Balandžio 24 d., trečiadienis | 24
Pelėsis pašare – grėsmė gyvuliams susirgti mikotoksikoze
Aleksandra Drazdova
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Utenos rajono biuro gyvulininkystės konsultantė
2021-03-08
Pašaro kokybė lemia bandos sveikatingumą ir karvių produktyvumą, nes iš pašarų gyvuliai gauna visas svarbiausias maistines medžiagas, o gyvulių produktyvumas reguliuojamas per dienos pašaro normą ir sudėtį. Pašarų užkrėtimas pelėsiais – dažnai iškylanti problema pasauliniu mastu, kuriai skiriama mažokai dėmesio.
Šeriant gyvulius prastos kokybės pašarais ne tik mažėja gyvulių produktyvumas ir sveikatingumas. Gyvuliai gali apsikrėsti mikotoksinais, kuriuos išskiria pelėsiniai grybai, augantys netinkamai paruoštuose ar laikomuose pašaruose.
Mikotoksinai – tai struktūriniai antriniai pelėsinių grybų medžiagų apykaitos produktai, kurie užteršia pašarą, mažina jo kokybę bei dideliais kiekiais patekę į gyvulių organizmą veikia toksiškai ir sukelia ligas, vadinamas mikotoksikozėmis. Mikotoksinai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo pelėsinių grybų rūšies.
Dažniausiai mikotoksikozės gyvuliams pasireiškia, kai mikotoksinai patenka į gyvulio organizmą su blogos kokybės, supelijusiais pašarais. Ūmiai pasireiškiančios mikotoksikozės, kurios sukelia gyvulių gaišimą, šiais laikais nustatomos labai retai. Dažniausiai įtariamos lėtinės mikotoksikozės, kurių metu pasireiškia mažas gyvulių aktyvumas ir produktyvumas, prastas augimas ar padidėjęs sergamumas infekcinėmis ligomis.
Dažniausiai pelėsių, kurie dauginasi pašaruose, išskirti mikotoksinai sukelia šias mikotoksikozes:
Aflatoksikozė. Ją sukelia pelėsių išskiriami aflatoksinai, kurie dažniausiai nustatomi iš kukurūzų pagamintuose pašaruose. Aflatoksinų kiekis nustatomas grūdiniuose pašaruose dažniausiai nėra toks didelis, kad sukeltų ūmią mikotoksikozę. Pagrindiniai aflatoksinai yra B1, B2, G1, G2. Patekęs į organizmą su pašarais aflatoksinas B1 yra paverčiamas aflatoksinu M1, kurį, gyvuliui sergant aflatoksikoze, galima nustatyti gyvulio šlapime ar piene. Aflatoksinai patekę į organizmą neigiamai veikia gyvulių sveikatą ir gali sukelti kepenų ligas, abortus, silpninti imuninę sistemą.
Ergoto toksikozė. Ją sukelia pelėsių išskiriami Ergoto alkaloidai. Šios rūšies mikotoksinus gaminantys pelėsiai dažniausiai nustatomi grūdiniuose pašaruose, ypač – rugiuose. Taip pat kartais randami ant miglinių žolių – eraičinų. Šie mikotoksinai gali sukelti centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimus, kraujagyslių ligas ir agalaktiją laktuojančioms patelėms.
Fumonizino toksikozė. Ją sukelia trys pagrindiniai pelėsių išskiriami fumonizinai: B1, B2 ir B3. Šiuos mikotoksinus išskiriantys pelėsiai dažniausiai randami ant kukurūzų. Jautriausi šiems mikotoksinams yra arkliai ir kiaulės. Arkliniams gyvūnams fumonizinai sukelia mirtinai pavojingą leukoencefalopatiją, o kiaulėms sukelia plaučių ligas.
Vomitoksino toksikozė. Ją sukelia pelėsių išskiriami vomitoksinai. Šiuos mikotoksinus išskiriantys pelėsiai dažnai randami ant žolinių pašarų, kukurūzų, kviečių, miežių ir kartais ant avižų. Vomitoksinai nėra labai toksiški ir dažniausiai lemia pašarų ėdamumo sumažėjimą, todėl sumažėja ir gyvulių produktyvumas.
Zeralenono toksikozė. Ją sukelia pelėsinių grybų išskiriami zeralenono mikotoksinai. Šie pelėsiai taip pat dažnai nustatomi ant žolinių pašarų, kukurūzų, kviečių, miežių ir kartais ant avižų. Zeralenono toksinas turi panašų poveikį organizmui kaip lytinis hormonas estrogenas. Šios rūšies mikotoksikozė nesukelia gyvulių gaišimo, bet lemia lytinio ciklo sutrikimus patelėms ir nevaisingumo problemas patinams.
Diagnozuoti mikotoksikozes sudėtinga. Dažniausiai šios ligos patvirtinamos ištyrus pašarus ar stebint gyvulių sveikatos pokyčius, pakeitus įtariamą užteršimu pašarą kokybišku.
Kaip išvengti mikotoksinų pašare?
Pelėsiniai grybai lengvai dauginasi vietose, kur yra drėgmės, bet gali augti tik gaudami deguonies, todėl labai svarbu, kad viso gamybos ir laikymo proceso metu pašarai būtų ruošiami ir saugomi laikantis visų gamybos technologinių reikalavimų.
