Lietuvoje vystyti triušininkystę sunku, o Lenkijoje – lengva

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-12-15

Triušininkystė Lietuvoje – labiau pomėgis nei verslas. Dauguma šalies gyventojų, auginančių triušius, tai daro dėl meilės šiems gyvūnams ar norėdami šeimos poreikiams užsiauginti vertingos mėsos. Eiliniam piliečiui įsigyti lietuviškos triušienos nelengva. Jos retai aptiksi turguje. Kai kurių prekybos tinklų parduotuvėse nė neverta ieškoti. Triušiena, kuri ten parduodama, – atvežtinė, dažniausiai lenkiška.

Dingo

Lietuvos triušių augintojai nurodo ne vieną priežastį, kodėl šalies triušininkystė iš mėgėjiškos nevirsta pramonine ir kodėl apskritai trūksta lietuviškos triušienos – stinga net natūraliai užaugintos nedideliuose ūkiuose, kaip pageidauja vartotojai.

„Keli iniciatyvūs ūkininkai, ketinę vystyti pramoninę triušininkystę, kreipėsi dėl finansinės paramos ir, ją gavę, įsirengė ūkinius pastatus, skerdyklą. Tačiau „dingo“ – tikslo nepasiekė. Matyt, Lietuvoje nepavyks išvystyti pramoninės triušininkystės. Juk lietuviai individualistai – nelinkę kooperuotis: įsitikinę, kad rinkoje išsilaikys vieni. Todėl prekybos centruose ir matome tik lenkišką ar kinišką triušieną. Kaimyninėje Lenkijoje gerokai daugiau triušių augintojų nei Lietuvoje, jie susikooperavę tiekia vietinei ir užsienio rinkai didelius kiekius triušienos“, – teigia Lietuvos triušių augintojų asociacijos vadovė Daiva Ribikauskienė.

Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos (LVTAA) pirmininkas Eduardas Kubilius bei Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos vadovas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos prof. dr. Artūras Stimbirys priduria, jog mūsų šalyje triušininkystė pernelyg mažai dotuojama ir finansuojama valstybės, todėl neįgauna pagreičio – lieka mėgėjiška, nevirsta pramonine.

Kaina nekito

„Kai kurie triušių augintojai, tikėjęsi didelio pelno, bet stokoję patirties, kaip juos auginti, nuleido rankas, kai patyrė nuostolių – nebeaugina jų“, – dar kitas priežastis, kodėl šalyje mažai lietuviškos triušienos, vardija A. Stimbirys, pabrėždamas, jog triušiai labai jautrūs gyvūnai, juos sunku auginti.

Pasak mokslininko, Lietuvos žmonės nėra tokie turtingi, kad galėtų taip dažnai nusipirkti triušienos, kad ją vertėtų šalyje auginti. Triušių mėsa, ypač lietuviška ir užauginta natūraliais pašarais, daugiausia perkama maitinančioms mamoms ir kūdikiams. Be to, kelerius pastaruosius metus nesikeitė triušienos kaina, nepaisant to, kad brangsta pašarai. Antai, kai Lietuvos valiuta dar buvo litas, triušiena kainavo 23–24 Lt/kg. Pernai maišas kviečių grūdų atsiėjo 13–15 Eur, šįmet kainuoja 18–20 Eur, o triušienos kaina likusi ta pati – 6–7 Eur/kg.

Skersti – už 100 kilometrų

Edmundas Reimerys: „Populiariname triušininkystę.“

„Jei norėčiau parduoti triušieną, mano užauginti ilgaausiai turėtų būti skerdžiami specializuotoje skerdyklojeAlytaus rajone. Taigi nuvežti triušius – 100 km, parvežti jų mėsą – vėl 100 km. Kas norės pirkti dėl tokio ilgo kelio išbrangusią triušieną? Be to, vežti mėsą į turgų ar parduotuves būtina specialiu transportu, kuriame yra šaldymo įranga“, – aiškina LVTAA įkūrėjas ir buvęs pirmininkas Edmundas Reimerys iš Lekėčių, Šakių r. Paklaustas, galbūt vertėtų įsirengti skerdyklą ir įsigyti reikiamą transportą, kad galėtų realizuoti savo ūkio triušieną, sako abejojąs, ar atsipirks investicijos. Juk labai vertinga, tačiau nepigi triušiena dažniausiai perkama ligoniams ir mažiems vaikams. Kita vertus, pasižiūrįs į savo gimimo liudijimą: investuoti tikintis didesnio pelno jau nereikia, nes „karste lentynų nėra“.

