Spalio 08 d., šeštadienis | 22

Laimos ir Mindaugo Grikštų patirtis: mišrus ūkis – privalumas ar ne?

Jolanta Dalia Abarienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė
2022-07-27

Šalia Plungės ūkininkaujančių Laimos ir Mindaugo Grikštų ūkis mišrus. Laima rūpinasi pieninių karvių banda, o Mindaugas augalininkystės sritimi ir ūkio vadyba. Pasak jų, ūkininkavimas mišriame ūkyje turi privalumų, nors kartais dėl gyvulininkystės kyla dvejonių.

BIOMAS GROW straipsnio viduje

Plungės rajone daugiau gyvulininkystės ūkių. Žemės čia nekokios, kalvotos, kai kur yra priesmėlio. Dažnai pieno ūkiai yra paveldėti iš senelių, tėvų. Laima ir Mindaugas Grikštai su keturiais sūnumis ir juos auginti padedančia Laimos mama taip pat tęsia ūkininkavusių ir tremtinių dalią patyrusių senelių, vėliau tėvų ūkininkavimo tradicijas, mokydamiesi iš klaidų, siekdami žinių, tobulindami technologijas, puoselėdami sodybą. Nuo 1900–1901 m. pagal Valstiečio ūkio įstatymą atsiimtų 24 ūkis išplėstas iki 400 ha, melžiama 116 holšteinizuotų karvių.


Aplink sodybą Laimos išpuoselėti gėlynai

Siekis – geresnės bandos genetinės savybės

Kaune gimusi ir augusi Laima sako, kad nežinai, kaip gali gyvenimas apsisukti. Kokioj srity tau lemta būti. „Kad kas būtų sakęs, kad gyvensiu kaime. Bet dabar kas nors pasakytų, kad važiuokit į miestą gyvent. Nevažiuočiau“, – pripažįsta ūkininkė.

Kai reikia pakeisti ūkio darbuotojus, Laima visus darbus tvarte gali atlikti. Ji sako, kad mamos ir ūkininkės reikalus pavyksta suderinti, kai turi patikimus darbuotojus ir mama padeda. Buvo visokių laikotarpių. Jei kas iš grandies iškrenta, turi pakeisti. Ūkininkė baigė ir sėklintojų kursus. „Žinau, pabandžiau, tikrai sunkus darbas. Kai praėjai mokslus, aiškiau kas ir kaip. Tikrai žinau už ką sumoku“, – pasakoja ūkininkė. Moteris pripažįsta, kadgyvuliai ant jos galvos, o nuolat keičiantis situacijai juos net sunku suskaičiuoti, nes čia veda, čia trukini. Tas skaičius labai kinta.

Pašarus bandai ūkininkai užaugina savame ūkyje: miltus, kukurūzų silosą, šienainį. „Dedame į duobes. Čia žolės silosas, o šalia bus kukurūzų. Dalį sukame į plėvelę, kad užtektumėm iki naujo derliaus. Nes kukurūzai susideda tik rugsėjo gale–spalio pradžioje, o mėnesį fermentuotis turi. Tik tada galima šerti. Tai tą laikotarpį šeriame iš rulonų. Nes vienais metais buvo taip, kad baigėsi kukurūzai, o jos mėgsta vienodą pašarą gauti. Jei kurio nors ingrediento nebelieka, tai ir pieno mažiau, ir visokių bėdų pradeda lįsti“, – situaciją komentuoja moteris. Papildomai gyvuliams šerti ūkininkai perka rapsų, sojų, mineralų.


Siekiant gerinti bandos genetines savybes, telyčios sėklinamos A2 geną turinčio buliaus sėkla. Šioje srityje ūkininkams pataria ir paslaugas teikia LŽŪKT gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis.

„Turime tokių, kurios duoda 15 tonų. Jei pažiūrėtumėm prasčiausių dešimtuką, tai į jį papuola karvė, duodanti 9 tonas. Kitos per parą duoda iki 60 litrų pieno. Jei genetika būtų geresnė, riebalų ir baltymų rodikliai būtų dar geresni, o mes dar turim senos genetikos karvių“, – situaciją komentuoja Laima.

Jau apsispręsta bandą plėsti iki 120 melžiamų karvių. „Dabar didesnė atranka yra, greičiau išsigryninsim“, – sako jie. Bandoje paliekamos tik telyčaitės, jautukai paauginami iki 2 mėnesių ir parduodami. „Gal ir neblogai būtų, bet neturime kur juos auginti“,– komentuoja Laima.

Ūkininkai prisimena, kai teko pirkti karvių, nes savos susirgo auksiniu stafilokoku. „Mes jau į programas ėjome ir turėjome išlaikyti karvių skaičių, tai pirkom, kas papuolė. Visi žiūrėjo, kaip jūs atsistosit. Paskui po dvejų metų pasakė, kad galvojo, jog ūkiui bus bankrotas. Išvežėm apie 26 karves. Atstatėm. O stafilokoką įsitaisėm per žinių trūkumą. Paaiškėjo, kad melžimo įranga pastoviai gadino karves. Kai ją rekonstravome, viskas pasikeitė“,– pasakoja ūkio šeimininkai.

