Kokybiškas grūdainis – mažesnė produkcijos savikaina

Vytas Gudaitis

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės ekspertas

2011-07-22

Netrukus prasidėsianti javapjūtė – javų auginimo darbų finišas. Koks jis bus, labai priklausys nuo gamtos, specialistų, technikos, derliaus dorojimo ir saugojimo technologijų. Pastaraisiais metais gyvulininkystės ūkiuose vis dažniau grūdai konservuojami gaminant grūdų silosą (grūdainį). Tai vienas iš pigesnių būdų sandėliuoti pašarinius grūdus pasigaminant aukštos kokybės pašarą bei sumažinant gaunamos produkcijos savikainą.

Grudainis

Grūdų silosas – tai atitinkamos drėgmės grūdų sutraiškymas ir užkonservavimas anaerobinėmis sąlygomis polietileno rankovėse, maišuose, tranšėjose ar kaupuose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad 35–45 proc. drėgmės grūdai turi daugiausia maistinių medžiagų, tačiau sandėliuojami tokio drėgnumo greitai kaista ir genda, prarasdami dalį maistinių medžiagų, be to, gaminasi mikotoksinai, kenkiantys gyvulių sveikatai ir produktyvumui.

Silosuoti galima visus varpinių (miežių, kviečių, avižų, rugių, kvietrugių), ankštinių augalų (žirnių, pupų, lubinų, vikių, peliuškų) ir kukurūzų grūdus. Silosavimui netinka rapsų sėklos ir linų sėmenys.

Nepražiopsoti derliaus nuėmimo laiko

Norint pagaminti kokybišką grūdainį, reikia nustatyti optimalų javų derliaus nuėmimo laiką. Kviečių, kvietrugių, avižų stiebai neturi žaliuoti. Miežių lauke apie 80 proc. varpų turi būti palinkusios ir pasvirusios stiebo atžvilgiu iki 45 laipsnių kampu, varpos akuotai – netekę žalios spalvos, o stiebas tarp viršutinio lapo ir varpos – blyškiai žalias. Tarp pirštų paspaudus javų grūdus (turėtų būti vaškinės, o ne pieninės fazės), jie lengvai skiltų.

Žirnių ankštys turi būti pilnos, o žirniai – apvalūs ir visiškai susiformavę. Pupų ankštys tampa tamsiai rudos arba juodos, pupos netenka žalios spalvos. Žirnius, pupas labiausiai tinka smulkinti, kai jų drėgmė yra šiek tiek mažesnė nei javų grūdų. Idealiausiai tinka apie 30 proc. drėgmės.

Kukurūzai būna beveik visiškai netekę žalumos, o grūdai, perlaužus burbuolę, – sodriai geltoni, juos stipriai įspaudus nagu, lieka žymės.

Svarbus drėgmės lygis

Traiškant grūdus, rekomenduojama naudoti konservantus. Labai svarbu stebėti drėgmės lygį. Jį nustatyti nesudėtinga. Paėmus saują šviežiai sutraiškyto grūdainio ir suspaudus tarp abiejų delnų, suformuoti gniužulą. Iš jo neturėtų varvėti skystis, t. y. nustojus spausti, jis turi išlaikyti savo formą. Be to, labai svarbu, kad kiekvienas grūdas būtų pažeistas, sutraiškytas, nes sveiki grūdai blogiau konservuojasi ir virškinami gyvulių.

Kad nekenktų graužikai ir paukščiai

Pasigaminus grūdų silosą rankovėse, reikėtų pagalvoti ir apie apsaugą nuo graužikų ir paukščių. Varnos, kovai, kuosos, varnėnai dažniausiai „domisi“, kas yra sudėta į rankoves. Jie ne tik subjauroja rankovės paviršių, bet ir prakerta plėvelėje skyles, todėl konservuojamame pašare nebeužtikrinamos anaerobinės sąlygos. Uždengus visą rankovės paviršių tinklu, atbaidoma dauguma šių sparnuotų kenkėjų.

Žiurkės ir pelės taip pat gali padaryti daug žalos, jeigu rankovė yra paliekama be priežiūros. Grūdainiui laikyti reikia pasirinkti vietą su kietu pagrindu (žvyruotas, betonuotas, asfaltuotas paviršius) – tuomet graužikai negali pasidaryti urvų po rankove ir jos pragraužti. Nerekomenduojama grūdainio laikyti ant pievos, kadangi žolėje graužikai gali judėti nepastebimi ir pažeisti rankovę. Kita priemonė – aplink rankovę reguliariai išdėstyti nuodų, tačiau vietą reikia apsaugoti.

Grūdainio šėrimas

Pagaminus grūdainį iš tinkamos brandos grūdų, gerai sutraiškius ir užkonservavus bei pasirinkus apsaugotą laikymo vietą, ne mažiau svarbu yra tvarkingai jį šerti. Atidarius rankovę, tinkama atviro paviršiaus priežiūra gali padėti sumažinti galimus maistinių medžiagų nuostolius iki minimumo. Paėmus grūdainio, patartina rankovę laikyti uždarytą ir prispaustą, plėvelės kraštus užlenkiant, kad į vidų nepatektų lietaus vanduo. Pašarą reikėtų geriau imti plonu sluoksniu per visą rankovės skerspjūvį negu vienoje vietoje kasti labai giliai.

Traiškyti ir konservuoti grūdai yra didesnės energetinės vertės pašaras, o virškinamųjų baltymų juose yra daugiau negu džiovintuose grūduose.

Šeriant grūdainį reikia atminti, kad jis dažniausiai būna drėgnesnis negu džiovinti grūdai, todėl gyvuliams duodamą konservuotų grūdų normą reikia padidinti, kad atitiktų sušeriamų sausų grūdų kiekį. Norint gerai subalansuoti racioną, reikia papildomai įmaišyti reikiamą baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekį.

Technologijos privalumai

Tik šeriant aukštos kokybės pašarais galima pasiekti aukščiausią gyvulių produktyvumą. Grūdainio gamyba – tai vienas iš būdų pigiau sandėliuoti pašarinius grūdus, o laikantis visų gamybos technologijų pasigaminti aukštos kokybės pašarą ir sumažinti gaunamos produkcijos savikainą. Gamindami grūdainį, ūkininkai ir specialistai pastebi kai kurių privalumų:

net 2–3 savaitėmis anksčiau galima nuimti derlių. Tai labai aktualu žinant, kokie nepastovūs orai būna tradicinės javapjūtės metu. Be to, nuėmus vieną derlių, galima geriau pasiruošti žieminių javų sėjai;
padidėja šiaudų kokybė: jie yra minkštesni ir mažiau dulka. Kaip žinia, produktyvių laktuojančių ir užtrūkusių karvių racione turi būti geros kokybės šiaudų. Labai blogai, kai jie supeliję, supuvę;
sumažėja grūdų nuostoliai lauke: mažiau grūdų išbarstoma kuliant, be to, mažiau nuostolių padaro paukščiai ir laukiniai gyvūnai. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, kuliant vaškinės brandos grūdus surenkama net iki 30 proc. daugiau derliaus;
silosuoti grūdai šėrimo metu nedulka, neerzina gyvulių kvėpavimo takų;
sumažėja grūdų derliaus nuėmimo ir jų sandėliavimo išlaidos, nes nereikia brangių degalų ir elektros energijos jiems džiovinti bei specialių, gerai vėdinamų sandėliavimo patalpų.