E. Reimerio augintinė Burgundų veislės patelė 2018 m. Danijoje vykusioje Europos veislinių triušių parodoje pripažinta žemyno čempione. Jis Lietuvoje vienintelis, kurio užaugintas veislinis triušis tapo Europos čempionu. „Auginti triušius veislei ir dalyvauti parodose – brangus pomėgis“, – tikina E. Reimerys. Jo ūkyje – apie 400 veislinių triušių. Dalį dėl šio pomėgio patirtų išlaidų susigrąžina parduodamas veislinius triušius. Jis apgailestauja, kad nemažai Lietuvos veislinės triušininkystės entuziastų – jau Anapilyje. E. Reimerys, E. Kubilius ir šviesaus atminimo Aloyzas Mitrikevičius – šalyje pirmieji kūrė triušių veislininkystės sistemą.

Daug rankų darbo

„Prekybos tinklų tikslas – pigiai nupirkti, brangiai parduoti. Parduotuvėse nėra lietuviškos triušienos turbūt todėl, kad per brangu ją supirkti. Galbūt ir todėl, kad mūsų šalyje populiariausia mėsa – kiauliena. Nedaug kas norės prekybos centre pirkti lietuvišką triušieną, kurios kaina išsipūtusi dėl to, kad triušius reikėjo vežti į Alytaus rajoną skersti ir prekybininkai uždėjo didelį antkainį. Vartotojams aktualiausia įsigyti triušieną iš ūkių. Tačiau reikėtų supaprastinti reikalavimus triušių augintojui įsirengti triušių skerdyklą“, – teigia Lazdijų r., Šventežerio seniūnijos, Stebulių kaimo jaunasis ūkininkas Mantas Jančiukas.

Mantas Jančiukas: „Triušininkystėje daug rankų darbo.“

Jis pabrėžia, jog triušių augintojas gali juos skersti ne skerdykloje, jei jų mėsos reikia savo reikmėms. Tačiau norint realizuoti triušieną, gyvūnėlius privaloma skersti specialioje skerdykloje.

M. Jančiukas specializuojasi augindamas avis ir triušius, pastaruosius daigiausia parduoda gyvus. Laiko apie 30 triušių patelių. Kai jos atsiveda jauniklių, per metus triušidėse būna apie 400 ilgaausių. Ūkininkas sako nedidinsiąs triušių skaičiaus, mat jiems auginti reikia daug rankų darbo. Kuo kitu, jei ne rankomis, išvalysi ilgaausių narvus, pripjausi jiems žolės, sukalsi naujas triušides, kai senosios bus apgraužtos? Avių bei triušių ūkyje Mantui darbo per akis. Jei augintų daugiau triušių, ar spėtų ūkyje suktis?

Džiugina, ramina

Dalia Kurklietytė neseniai Kupiškio rajone, Naivių kaime augino triušius, dabar kuriasi kitur. Ji sako kasdien sulaukianti skambučių, ar neturinti triušienos. Tai byloja, kad ši mėsa paklausi, verta triušius auginti. Tačiau mielo pomėgio nepaversianti verslu – neauginsianti daugybės triušių realizacijai. Ir ne todėl, kad dideli reikalavimai norint įsirengti skerdyklą, utilizuoti kailius ir patekti su triušiena į prekybos centrą.

„Triušiams reikia daug dėmesio – kasdien kiekvieną atidžiai stebėti, ar nesunegalavo, ar ko nors netrūksta, juk jie labai lepūs. Jei triušininkystė taptų verslu, tektų samdyti darbininką, be to, negalėčiau triušiais pasidžiaugti“, – tvirtina moteris.

„Ir ateityje auginsiu triušelius, nepaisydamas, kad reikia daug į juos investuoti, o pelno mažai, – tikina Kretingos r. gyvenantis jaunas vyras, prašęs neminėti jo vardo, pavardės. – Tai užsiėmimas, kuris malonus akiai, širdžiai ir teikia daug džiaugsmo. Vėlai grįžęs iš darbo, dvi valandas pas juos užtrunku, nors galėčiau per pusvalandį apeiti. Triušiai man suteikia ramybės, visai sodybai – gyvybingumo. Malonu juos stebėti. Kiekvienas individualus, pavyzdžiui, vienas – piktas, antras – draugiškas, trečias – mėgsta pabūti glėbyje, ketvirtas – bėgikas, dar kitas – slepiasi. Ir žmona, ir dukrelė juos iščiupinėja, išglosto.“

Pašnekovas laiko 12 triušių patelių ir 2 patinėlius. Užaugusio prieauglio mėsą parduoda. „Užvakar už paskerstą triušį gavau 12 Eur“, – pasakoja kretingiškis. Pasak jo, dvejus metus reikėtų pardavinėti triušieną, kad atsipirktų bent šių metų investicijos į prieš 6 metus pradėtus auginti triušius, būtent – tinklelis narvų apačioms, motoblokas ir priekaba žolei parvežti.

