Ketozė – dažna šviežiapienių karvių liga

Vytas Gudaitis

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės ekspertas

2020-04-06

Laikotarpis po apsiveršiavimo yra kritinis karvių laktacijos etapas, kai primelžiamo pieno kiekis didėja kiekvieną dieną. Jam būdingi drastiški mitybos pokyčiai, imuninės sistemos slopinimas, neigiamas energijos balansas (NEB) ir padidėjęs stresas, dėl kurių gali atsirasti įvairių sveikatos problemų ir sumažėti karvių produktyvumas.

Ketozė yra viena iš medžiagų apykaitos ligų, dažnai diagnozuojama labai produktyviose bandose. Šis susirgimas paprastai atsiranda po apsiveršiavimo praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Ketozei būdingi požymiai: mažas gliukozės kiekis kraujyje, perteklinis hidroksibutiratų (ketoninių kūnų) kiekis kraujyje ir šlapime, apetito stoka, pasireiškianti svorio kritimu, sumažėjusiu produktyvumu, o sunkiais ketozės atvejais ir įvairių neurologinių požymių atsiradimas.

Remiantis įvairiais duomenis, klinikine ketoze gali sirgti 2–15 proc., o subklinikine – 9–34 proc. šviežiapienių karvių, o kai kuriuose ūkiuose ir iki 80 procentų.

Priežastis – mažėjantis sausųjų medžiagų suvartojimas

Bet koks išorės veiksnys, dėl kurio mažėja sausųjų medžiagų suvartojimas prieš ir po veršiavimosi, didina ketozės riziką. Jau fizioligiškai prieš pat veršiavimąsi, jei vaisius didelis, ar iš karto po veršelio gimimo prasidėjus laktacijai, vykstant medžiagų apykaitos pokyčiams, karvės mažiau suvartoja sausųjų medžiagų. Apetito kritimas paprastai lemia ir neigiamą energijos balansą. Paskutinę vystymosi savaitę vaisius sunaudoja maždaug 46 proc. motinos gliukozės. Dėl prasisėjusios krekenų gamybos šis energijos trūkumas dar labiau padidėja. Prasidėjus laktacijai, stipriai didėja gliukozės poreikis pieno laktozei gaminti. Apskaičiuota, kad pieno laktozės sintezei sunaudojama 60–70 proc. viso organizmo gliukozės. Šiuo atveju, jei karvės produktyvumas – 30 kg pieno per dieną, mažiausiai 1,5 kg esančios kraujyje gliukozės sunaudojama pieno laktozės sintezei atlikti. Didelis gliukozės poreikis skatina organizme kompensacinį maisto medžiagų skaidymą ir kūno riebalų mobilizaciją. Būtent riebalai mobilizuojami kaip alternatyvus energijos šaltinis. Jis naudojamas kaip kuras pagrindinėms ląstelių funkcijoms vykti, be to, aprūpina energija pieno gamybai palaikyti. Tačiau riebalams skylant, susidaro dideli kiekiai ketoninių kūnų, kurių perteklius pasišalina su šlapimu ir pienu. Būsena, kuomet ilgą laiką išsilaiko aukšta ketoninių kūnų koncentracija organizme, gali turėti neigiamą poveikį gyvulių sveikatai ir reprodukcijai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad sirgusioms ketoze karvėms 2–3 d. pailgėja pirmos rujos po apsiveršiavimo pasireiškimas, nustatoma 4–10 proc. mažiau veršingų karvių po pirmo sėklinimo. Kiti tyrėjai nustatė ryšį tarp ketozės ir kiaušidžių cistų atsiradimo.

Labai svarbus tinkamas įmitimas

Labai svarbu išlaikyti tinkamą karvių įmitimą prieš veršiavimąsi. Viena pagrindinių ketozės atsiradimo priežasčių ir yra prieš veršiavimąsi padidėjęs įmitimas. Karvių, kurių įmitimo balas buvo 4 ir aukštesnis, kraujo serume nustatyta žymiai daugiau ketoninių kūnų negu tų, kurių įmitimo balas buvo 2,5–3. Minesotos universiteto mokslininkų duomenimis, rizika susirgti ketoze didesnė, jeigu prieš veršiavimąsi karvių įmitimo balas aukštesnis kaip 3,5 ir iš jų primelžta daugiau kaip 8 kg krekenų.

Dėl padidėjusio energijos poreikio prieš ir po veršiavimosi, kitų medžiagų apykaitos ligų prevencijos būtina atkreipti dėmesį į užtrūkusių bei tranzitiniame (pereinamajame) laikotarpyje esančių karvių šėrimą. Karvių šėrimo tikslas šiuo laikotarpiu – jų organizmą aprūpinti visomis reikalingomis maisto medžiagomis ir paruošti prieskrandžius būsimiems raciono pokyčiams. Labai svarbu, kad prieš veršiavimąsi racione būtų daug ląstelienos ir pakankamai energijos. Apskaičiuota, kad 20 proc. sumažėjęs pašaro suvartojimas gali padidinti neesterifikuotų riebalų rūgščių (NEFA) kiekį kraujyje. Dėl to gali išsivystyti riebalinė kepenų distrofija ir ketozė.

