Nyderlandų pieno ūkių patirtis Lietuvai

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2011-11-15

Pieno ūkiai – svarbiausia žemės ūkio šaka, vyraujanti pietinėje Nyderlandų dalyje, kurioje mažiau miestų ir daugiau dirbamos žemės. Žemės ūkiui skirta 2 mln. ha šalies teritorijos. Pusę šio ploto yra ganyklos, kurios naudojamos išskirtinai pienininkystei. Šalyje yra apie 20 tūkstančių pieno ūkių, kuriuose laikoma 1,5 milijono karvių (Lietuvoje – maždaug 350 tūkstančių). Pieno ūkių gamybos rezultatai įspūdingi – beveik 99 proc. viso Olandijoje gaminamo pieno yra I klasės. Verta pasisemti patirties.

Nyderlandu1

Tiesa, Nyderlandai savo plotu mažesnė Europos Sąjungos valstybė už Lietuvą, tačiau gyventojų joje net penkis kartus daugiau nei pas mus.

Ūkių dydis ir kryptis Olandijoje priklauso nuo geografinės padėties, regiono. Pietinėje dalyje vyrauja didesni ūkiai, vakarinėje ir šiaurinėje – mažesni, nes ten daugiau miestų, mažiau laisvos žemės. Žemės stygius ir didelės jos kainos (hektaras dirbamos žemės kainuoja apie 150 tūkst. litų ir daugiau, priklausomai nuo regiono) skatina Olandijos ūkininkus plėtoti žemės ūkio verslą Rytų Europoje. Paprastai olandas pasilieka savo ūkį gimtojoje šalyje ir papildomai ūkininkauja kitoje valstybėje.

Pieno upės teka

Per metus Olandijoje pagaminama daugiau kaip 11 milijonų tonų pieno, Lietuvoje – dešimt kartų mažiau. Iš vienos karvės per metus primelžiama apie 9 tonas. Lietuvoje – per 6 (pagal kontroliuojamų karvių duomenis).

Žinoma, kaip ir visose šalyse, olandai susiduria su stiprėjančia konkurencija. Pieno ūkių mažėja (nuo 30 tūkstančių 2000 m. iki 20 tūkstančių 2011 m.), bet jie stambėja, daug į juos investuojama. O kad investicijos atsipirktų, laikoma daugiau gyvulių. Vidutinis karvių skaičius ūkyje perkopė 60, o modernių šeimos ūkių, kuriuose laikoma daugiau kaip 70 karvių, yra 48,4 proc. (pas mus 75, 96 proc. pieno ūkių laiko 1–2 karves).

Mažėjantis bendras karvių skaičius šalyje (maždaug per du dešimtmečius karvių sumažėjo milijonu) rodo, kad vidutinis jų produktyvumas žymiai išaugo ir pakanka mažiau karvių šalies pieno gamybos kvotai įvykdyti. Olandai viršija pieno kvotą (vidutinė vieno ūkio metinė pieno gamybos kvota yra apie 500 t, ūkių, turinčių daugiau kaip 800 t, – 23,7 proc.). Iki 2015-ųjų, kada ji bus panaikinta, siekiama mažinti produkciją gerinant galvijų sveikatą, daug dėmesio skiriama visavertei ir subalansuotai mitybai, optimalioms higienos sąlygoms ir gyvulių gerovei. Ūkiai kartą per du metus kontroliuojami ūkių inspekcijos, kuri įvertina ūkininko žinias, ūkio administravimo rodiklius, vizualiai patikrina tam tikrus taškus, pvz., kokie gyvulių gydymui ūkyje naudojami vaistai, kokia gyvulių sveikata ir gerovė, pašarų ir vandens kokybė, pieno melžimas ir laikymo sąlygos, plovimas ir dezinfekcija, aplinka ir atliekos. Siekiama, kad ūkininkai suprastų reikalavimų naudą. Rezultatai įspūdingi – beveik 99 proc. viso Olandijoje gaminamo pieno yra I klasės.

Taigi yra iš ko pasimokyti, tad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistai ir konsultantai, įgyvendindami projektą „Pažangių technologijų svarba, pritaikymo galimybių ir informacijos sklaida Lietuvos pieno ūkyje“ teminių susitikimų metu lankėsi olandų ūkiuose siekdami susipažinti su naujomis gyvulininkystės technologijomis, įdomiais sprendimais, kuriuos būtų galima pritaikyti Lietuvos pieno ūkiuose. Projektas įgyvendinamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“.

Socialinės pakraipos pienininkystės ūkiai

Vienas iš teminių susitikimų vyko netradiciniame šeimos pieno ūkyje. Šeimininkai ne tik spėja prižiūrėti moderniame tvarte laikomas 240 melžiamų karvių, antrą tiek prieauglio, tačiau ūkyje yra įkūrę arbatos namus, kur 11 metų rūpinasi žmonėmis, turinčiais protinę negalią. Ši veikla, derinant ją su gyvulininkyste, yra remiama valstybės. Dalis ligoniui skiriamų pašalpos lėšų tenka ūkiui. Smulkių socialinės pakraipos pienininkystės ūkių šalyje yra apie 500, o stambių – vos keli.