Vyras sako, jog retas žmogus prašo parduoti gyvų triušių, norėdamas jų įsiveisti. Kiti triušių augintojai net nenori mainytis patinėliais – juos siekia tik parduoti. Kretingiškis pats triušių neskerdžia ir jų mėsos nevalgo. „Ar valgytumėte savo katę?“ – retoriškai klausia jis.

Daugiau nėra

„Galite Lietuvoje neieškoti daugiau ūkininkų, kurie prekybos tinklams tiekia triušieną. Aš vienintelis dirbu su jais. Bet daugiau uždirbčiau po tiltu plėšikaudamas. Per 15 metų, kai auginu triušius, nepraturtėjau, tik nusialinau. Samdau du darbuotojus, tačiau nieko nebūtų iš ūkio, kuriame auginami gyvi padarėliai, jei pats už du asmenis visko nedaryčiau nuo iki: triušius ir prižiūriu, ir skerdžiu, ir triušieną vežu realizuoti“, – tvirtina Tūbausių kaimo, Kretingos r. ūkininkas Vaidas Purmalis, laikantis apie 10 tūkst. hibridinės Hyla veislės mėsinių triušių.

Prieaugliui nuolat daugėjant ir užaugus, per mėnesį skerdžia apie 2,5–3 tūkst. triušių, daugiausia – prieš Kalėdas ir Velykas. „Tuomet padidėja triušienos paklausa – žmonės daugiau išlaidauja“, – teigia V. Purmalis. Jis savo triušių ūkį vadina pusiau pramoniniu. Triušieną tiekia trims prekybos centrams: „Norfa“, „Iki“ ir „Rimi“. Patikslina, jog jo ūkio triušiena atvežama tik į šių prekybos centrų parduotuves, kuriose daugiausia pirkėjų.

Kantrybė senka

„Esu kantriausias mužikas. Daug ūkininkų bandė auginti triušius pardavimui, bet, netekę kantrybės, nuleido rankas. Ir mano kantrybė senka. Nelengva auginti triušius, iš valstybės negaunant didesnės paramos ir susiduriant su biurokratizmu bei triušienos realizacijos sunkumais, – kodėl šalyje triušininkystė merdi, mintija V. Purmalis. – Lietuvos gyventojai nėra nacionalistai: nelinkę pirkti vietinių maisto produktų. Perka kuo pigesnius, tarp jų – lenkišką triušieną. Dar šimtai ligų triušius puola, svarbu, kad jų pašaras būtų itin kokybiškas. Auginti triušius išmokau dirbdamas Ispanijoje. Ten juos auginti lengviau, mat kiek triušių ūkininkas užaugino, tiek supirkėjai išsivežė, todėl galvos neskauda dėl realizacijos. O Lietuvoje viską pačiam reikia daryti.“

V. Purmalis teigia triušių ūkį įkūręs savo ir skolintomis iš banko lėšomis. Nesinaudojęs ES parama dėl jos nepalankių sąlygų ir alergijos biurokratijai. Pasak ūkininko, naudojantis parama būtina užpildyti šūsnį popieriaus lapų, ataskaitų, imti kreditą ir nusipirkti tik tam tikrą daiktą, kai pigiau būtų įsigyti kitą, o paskui arba tau kompensuoja pirkinį, arba ne. Tad parama išsipučia – tampa vos ne nuostolinga.

Kerta ir didelis PVM

„Lenkijoje daug lengviau vystyti triušininkystę, nes ten europinės rekomendacijos nevirsta reikalavimais. Ten ir PVM daug mažesnis. Mūsų biurokratai – tarsi kenkėjai, teroristai, – tvirtina V. Purmalis, pridurdamas, jog mūsų šalies triušininkystei smarkiai kirto ir vis dar atsiliepia iki 21 proc. padidintas PVM. – Man pasisekė, kad vystyti triušininkystę pradėjau, kai buvo 5 proc. PVM.“

ŪP korespondentė Jolanta Kažemėkaitytė, autorės ir Manto Jančiuko nuotraukos

Agroakademija.lt komanda rudenį lankėsi pas Mantą Jančiuką ūkyje. Nuotraukos Audriaus Nutauto, LŽŪKT