Nuo nulio pradėjęs kurti ekologinį pieno ūkį, N. Skaparas iriasi į priekį

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2022-02-02

LŽŪKT Kupiškio r. biuro klientas Napalys Skaparas (nuotr. žemiau) ūkininkauja 60 ha ekologiniame pieno ūkyje. Kalbamės apie tai, kaip, pasak jo, pradėjęs nuo nulio, iriasi į priekį.

Kas lėmė pasirinkimą ūkininkauti?

Aš ūkyje nuo mažų dienų. Tėvai prieš 40 m. atėjo į kaimą gyventi, laikė gyvulių. Nuo 12 metų su broliu sėdom už traktoriaus ir dirbom. Iš mokyklos grįžti, tėvams prie gyvulių padedi.

Kai 12 klasių baigiau, reikėjo galvoti, ką toliau daryti. Man visada knietėjo traktorius remontuoti, mašinas. Tai įstojau į Kauno technikos kolegiją ir jau paskutiniais metais besimokydamas remontavau mašinas. Pabaigus reikėjo apsigalvot, ar likti Kaune, ar grįžt namo ir ūkininkauti. Pasirinkau uždirbt pinigus ten, kur pomėgis ir darbas sutapo. Grįžau namo, padėjau tėvams, o po metų tapau jaunuoju ūkininku. Jau 7 m. ūkininkauju. Mes nuosavos žemės neturim daug. Pirkau tik tada, kai kūriausi ūkį. Nes pas mus taip buvo nuo mažens, jeipinigų reikia į mokyklą, duodavo tėvai, bet jei nori mašiną turėti, reikėjo taupyti ar skolintis ir paskui atiduoti tėvams. Mums niekas nieko nedavė, iš nieko nepaveldėjom žemių. Esam iš tų ūkių, kurie pradėjo nuo nulio ir iriamės į priekį.

Kodėl pasirinkote ekologinį ūkininkavimą? Ar pasirinkimas pateisina lūkesčius?

Jau kokį 10–12 m. ūkininkaujam, kaip ir tėvai, oficialiai ekologiškai. Seniau buvo nuostata, kad ekologinis ūkininkavimas galimas tik gerose žemėse, o mes galvojame, kad nelogiška. Jei bloga žemė, niekas neauga, tai trąšų reikia daug, o čia padeda ES išmokos. Tai ir nuėjom į ekologiją.

Kadangi visas mūsų gyvenimas tik iš pieno, visą laiką gavome beveik europinę kainą ir krizių nejautėme. Nesiskundėm ir dabar nesiskundžiame. Mūsų logika tokia – nesiblaškyti dėl kelių centų. Jei veži vienam supirkėjui, tai ir veži.

Dar nuo to laiko, kai po karvytę turėjom, mama išmokė daryt gerą kokybišką pieną, ir mums nebuvo sudėtinga pereiti į ekologiją. Nors gąsdino, kad bus griežtesni reikalavimai. Mama išmokė mus su broliu, kaip reikia nesugadinti karvių. Rodikliai geri. Ir somatai, ir bakterijos, ir gyvulių sveikatingumas – viskas normaliai.

Kas svarbiausia ūkininkaujant? Ar turite savo verslo taisykles, principus?

Aš šiuo metu melžiu 12 karvių, o su broliu bendrai – 37. Mažų paaugintų veršelių neparduodam jau 10 metų. Bandoje turime tik vieną prieš 9 metus pirktą karvę. Didinti bandą stengiamės iš savų, nes gyvenimas parodė, kad pirktas gyvulys visada bus pirktas gyvulys.

Korona pakeitė mūsų darbus, nes anksčiau už standartinę kainą parduodavome 1–2 dienų veršiukus ir nesukdavome galvos, kasmet pasilikdavome tik kelias telyčaites bandai padidinti. Kai korona atėjo, mažų veršiukų kainos krito, nes užsienis nebepirko. Dabar chemizuoto ūkio pieno kainos pakilę, ir toliau niekas nenori pirkti, tai tenka auginti. Paaugintus iki 2 mėn. veršelius, esant tokioms pieno kainoms, tu parduodi į minusą. Mes skaičiavimo mašinėle naudotis juk mokam. Jei tu užauginsi jį iki 80 kg, kad ir po 3 Eur, gausis 240 Eur. Jis per tuos du mėnesius išgers pieno už 200 Eur kaip minimum. O jei dar susirgs. Tai mes dabar laikom visus veršiukus. Aišku, bandom parduot. Jei po 3 d. nenuperka, tai laikome. Iš telyčių užauginame karves, o buliukus 2,5 metų parduodame. Daug pelno nesigauna, bet paauginto iki 2 mėn. visiškai neapsimoka parduoti. Pievų turim, žolės gauna, tegul auga. Darbo ar su 50, ar 70 galvų – tiek pat.