Nežiūrint į tai, kad žmonėms reikia pieno produktų, mėsos, vis tik gyvuliai priemiestyje yra problema. „Visi esame kilę iš kaimo. Kiek yra nesupratingų žmonių. Juk yra mėšlo išvežimas, ir niekur nedingsi. Vokietijoje ar kitose šalyse smardinama, tik niekas nekreipia dėmesio. Juk veži rudenį, pavasarį ir viskas“, – apie nuolatinius priekaištus dėl kvapų kalba Mindaugas.

Mišriame ūkyje sėjomaina – ne problema

Mindaugas pasakoja, kad liūtys išguldė žieminius pasėlius. Gerai, kad yra gyvuliai. Rizika mažesnė. Taip pat ir mėšlas – aukso vertės, kai trąšos brangios.

„Kasmet kitaip, nauji iššūkiai. Atrodo viską darai kaip darydavai, ir išstovėdavo derliai, o šiemet pradėjo dažniau lyt, ir pasėliai tiek subujojo, kad viskas ant žemės. Pavasaris buvo šaltas, sausas. Augimo reguliatorių naudojau, kaip ir visada, bet gal reikėjo dar kartą. Niekas negalėjo pasakyti, kad taip bus lietinga. Dar sykį panaudoti negalėjau, nes jau buvo suformuota varpa. Gal patręšta buvo per daug. Loterija. Buvo darbuotojas, kuris mėgdavo kazino. Sako – nueitum, pajustum jėgą. Sakau jam – nereikia, čia ūkyje toks kazino vyksta“, – vaizdžiai palygina Mindaugas.

Į kalvas kopia ūkio rapsai

Mindaugas purškia, presuoja, kulia, sėja pats ir vadybininko darbą atlieka. Sėjomainas pasidaro taip, kad žolynų užtektų. Apart pievų augina pupų, žirnių, kviečių, miežių, rapsų, avižų, mišinių, kukurūzų. „Kai yra gyvulininkystė, sėjomaina jau nėra didelė problema. Kurie vien augalininkystę plėtoja, yra sudėtingiau“, – teigia ūkininkas.

Kol kas ūkyje nėra džiovyklų, todėl viskas derlius išvažiuoja į Klaipėdos uostą. „Kartais vežu į sandėlį, bet ilgai negali laikyt – pora savaičių – į furas ir į uostą“, – sako Mindaugas. Jis pripažįsta, kad mąsto apie džiovyklą, tik kol kas reikia pabaigti kitus projektus.


Ne vienus metus ūkininkai bendradarbiauja su LŽŪKT Plungės r. biuru. Jų pasiekimais džiaugiasi biuro vadovė Dalia Vaičekauskienė

Apie ūkio plėtrą ūkininkas jau negalvoja. Jam svarbiau „sudėlioti, kad ūkininkauti būtų paprasčiau, efektyviau. Kad būtų sustumdyti sklypai. Gal mažų atsikratyti. Daugiau modernizuoti, kad mažiau darbuotojų reikėtų“.

Ūkis modernizuojamas naudojantis Europos Sąjungos parama. Technika sensta, dėvisi. Dabar laukiama naujo kombaino, lėkščių, dar vieno traktorius, sveikatingumo sistemos karvėms.

Šiemet Mindaugas darė dirvožemio tyrimus. Kalkinimo trūksta, fosforo. Ar tai išsiaiškinus sumažės trąšų poreikis? Ūkininkas sako, kad be azoto neišsiversi. Organikos tiek nėra, kad visiems laukams pakaktų, dar ir paukščių mėšlą naudoja.

„Jei augalas nesugeba paimti trąšų, tai jos išsiplauna. Žala gamtai. Aš nemanau, kad kažkokią žalą darau. Nuo seno viskas minimaliai, paskaičiuota. Normas mažinu, laiku purškiu,“ – įžvalgomis dalinasi Mindaugas.

Pasak Mindaugo, judama ir tiksliojo ūkininkavimo link: tręšimo planai, bearimė technologija, planuose – tikslioji sėjamoji. „Dabar daug informacijos renku apie techniką. Važiuoju pas kitus ūkininkus, domiuosi. Renku savo ūkiui palankius sprendimus. Kai mišrus ūkis, negali visko pritaikyti kaip pas grūdininkus“,– sako ūkininkas.

Į bearimę technologiją pereinant, daug chemijos reikia. Gali pasėt, bet kita vieta nukenčia. Turėtų būti harmonija. Pasak Mindaugo, nebūtina į kraštutinumus nueiti – kad tik bearimė. Pradeda lįsti specifinės piktžolės ar ligos. Reikia žiūrėti, ką gali pritaikyti savame ūkyje. Negali būti visiems vienodi standartai.

„Mes, ūkininkai, visi skirtingai mąstome, dėl to ir diskutuoti renkamės. Reikia daug domėtis. Negali sėdėti vien tik ūkyje – apkerpėsi. Taip pat svarbu turėt ūkyje gerą komandą. Aš sava džiaugiuosi. Neturėsi komandos, būsi pervargęs, negalėsi blaiviai mąstyti. Žemės ūkį labai daug kas įtakoja, pradedant nuo gamtos baigiant valdžios sprendimais. Viskas išgyvenama, kad tik karo nebūtų“, – šiuo metu svarbiausius dalykus vardija Mindaugas.

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.