Klaidos gaminant žolinius pašarus kainuoja labai brangiai

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-06-15

© LŽŪKT nuotr.

Šiųmetė šienapjūtė žada daug ir puikios kokybės pašarų. Kaip juos geriau ir patiriant kuo mažiau sąnaudų paruošti, puikiai žino Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, doktorantė Vilma Živatkauskienė. Ji yra baigusi zooinžineriją tuometėje Veterinarijos akademijoje bei gamtos mokslus Edukologijos universitete, buvusi Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė. Mokslo žinias Vilma išbando praktiškai – savo ekologiniame ūkyje augina 40 mišrūnų ir aubrakų veislės mėsinių galvijų. Apie šiųmetės šienapjūtės ypatumus su Vilma Živatkauskiene (nuotr.) kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys Bielskis.

Kokie veiksniai turi daugiausia įtakos mažinant pašarų gamybos kaštus?

Pirmiausia, ruošiant nepriekaištingos kokybės ir didelės energinės vertės žolinius pašarus, ūkininkams reikėtų kooperuotis. Taip efektyviau panaudojama brangi technika, greitai ir laiku atliekami visi žolės dorojimo technologiniai procesai. Norint pasiekti didesnį pieno gamybos pelningumą, būtina gaminti didelės energinės vertės, puikios rūgimo kokybės pagrindinius žolinius pašarus. Jie turėtų sudaryti kuo didesnę karvių raciono dalį. Šeriant geros kokybės žoliniais pašarais, racione galima sumažinti brangių koncentruotų pašarų kiekį ir didesnę dalį pieno gauti iš žolinių pašarų bei palaikyti geresnę karvių sveikatą.

Siloso gamyba mažiau priklauso nuo oro sąlygų, todėl žolę galima doroti, kai joje būna daugiausia maisto medžiagų. Visus silosavimo darbus galima atlikti mechanizuotai. Labai svarbu laikytis siloso ruošimo technologijos reikalavimų. Planuojami silosuoti žolynai turi būti tinkamai patręšti likus mažiausiai 6 savaitėms iki pjovimo. Kad į silosuojamą masę nepatektų žemių, žolyną reikia privoluoti. Būtina nurinkti akmenis ir kitus pašalinius daiktus.

Ką reikia žinoti norint paruošti geros kokybės silosą?

Žolę pjauti, vytinti ir silosuoti būtina esant geram orui. Reikėtų pjauti tinkamos vegetacijos fazės žolę, palikti 6–8 cm aukščio ražienas, kad būtų išvengta masės užteršimo žemėmis. Turi būti tinkama silosuojamos masės drėgmė, o žolėje – pakankamas kiekis cukraus. Žolę reikia gerai susmulkinti, siloso talpyklą užpildyti per 1–3 dienas. Masę būtina gerai paskleisti ir suslėgti, uždengti plėvele ir prislėgti, o naudojant specialius priedus-konservantus, laikytis gamintojų rekomendacijų.

Siloso kokybė priklauso ir nuo žolių subrendimo – vegetacijos fazės jo ruošimo metu. Iš labai jaunos žolės – mažas derlius. Žolei bręstant, jos kiekis didėja, bet mažėja pašarinė vertė. Geriausias skirtingos botaninės sudėties žolynų pjovimo laikas:

varpinių – plaukėjimo fazės, ankštinių – žiedpumpurių susidarymo fazės, žydėjimo pradžioje. Varpinių – ankštinių mišinį reikėtų pjauti plaukėjimo pabaigoje, žydėjimo pradžioje.