„Tokia sistema turi teigiamą poveikį neįgaliesiems. Siekiame suteikti jiems ramybę, saugumą, pagarbą, o tuo pačiu, kad jie užsiimtų praminga veikla. Jie rūpinasi triušiais, stručiais, poniais. Turime ir daržą, kur auginamos braškės, salotos, moliūgai. Gaminame uogienes, kuriomis vaišinamasi ūkio arbatinėje“, – pasakoja ūkio šeimininkas Lu Nijkas (Lu Nijk).

Per metus rūpinamasi daugiau nei 60 skirtingo amžiaus (nuo 4 iki 80 metų) žmonėmis. Juos prižiūri ir specialistai, ir savanoriai. Ūkyje vienu metu galima priimti apie 25 ligonius. Vieni atvažiuoja savaitgaliais ar atostogų metu, kiti praleidžia penkias dienas per savaitę. Ūkio šeimininkas tikisi, kad ateityje šią veiklą perims dukra, o sūnus – pieno ūkį, kuris tikrai nemenkas.

Ganyklos užima 90 ha, 52 ha apsėjami kukurūzai. Ūkis turi beveik 2 mln. litrų pieno kvotos, kurią kitąmet šeimininkas planuoja dar papildyti 100 tūkstančių. Iš karvės per metus primelžia 8,6 tūkst. litrų 4, 22 proc. riebumo, 3, 36 proc. baltymingumo pieno. Bandą laiko skirtingose vietose – melžiamas karves viename ūkyje, prieauglį – kitame.

Beje, olandai taupo ne ten, kur dažnai taupo mūsų ūkininkai. Olandai netaupo geriems kokybiškiems pašarams, papildams, netaupo gyvulių gerovės sąskaita. Jie taupo dirbdami patys (per savaitę dirba 70–80 valandų), o ne samdydami krūvą pagalbininkų, skaičiuoja, kad, pvz., žolės silosavimas pigiau nei rulonavimas.

Technologiniai sprendimai – atsižvelgiant į natūralią galvijo elgseną ir aplinką

Tinkama aplinka yra svarbi optimaliam karvių patogumui, sveikatai ir produktyvumui, taip pat pieno kokybei užtikrinti. Daugelyje ūkių įrengta patalpų vėdinimo valdymo sistema, subalansuotas dienos ir nakties apšvietimas. Anot olandų, klimatą karvidėse lengva kontroliuoti, tereikia suderinti oro įleidimo angas, ventiliatorius, valdymo pultus ir biologinio saugumo priemones. Olandijoje dauguma melžiamų karvių laikomos šalto tipo besaičiuose su poilsio boksais tvartuose. Tokios technologijos sumažina darbo jėgos poreikį, leidžia mechanizuoti gyvulių priežiūrą, palengvina ūkio valdymą. Jei karvėms sudarytos gerovę užtikrinančios sąlygos, ūkis gauna taškų, o nuo jų kiekio priklauso, kokios mokesčių lengvatos taikomos ūkininkui.

Nyderlandu3

Olandijos specialistai pabrėžia, kad teisingiausia technologinius sprendimus priimti atsižvelgiant į natūralią galvijo elgseną ir aplinką. Paprastai karvė per dieną guli apie 14 valandų, tad daug dėmesio reikia skirti įrengiant kokybiškas guoliavietes. Populiariausios – storu sluoksniu ištisai kreikiamos. Specialistai sako, kad guoliavietės, kreiktos smėliu, yra geresnės, tačiau tai kainuoja brangiau nei čiužiniai ar šiaudai. Jų paskaičiavimu, tvarto įrengimo vienai karvei kaina siekia 2,5 tūkstančių eurų (apie 8 632 litus).

„Labai svarbu, kai karvės gali laisvai ir natūraliai judėti, atsigulti ir ilsėtis. Siekdami padidinti karvių produktyvumą, įrengiamuose tvartuose bandome kiek galima labiau atsižvelgti į gyvulio fiziologiją. Karvei erdvės atsigulti ir atsistoti reikia 3 metrų, per abi gulėjimo puses – 5 metrų, tad guoliavietės plotas turėtų būti apie 3,5 m²“, – teigia Rinsė Andringa (Rinse Andringa), Cow House įmonės atstovas. Guoliavietės yra išklotos minkštu, bet tvirtu kilimėliu, užpildytu gumos granulėmis, ir padengtu propileno pluoštu. Tai tvirtas audinys, praleidžiantis orą, bet ne drėgmę. Karvė gali drąsiai, nebijodama paslysti, atsigulti ir atsistoti. Kai ji atsigula, kilimėlis išlieka sausas, nesusidaro kondensatas. Tai užtikrina ne tik karvių kojų ir nagų, bet ir paties gyvulio sveikatą.

Dažniausiai ūkiuose yra betoninės grindys, kurios karvėms netinka, todėl siekiama sukurti grindų dangą, kuri būtų kuo artimesnė natūraliai. Štai ūkininko Lu Nijko karvidėje yra įrengtos žalia guma dengtos grotelių grindys. Pro jas mėšlas krinta žemyn į skystojo mėšlo kaupyklą.

Vaizdo informacija