Pas mus viskas tam pačiam kieme, tik veršelius vežam už 12 km žiemai. Ten yra didesnis tvartas, ir juos palaidus laikome. Kada nori, išeina į lauką. Pas mus tvartuose visą laiką gyvuliai pririšti, veršiukai palaidi buvo. Kai ateini pas juos rytą ir vakarą, paglostai, padraugauji, jie būna jaukūs. Galvojam – išvešim tvartan toliau nuo namų, ten gyvulių daugiau, nebeprieini prie kiekvieno, kaip bus su telyčiom. Pernai žiemą 5 telyčios atsivedė – ir visiškai jokių bėdų nei su melžimu, nei su jaukumu. Nežinau kaip, pas mus gyvuliai stebuklingai jaukūs. Nors jų nedaug, mes per gyvenimą per 50 telyčių turėjome. Vieną tik teko po 2 mėn. parduot, nes nebuvo įmanoma melžti. Šokinėjo, spardėsi. Jei matom, kad piktybinė ar dar kažkas, su ja ilgai nesicackiname. Esam turėję karvę, kuri davė po 40 l pieno, bet jos pamelžti neįmanoma. Išbrokavome. Ne tik į pieno kiekį, o ir į gyvulį reikia žiūrėt.

Ką planuojate keisti, tobulinti savo ūkyje?

Dabar jau nebetelpam į tvartus. Šiemet planas yra kažką statyti. Su paramom sunku. Mes galvojome eiti rudenį, bet duoda tik 50 proc. intensyvumo, o atmetus visus projektus, draudimus, perteklinius reikalavimus, gautųsi koks 40 proc. realaus finansavimo, jei statytum pats ir jei už paramą. Ir dar prisideda tie visi koronos bajeriai, kai stringa tiekimas, konstrukcijų gamyba ir gali nespėti į terminus. Dabar visiškai nestabili rinka, žaliavų kainos subrangę net ne iki 100 proc., o kartais. Gal geriau palaukti, kažką konstruoti pačiam. Dar kol buvo iki kosmoso viskas nepabrangę, paskambinau vienai įmonei. Jei pusiau šiltas tvartas, vasario mėnesiui 400 000 eurų paskaičiavo. Dabar būtų koks pusė milijono ar dar daugiau. Todėl galvojam gal pasistatyt porai metų angarą, galbūt nukris kainos ar bus kokių gerų paramų

Realiai visko užtenkame. Baigiam ir visą reikalingą techniką įsigyti. Kol neturėjome savo preso, buvo vargas. Per pirmus 2 metus lenkiškas presas atsipirko su kaupu. Jis 10000 eurų plius PVM kainavo, tai mes grubiai per 2 metus tiek būtume sumokėję samdydami. Samdyti blogai, nes moki daug, o kitas daiktas, pavyzdžiui šienui tvarkyti jei reikia kokį kaimyną prisiprašyt, tai kitąkart nespėdavo ar per anksti atvažiuodavo. Dabar, kai viskas yra savo, daug lengviau ir paprasčiau.

Kokia jūsų bendradarbiavimo su LŽŪKT Kupiškio r. biuru istorija?

Labai gerai dirba LŽŪKT Kupiškio r. biuras. Mes jame esame vos ne vieni iš pirmųjų. Dar mažam įdomu buvo, kokią Aušrytę (red. Aušra Petronytė – Kupiškio r. biuro vadovė, ekonomikos konsultantė) vis mini tėvai. Kai pats nuėjau jaunojo projektą rašyti, susipažinau. Mums ji visus projektus rengė. Mamai pernai vilkai, man vilkai, modernizavimas, jaunieji, mamai modernizavimas, broliui modernizavimas, pieno mėšlo direktyvos kur buvo, supaprastinta parama, kai pirmą naują traktorių nusipirkom. Konsultavimo paslaugų paramos taip pat Aušros Petronytės. Pirmiausia pasišneki su ja. Visada padeda, viską paaiškina, pataria, kaip geriau padaryt.

O buhalteriją mama kai pradėjo dvejybinę tvarkyti, tai visą laiką ir ji, ir mes su broliu LŽŪKT biure. Kaimynai sakė, kad brangininkai, kitur pigiau padarys, o kai išsišneki, tai tas brangumas taip ir darosi – reikia ketvirčio balanso ar dar kažko – kitur mokėk papildomai. Čia paskambini – po dienos ar dviejų ir padarė. Nesiskundžiame nei kiek paslaugomis.

Kai gavome paramą konsultavimo paslaugoms, LŽŪKT ėmė žemės tyrimus. Tos pačios paramos pinigų dar liko, tai turi atvažiuoti tirti pašarų. Šiemet turim dobilų neblogų, kukurūzų. Norim pasižiūrėt, kas ten gero.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi redaktorė Jolanta Dalia Abarienė, nuotraukos iš Napalio Skaparo asmen. archyvo