Senosios kartos atstovai į žemę žiūri ne tik per ekonominę prizmę

Arūnas Milašius

DELFI Agro redaktorius

2018-05-07

© Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba

Lietuvai sparčiu žingsniu žengiant į kapitalizmą, vis daugiau žmonių ūkį ir žemę vertina tik kaip gamybos priemonę, iš kurios reikia išspausti kuo daugiau naudos. Tačiau Lietuvoje gyvena ir senosios kartos atstovai, kurie į žemę žiūri ne tik per ekonominę prizmę ir ūkis kuriamas remiantis ne tik pelno skaičiuokle, bet ir emocijomis.

Surinko sklypeliais

Mūsų senelis prarado valaką (maždaug 21 ha) žemės. Kai pradėjome ūkininkauti, ieškojome tos žemės, kad ją atpirktume. Mums ji buvo svarbi“, – pasakojo ūkininkė iš Užpalių kaimo (Utenos raj.) Viktorija Jovarienė. Tiesa, kaip žemė buvo prarasta giminės versijos skiriasi. Vieni puse lūpų užsimena, kad protėvis silpnumo akimirką ją pralošė, kiti sako, jog po kelių sunkių metų žmogus krizės metais neišsimokėjo bankui ir jo valdyti plotai buvo išvaržyti, o šeimai teko glaustis pas giminaičius.

Web-pav2 Viktorija Jovarienė / © DELFI / Arūnas Milašius

Ūkis gyveno augindamas linus. Vienais metais jie puikiai užderėjo, tačiau prasidėjo lietūs ir jų negalėjo nuimti. Augo maži vaikai, tačiau bankas į tai nepažiūrėjo ir paėmė žemę. Tai buvo mano tėčio giminaitis ir jį priėmėme į mūsų namus“, – giminės istorijas dėsto Viktorija.

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir moteris su vyru tėvų žemėje atkūrė ūkį, pradėjo ieškoti ir prarastų plotų. Žinojo, kas juos prieškaryje pirko varžytinėse.

„Nusprendėme, kad reikia atsiimti tėčio žemę. Nuvažiavome pas tuos žmones, paėmėme paskolą ir pirkome sklypus. Dalis ploto buvo išdalinta trihektariais, jų negalėjome išpirkti, dalis miško parduotas anksčiau. Pavyko atpirkti 11 ha“, – pasakoja Viktorija ir rodo dar 1912 m. carinės valdžios nupieštą sklypo planą.

Šie dokumentai buvo išsaugoti šeimos archyve. Tikrasis žemės savininkas mirė 1960 m.

Mano tėtis vienas išaugino 5 dukras ir sūnų. Jis šventai laikėsi taisyklės, kad žemę ir medį galima parduoti tik ištikus didžiuliai nelaimei, pavyzdžiui, užklupus sunkiai ligai“, – šeimos filosofiją dėsto Viktorija.

Ekologinis ūkis

Dabar šeima ekologiškai dirba apie 200 hektarų žemės, laiko virš 50 karvių, žirgyne 12 arklų.

Pradėjome dirbti kai 1990 m. vieni pirmųjų ūkininkų rajone atsiėmėme savo 24 hektarus žemės. Aš agronomė, ši sritis nebuvo nauja“, – pradžią prisimena V. Jovarienė.

Ji aiškina ir kodėl pasirinko ekologišką kryptį. Kai kūrėsi, konsultantai tiesiog patarė, kad visame pasaulyje žmonės ieško vis sveikesnio maisto. O pinigų trąšoms ir chemikalams ūkininkai vis tiek neturės, todėl verta tiesiog dirbti ekologiškai.

Ūkyje laikomi žemaitukų veislės žirgai, lietuviškos neholštenizuotos karvės – Lietuvos šėmosios. Nors metinis primilžis iki 5 t, tačiau jų keisti žmonės neplanuoja.

Plėstis neturime kur. Trūksta žemės, be to, mūsų tvartas jau senas, o jam modernizuoti ir perstatyti neturime lėšų“, – aiškina ūkininkė. Žirgai – sustambinti žemaitukai.

Aš sportavau 33 metus – vadeliojau. 1966 m. buvau pirmoji moteris, kuri dalyvavo Sartų lenktynėse. Užėmiau prizinę vietą. Kiek varžybų buvau nesuskaičiuosiu. Važinėjau po visą Sovietų Sąjungą“, – prisimena V. Jovarienė.

Ji sako, kad savo žirgus įsimylėdavo ir paskui su juo būdavo sunku skirtis.

Žirgus atidaviau dukroms, karvių neduodu. Bijau, kad jos atsisakys šėmųjų“, – juokauja ūkininkė.

Ūkyje saugoma ir relikvija – prosenelio iš Maskvos dar tolimais 1912 m. pargabentas faetonas. Jis buvo išardytas ir išsaugotas net gūdaus sovietmečio laikais.