Ketozės požymiai

Padidėję ketoninių kūnų kiekiai iš karvės organizmo išsiskiria su šlapimu ir pienu. Tačiau svarbu žinoti, kad daugelis ketozių atvejų yra subklinikiniai, kuomet tik mažėja produktyvumas ir silpsta gyvulio sveikatingumas, o ryškių klinikinių požymių dar nesimato.

Klinikiniai ir subklinikiniai ketozės požymiai:

suprastėjęs karvių apetitas. Nenoras ėsti kombinuotų pašarų;
staigus pieno netekimas, produktyvumo sumažėjimas;
iškvėptame ore ir piene jaučiamas acetono kvapas;
kai kurioms karvėms gali pasireikšti įvairūs nerviniai požymiai, per didelis seilėtekis, sienų, vartų ar metalinių vamzdžių laižymas;
sergančioms karvėms diagnozuojama riebalinė kepenų degeneracija;
labai dažniai tokioms karvėms po apsiveršiavimo neatsidalina vaisiaus placenta;
darant kraujo tyrimus, nustatomi dideli hidroksibutiratų kiekiai (daugiau kaip 1,2 mmol/l), mažas gliukozės kiekis (mažiau kaip 2,2 mmol/l).

Ketozė gali išsivystyti ir kaip antrinė liga. Karvėms susirgus šliužo dislokacija, mastitu ar metritu po veršiavimosi, labai dažnai išsivysti įvairios medžiagų apykaitos ligos. Ketozę gali paskatinti ir kobalto racione stoka. Jis reikalingas, kad vyktų normali prieskrandžių mikroorganizmų veikla, kad būtų susintetintas vitamino B12 reikalingas kiekis, kuris būtinas propioninės rūgšties apykaitos procese.

Ketozės prevencija

Karvės prieš veršiavimąsi neturi būti per riebios, nes tai labai sumažina pašaro suvartojimą. Karvių įmitimo balas turi būti daugiausia 3–3,5.
Prie koncentratų karvės turi būti pratinamos likus maždaug 2 savaitės iki numatomo veršiavimosi. Po veršiavimosi koncentratai didinami palaipsniui, reikėtų vengti drastiško raciono keitimo.
Karvės prieš veršiavimąsi turi patirti kuo mažiau streso, vengti pergrupavimo. Veršiavimosi patalpos turi būti kuo patogesnės.
Ankstyvos laktacijos laikotarpiu labai kenksminga, jeigu pašaruose yra daug sviesto rūgšties. Dėl to būtina atlikti pašarų tyrimus ir nustačius, kad yra šios rūgšties, tokio pašaro karvėms geriau nešerti.
Jeigu jaučiama, kad pašaruose trūksta kobalto, į racioną įterpti papildų su didesniu šio mikroelemento kiekiu.
Prieš veršiavimąsi karvių racionas turi būti sudarytas iš aukštos kokybės pašarų.
Kontroliuoti karvių sveikatingumą atliekant biocheminį užtrūkusių ir šviežiapienių karvių kraujo tyrimą. Analizuojant gautus duomenis, galima pamatyti gyvulių sveikatingumo lygį, raciono subalansavimą. Tuomet, jeigu reikia, galima daryti karvių šėrimo ar laikymo korekcijas.
Įrodyta, kad ketozė turi gana nemažą paveldimumo rodiklį. Žinant tai ir turint išsamius bandos duomenis, galima daryti atitinkamą gyvulių atranką, mažinant polinkį sirgti ketoze.
Įvairių tyrėjų duomenimis, laikomos ganyklose karvės mažiau serga medžiagų apykaitos ligomis, o taip pat ir ketoze. Kodėl taip yra, tiksliai nežinoma, bet manoma, kad daugiau judantys raumenys gali sunaudoti ketoninius kūnus.
Prieš ir po veršiavimosi rekomenduojama pagal poreikį racioną praturtinti energetiniais pašarais, propilenglikoliu, gliceroliu, apsaugotais riebalais ir pan. Tokiu būdu bus užtikrintas tinkamas energijos kiekis racione ir karvės mažiau skaidys savo kūno riebalus.
Kaip profilaktinę priemonę nuo ketozės rekomenduojama antimikrobinė medžiaga – monenzinas, kuris prieskrandžiuose inaktyvuoja gramteigiamas bakterijas, todėl gerėja pašaro virškinimas ir pasisavinimas. Gyvulys daugiau gauna energijos iš to paties suėsto pašaro kiekio.

Žinodami, kad ketozė yra produktyvių šviežiapienių karvių susirgimas, turime ją laiku diagnozuoti ir priimti teisingus prevencinius bei gydomuosius veiksmus. Tik taikant komplektą priemonių, t. y. tinkamas gyvulių šėrimas ir laikymas, gera genetika, tiksli diagnozė ir, jei reikia, tinkamas ir laiku atliktas gydymas, bandoje galima iki minimumo sumažinti ketozės sukeliamus neigiamus padarinius.