Mėsiniai galvijai gali padėti išsaugoti biologinę įvairovę

Laura Jodokienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistė

2019-09-12

Nuotraukoje – ūkio „Hailendų lankos“ telyčaitė Duoniutė

Spartus biologinės įvairovės nykimas – viena didžiausių grėsmių gyvybei mūsų planetoje. Tinkamai prižiūrimos pusiau natūralios žalienos yra labai turtingos biologinės įvairovės. Jose gyvena daug retų paukščių, augalų, vabzdžių rūšių. Plečiant grūdų gamybą, Lietuvoje stebimos pievų ir ganyklų plotų mažėjimo tendencijos. Tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse ekstensyviai ganomi mėsiniai galvijai padeda išsaugoti natūralias ir pusiau natūralias pievas, kartu su jose klestinčia biologine įvairove ir tradiciniu kraštovaizdžiu, labai vertingu rekreacijos požiūriu.

Tik natūraliose pievose klesti turtinga biologinė įvairovė

Pusiau natūralios pievos buvo kuriamos šimtmečiais veikiant žmogui ir ganomiems gyvuliams. Senais laikais atvira ariama žemė niekuomet nenaudota ganymui – tai buvo pernelyg svarbus žmogaus maisto šaltinis. Vietoj to, gyvuliai buvo ganomi pereinamuosiuose plotuose tarp ariamos žemės ir miško ar vandens telkinio – upės, ežero, jūros. Kai šios pievos neganomos reguliariai, jos užželia aukšta žole, krūmais, medžiais. Kad būtų atkurtos ar išsaugotos pusiau natūralios pievos, tinkamo intensyvumo ganymą būtina derinti su svetimžemių krūmų ir medžių naikinimu. Sausesnes pievas paprasčiau išsaugoti neužžėlusias nei drėgnesnes, tačiau jas galima pažeisti ganant pernelyg intensyviai. Ganomose teritorijose neleidžiama plisti agresyviems, aukštiems šiurkštiesiems žoliniams ir sumedėjusiems augalams. Deja, ne visus augalus naminiai gyvuliai noriai ėda. Todėl ganymo įtaka skirtingų rūšių augalų populiacijoms dažniausiai skiriasi. Ši įtaka labiausiai priklauso nuo ganomų gyvulių rūšies, ganymo laiko bei intensyvumo.

Pastaraisiais metais žemės ūkio sektoriuje mažinamas galvijų ganymas laukuose lėmė tai, kad Europos natūralios ir pusiau natūralios pievos yra vienos iš labiausiai pažeidžiamų buveinių, tad joms yra iškilusi didžiulė grėsmė išnykti: neganomose pievose užželia didelė žolė, krūmai, kurie konkuruoja su žemesnėmis žolėmis, kurios labiau mėgsta saulės šviesą ir yra būtinos daugybei vabzdžių ir jais mintančių paukščių išlikimui.

Vakarų Europoje naudojami kelis dešimtmečius

Mėsiniai galvijai saugomų teritorijų priežiūrai Vakarų Europoje pradėti naudoti dar prieš keletą dešimtmečių. Dažniausiai čia ganomi Škotijos kalnynuose išvestų ekstensyviųjų veislių galvijai: hailandai, galovėjai, angusai, herefordai. Jie puikiai auga ganydamiesi natūraliose pievose, šlapžemėse, todėl tinkami ir mūsų šalies sąlygomis: nuėda nendres, švendrus, viksvas, nuskabo karklus, – taip padėdami išsaugoti gamtines buveines ir mažindami tokių vietovių priežiūrai skirtas išlaidas. Jie atsparesni ir geriau prisitaikę prie klimato, ligų, parazitų, kraujasiurbių vabzdžių ir kitų sąlygų. Pakenčia šlapias vietas, mažiau sutrypia dirvožemį, yra ne tokie išrankūs ir ėda daugumą žolių.