Lietuvos klimato sąlygomis silosuojamos masės optimalus drėgnis yra: nevytintos žolės – 78–80 proc., arba 20–22 proc. sausųjų medžiagų (SM), vytintos žolės – 75–65 proc., arba 25–35 proc. SM.
Ruošiant silosą svarbus ir pjaustinių ilgis. Labai svarbu silosuojamą žolę tinkamai susmulkinti. Rekomenduojamas optimalus pjaustinių ilgis yra 1–3 cm. Jeigu pjaustiniai ilgesni nei 5 cm, masę sunku suslėgti, ji kaista, nes vystosi mielės ir pelėsiai. Dar sunkiau suslėgti pavytintą žolę. Todėl pavytinta žolė turi būti susmulkinta labiau. Jeigu silosuojamos masės drėgmė yra apie 80 proc., pjaustinių ilgis gali būti 4–5 cm.

Nustatyta, kad galvijų virškinimo sistema geriausiai dirba, kai silose yra 15–20 proc. pjaustinių, ilgesnių nei 4 cm. Labai svarbu, kad nupjauta žolė būtų kuo greičiau sudorota. Pradalgės negalima palikti ilgiau kaip 2–3 dienas. Jeigu silosuojant oras permainingas arba silosuojamoje masėje mažai cukringų medžiagų, reikia naudoti specialius siloso priedus – konservantus.

Kokie ritinių privalumai, kokios pagrindinės siloso ruošimo ritiniuose sąlygos?

Svarbu saugoti, kad su žole nepatektų gyvūnų kaulų ir žemių. Reikia suformuoti purią stačiakampę pradalgę, naudoti šienapjoves su plaušintuvais. Jeigu orai sausi, pradalgių nevartyti, kad neužsiterštų žemėmis. O jeigu orai permainingi, pradalges reikia vartyti, nepalikti nesudorotos pradalgės ilgiau kaip 2–3 dienas, prireikus naudoti konservantus.

Svarbiausias siloso ruošimo etapas – vytinimas. Vytinant sustoja žalingų bakterijų dauginimasis ir veikla. Geriausi rezultatai gaunami, kai silosuojamoje masėje yra apie 45 proc. SM. Jeigu masėje sausųjų medžiagų yra daugiau nei 40 proc., jokių konservantų nereikia. Esant palankioms oro sąlygoms, žolę vytinti ne ilgiau kaip 24–36 val., susuktus ritinius kuo greičiau – per 2 val. reikia tinkamai apvynioti plėvele. Nevynioti ritinių lyjant, nepažeisti plėvelės kraunant ir transportuojant, ritinius laikyti vertikalioje padėtyje. Jeigu silosuojamoje masėje buvo mažai sausųjų medžiagų, ritinius rikiuoti vienoje eilėje, nekrauti į stirtas. Labai svarbus yra tinkamas ritinio masės tankis. Ritinio masės tankiui įtakos turi daug veiksnių: silosuojamos masės drėgmė, žolyno botaninė sudėtis, žolės brendimo fazė, preso tipas, važiavimo greitis ir vairavimo technika, pjovimo aukštis, traktoriaus variklio galingumas, preso reguliavimas ir kt.

Kokios dažniausios bėdos gaminant pašarus ritiniuose?

Ritiniuose atsiranda vandens, kai blogai užvyniojama arba pažeidžiama plėvelė. Vandens gali susidaryti dėl garų kondensato. Jeigu vanduo susidarė ne dėl pelėsių veiklos, jis siloso kokybei reikšmės neturi.

Kai masėje mažai SM, gali ištekėti sultys. Oro dėl to į ritinį nepatenka, nes sultys suklijuoja plėvelę. Siloso kokybė nenukenčia. Kai pagrindinės fermentacijos laikotarpiu nepakankamai susidaro pieno rūgšties, jos mažėja, o sviesto rūgšties – daugėja. Silosas būna žaliai rudas ir blogo kvapo. Tai nekokybiškas silosas.

Dažniausiai pelėsiai vystosi netankiuose ritiniuose, kai plėvelė nepakankamai įtempta, kai ritiniai netaisyklingos formos, kai vyniojant tarp plėvelės sluoksnių patenka žolės, kai ritinyje daug oro. Pelėsiai nesidaugina, kai ritiniuose nėra deguonies. Pelėsis gerai matyti nuėmus plėvelę ritinio paviršiuje.