Pagal technologinius reikalavimus uždengtos siloso tranšėjos
Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, vidutiniškai 25 proc. visų grūdinių pašarų, auginimo ar saugojimo metu, užsiteršia pelėsiniais grybais ir yra paveikiami mikotoksinais, dėl to ūkiai patiria didelių ekonominių nuostolių.
Dažniausiai grūdinių kultūrų užkrėtimą pelėsiu lemia:
- prastos pašarų ruošimo technologijos,
- nepakankamas grūdų džiovinimas,
- netinkamos pakavimo, laikymo ir transportavimo sąlygos, kurios sudaro galimybes pelėsiniams grybams daugintis ir sukelia riziką grūdinius pašarus užkrėsti mikotoksinais.
Auginant grūdines kultūras, nuimant derlių ir laikant grūdus saugykloje, svarbu laikytis gamybos technologinių reikalavimų.
Lietuvoje plačiai paplitusi siloso bei šienainio gamyba. Konservuotų pašarų gamyba padeda išnaudoti ganyklų žoles, kai nėra galimybės jų nuganyti. Siekiant išsaugoti didžiausią maistinę vertę, kol žolė neperaugusi, optimaliausia daryti šienainį ar silosą, kuriais gyvulius galima šerti visus metus. Tačiau sultingieji pašarai pasižymi dideliu drėgmės kiekiu sudėtyje, todėl kai jie ruošiami nesilaikant gamybos technologijų ar laikomi netinkamomis sąlygomis – susidaro palankios sąlygos vystytis pelėsiniams grybams.
Geros kokybės ritiniai sukrauti į saugojimo vietą
Pagrindinės klaidos ruošiant šienainį: ritiniai suformuojami per minkšti ir plėvelė vyniojama nesilaikant gamybos technologinių reikalavimų (nepakankamai įtempta, todėl susidaro oro tarpai). Taip pat didelį pavojų pašaruose daugintis pelėsiams sukelia ritinių plėvelės pažeidimai, kuriuos pastebėjus reikia nedelsiant užklijuoti. Suformavus ritinius, juos transportuoti reikėtų iš karto ir sukrauti į saugojimo vietą, o jei ritiniai paliekami laukuose, kur buvo gaminami, jų transportuoti nerekomenduojama, kol nesibaigė pašaro fermentacijos procesas. Prieš šeriant pašarus gyvuliams, galima lengvai pastebėti ar ritinys užkrėstas pelėsiais, kai nuėmus plėvelę pašaro paviršiuje matomi pelėsiniai grybai. Tokių pašarų gyvuliams šerti nerekomenduojama.
Pažeista plėvelė – atsirado pelėsis ir pašaras pradėjo gesti
Ruošiant silosą taip pat svarbu laikytis visų gamybos technologijų, kad pašaras būtų apsaugotas nuo pelėsinių grybų augimo. Pagal visus reikalavimus paruoštas ir laikomas silosas būna aukštos kokybės ir gali išsilaikyti tinkamas vartoti gyvuliams šerti kelerius metus.
Blogai suslėgtas ir uždengtas silosas supelija
Gaminant silosą labai svarbu tinkamai užpildyti tranšėją ar kaupą. Silosas turi būti gerai suslėgtas ir, kad vyktų fermentacijos procesai, sandariai uždengtas plėvele iš karto po tranšėjos užpildymo. Jei silosas yra nepakankamai suslėgtas ir pašare lieka oro tarpai, susidaro palankios sąlygos pelėsiniams grybams daugintis. Plėvele turi būti sandariai uždengti tranšėjos šonai ir suslėgtas pašaras iš viršaus. Ypač svarbu gerai prispausti plėvelę, kad į vidų nepatektų oro fermentacijos laikotarpiu. Optimaliausia visą plėvelės paviršių užpilti bent 10–20 cm sluoksniu pjuvenų ar smėlio – taip maksimaliai apribojamas oro patekimas į pašarą. Tačiau naudojant šią technologiją padidėja darbo sąnaudos, nes prieš paimant silosą kiekvieną kartą reikia nukasti užpiltą masę, todėl ūkininkai dažnai naudoja senas automobilių padangas, tankiai jas išdėliojant per visą suslėgtų pašarų plotą, plėvelei prispausti. Tik maksimaliai apribojus oro patekimą į tranšėją gaunamas aukštos kokybės silosas.
Gyvulių apsinuodijimą pelėsių išskiriamais mikotoksinais ir jų sukeliamas ligas – mikotoksikozes – nustatyti sunku, o ūkis dėl gyvulių produktyvumo ir sveikatingumo mažėjimo patiria daug ekonominių nuostolių. Dėl šių priežasčių labai svarbu ruošti ir saugoti pašarus laikantis visų gamybos technologijų ir prieš šeriant pašarus gyvuliams – įvertinti jų kokybę. Konsultuoti šėrimo klausimais, nustatyti pašarų kokybinius rodiklius ir sudaryti optimalius šėrimo racionus Jums gali padėti LŽŪKT gyvulininkystės konsultantai ir specialistai. Dėl išsamesnės informacijos galite kreiptis į Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro specialistus arba į artimiausią savo rajono LŽŪKT biurą.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio autorių literatūrą