Ši hailendų banda ganosi biodinaminiame ūkyje

Šlapynėms tinkamiausi ekstensyvių veislių lengvos kūno masės galvijai: angusai, galovėjai, herefordai. Lietuvos gamtos fondas vienas pirmųjų mėsinius galvijus atvežė į Nemuno Deltą dar 2003 metais.

„Sartų lankų jautiena“ galvijai

Galvijų ganymo pradžia

Galvijų ganymo pradžią reikėtų derinti atsižvelgiant į konkrečias gamtines sąlygas. Labai svarbu, kad visiškai išdžiūtų vanduo, paviršinis velėnos sluoksnis būtų pakankamai tvirtas ir jo galvijai neišklampotų. Žolė turi būti pasiekusi ganyklinę brandą.

Reikia nepamiršti, kad norint neišmindžioti pievos, nerekomenduojama durpžemiuose lietingu oru ilgą laiką ganyti. Be to, svarbu rinktis gyvulių ganymą aptvaruose, kuris turi geresnį poveikį žolynui nei ganymas pririšus. Ganyti skirta dalis gali būti ir vienas didelis laukas, kuris ganymo laikotarpiu elektrine užtvara skirstomas mažais ploteliais, kad gyvuliai gautų pakankamai žolės. Tai – rotacinis arba porcijinis ganymas. Tačiau jis turi trūkumą – dažnai (kas 2–3 dienas ar dažniau) reikia kilnoti užtvarą, skiriant vis naują porciją žolės. Ganykla intensyviai naudojama, todėl negerai gamtosaugos atžvilgiu.

Gerokai paprastesnis ir gamtosaugos atžvilgiu priimtinesnis ganymo būdas – nuolatinis ganymas. Ganyti skirtas plotas aptveriamas, o jame laikomi gyvuliai ilgą laiką ganomi neskirstant žolės porcijomis. Ganyklos plotą galima keisti, atsižvelgiant į sezoną ar žolės augimo greitį. Ganymo plotas per sezoną paprastai didinamas po pirmos žolės nupjovimo. Šio ganymo privalumas – mažiau darbo, tvorų, mažiau klampojama ganykla, galvijų mėšlas plačiau pasiskirsto, gyvuliai laisvai ganosi pasirinkdami mėgstamą žolę. Nenuėstuose, gyvulių nemėgstamuose sąžalynuose gali prisiglausti gyvūnija.

Jei išnyktų mėšlavabaliai

Su ganomais galvijais ekologiškai yra susiję kai kurie mėšlavabaliai, nes jų lervos gyvena ganyklose pasklidusiose mėšlo krūvelėse. Jei išnyktų mėšlavabaliai, lėčiau mineralizuotųsi gyvulių mėšlas. Vadinasi, labai pablogėtų ganyklų kokybė, nes galvijai neėda žolės ties nesuirusio mėšlo krūvelėmis, tad ganyklos būtų pilnos galvijams netinkamos ėsti žolės. Savo ruoštu mėšlavabaliai, kaip maisto objektas, yra labai svarbus kitiems gyvūnams. Pavyzdžiui, manoma, kad masinis žalvarnių nykimas Europoje per pastaruosius tris dešimtmečius gali būti susijęs su jų mėgstamo maisto – stambių vabalų, ypač mėšlavabalių, – sumažėjimu. Šių vabalų vietinės populiacijos labiausiai sumažėjo dėl esminių pokyčių žemės ūkyje: mažiau laikoma gyvulių, jie ganomi mažesniuose plotuose.

Dėl užžėlusių neprižiūrimų pievų sparčiai nyksta biologinė įvairovė, todėl ir daugumoje Europos valstybių imta skatinti auginti mėsinius galvijus: jiems prižiūrėti reikia kur kas mažiau pastangų, palyginti su pieniniais galvijais, mėsiniai galvijai tampa ne tik vietos gamtovaizdžio puošmena, bet ir padeda išsaugoti pievų biologinę įvairovę, o žmonės gali mėgautis sveika, ekologiškai užauginta jautiena.

Parengta pagal Lietuvos ir užsienio autorių publikacijas