Žolinių pašarų ruošimas – labai atsakingas etapas. Kokybiški žoliniai pašarai yra galvijų ūkio pelno garantas, todėl šiam darbui reikia skirti itin daug dėmesio.

Kokių dar klaidų daro pienininkystės ūkių savininkai?

Analizuojant pieno savikainos struktūrą ūkininkų ūkiuose, galima teigti, kad daugiau nei pusę visų pieno gamybos išlaidų sudaro išlaidos pašarams. Pagrindiniai pašarai pienininkystės ūkyje yra žoliniai. Žolė – pats pigiausias pašaras karvėms ir galvijų prieaugliui, tačiau mūsų klimato sąlygomis ganiava tetrunka vidutiniškai 145–150 dienų. Visą likusį laikotarpį tenka šerti konservuotais žoliniais pašarais.
Gaminant žolinius pašarus, neišvengiamai patiriama maisto medžiagų nuostolių. Stambių ir vidutinių pienininkystės ūkių savininkai jau įvertino tai, kad geriausia gaminti žiemai vytintos žolės silosą, o ne šieną. Žolės konservavimo būdas ją silosuojant padeda iki minimumo sumažinti žolės maisto medžiagų nuostolius.

Tačiau daugelyje ūkių vis dar neįvertinama technologinių vytintos žolės siloso gamybos reikalavimų svarba. Beveik visada vėluojama pradėti žolės pjovimą. Pavasarį žolė auga labai sparčiai, dėl kiekvienos pavėluotos dienos patiriama nuostolių. Dar ne visi ūkininkai atsakingai ir laiku pasiruošia siloso ruošimo darbams, nemoka įvertinti žolės brandos ir tinkamumo silosavimui fazės. Augdama žolė iki tam tikros fazės (varpinė – iki plaukėjimo, ankštinė – iki žydėjimo) kaupia maisto medžiagas. Jei tik leidžiama žolei išplaukėti ar pražysti, augalai pradeda medėti, sumažėja žolės maistingumas, pašaro virškinamumas, nes sumedėjusios ląstelienos galvijai nevirškina. Jeigu manoma, kad paauginus žolę iš to paties ploto galima gauti daugiau pašaro, tai didžiulė klaida. Iš peraugusios žolės pagaminti pašarai būna prasti, todėl prarandama labai daug pinigų. Tam pačiam pieno kiekiui primelžti karvėms reikia sušerti daugiau koncentratų, o tai didina pieno savikainą ir mažina pelną. Pavėluotai nupjovus žolę, ne tik prarandama virškinamųjų maisto medžiagų, bet ir vėliau želia atolas, todėl pavėluoto žolių pjovimo nuostoliai didesni negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Gaminant žolinius pašarus, be abejo, reikia įvertinti ne tik tai, kiek maisto medžiagų juose išlieka, bet ir kaip jie veikia atitinkamo amžiaus ir fiziologinės būklės gyvulius. Todėl ūkyje turėtų būti pagaminama ir šiek tiek kokybiško šieno veršeliams, užtrūkusioms karvėms bei veršingoms telyčioms. Neabejotina tai, kad sėkmingą pieninę galvijininkystę lemia geri pašarai. Ūkininkai nėra tokie turtingi, kad leistų sau gaminti prastos kokybės pašarus.

ukininko patarejas

Agroakademija.lt rekomenduoja pažiūrėti

Patirtis ūkyje: kaip pagaminti kokybišką kukurūzų silosą

Produktyvus sėtinis žolynas – misija įmanoma!

Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę

Karvė – ne bebras, medžių negraužia. Žolynų įvertinimas

Žolynų įrengimas ir priežiūra: kaip pasiruošti ir ką apmąstyti