiamo pieno kiekis.

Kaip padėti sergančiai depresija karvei?

Užsienio šaltiniai rekomenduoja homeopatinį preparatą Aconitas, kuris padeda „susidoroti“ su stresinėmis situacijomis, baime. Ignatia – dar vienas homeopatinis preparatas, daugiau rekomenduojamas apsiveršiavusioms karvėms, kad padėtų adaptuotis po veršelio atskyrimo. Stresui mažinti puiki priemonė – Dr. Bach gėlių esencija.

Nereikėtų pamiršti ir kalbėtis su gyvuliuku, paaiškinti situaciją, nuraminti, tapti draugu, pasirūpinti jo gerove, užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas.

Atliktas bandymas su veršeliais

Biologas Danielis Veris (Daniel Weary) iš Britų Kolumbijos universiteto su kolegomis atliko bandymą su veršeliais, nuragindami juos įkaitinta geležimi, kad parodytų, kaip stresas ir nemalonūs pojūčiai juos neigiamai veikia.

Beveik visi holšteinizuoti ūkiai veršelius nuragina gana anksti, siekdami apsaugoti ir ūkio darbininkus, ir likusią bandą. Siekiant maksimaliai sumažinti skausmą, gyvuliukams skiriami raminamieji, kad atsipalaiduotų, o prieš pačią procedūrą atliekama vietinė nejautra. Tačiau reikia pažymėti, kad veršeliams reikalinga didesnė dozė mioreleksantų nei karvėms, nes jiems vaistų poveikis susilpnėja dėl uždegiminio atsako į operaciją. D. Veris su kolegomis pripažįsta, kad pooperaciniu laikotarpiu veršeliai jaučia skausmą ir rodo pesimistinį atsaką į dirgiklius. Tai yra kognityvinės (pažinimo) psichologijos pavyzdys, kuomet fizinis skausmas įsimenamas, atpažįstami neigiami pojūčiai į tam tikrus dviprasmiškus dirgiklius. Mokslininkai svarsto, ar negalima šių žinių panaudoti vertinant veršelio elgsenos pakitimus atskyrus juos nuo mamų.

Web-teksto1

Tyrėjai palygino veršelių reakciją į dviprasmiškus dirgiklius, prieš atskyrimą nuo mamos ir po jo (42 d. amžiaus). Veršeliai buvo pratinami tam tikrą laiką prie balto ir raudono ekrano, o po kurio laiko spalvas sumaišė – padarė tris rožinius atspalvius: raudonai rožinį (75 proc. raudonos), rožinį (50 proc. raudonos) ir švelniai rožinį (25 proc. raudonos). Esmė ta, kad ir atskirti nuo mamos, ir nuraginti veršeliai neigiamai reagavo į spalvų pakeitimą. Tik nuo mamos atskirti veršeliai prie spalvų pakeitimo adaptavosi po 2 d., o nuraginti ir po to atskirti veršiukai reagavo kur kas smarkiau ir ilgiau.

Taigi, D. Veris ir kiti mokslininkai pripažįsta, kad visa tai veda prie gyvūnų gerovės gerinimo. Pasak jo, veršiukų atskyrimas nors ir nesukelia fizinio skausmo, bet priverčia liūdėti, sutrikdo emocinę pusiausvyrą, verčia nerimauti.

Džiugu tai, kad šiuo metu žmonės daug žino, nenuvertina gyvulio emocinio stabilumo svarbos ir stengiasi užkirsti kelią ilgalaikiam emociniam nestabilumui.

Parengta pagal užsienio spaudą