Birželio 03 d., šeštadienis | 23

Susipažinkite: „Bagota ciba“ – pirmasis Lietuvoje mobilus ūkis

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė
2022-09-30

„Pasimokę ir pagyvenę mieste supratome, kad mums ramybė kaime yra artimesnė. Įsikūrėme Kazlų Rūdos savivaldybėje, Bagotosios kaime, nuo kurio kilo ir mūsų ožkų ūkio „Bagota ciba“ pavadinimas“, – pasakoja G. Vaicekauskaitė drauge su vyru Renaldu (nuotr.) įkūrę pirmąjį Lietuvoje mobilų ūkį ir kviečia susidraugauti su cibomis bei dalijasi penkerių ožkininkavimo metų patirtimi.

BASF. Havas Media. Straipsnių vidus. RevyTrex

„Esame išradingi, naujoviški ir nebijantys griauti stereotipų“, – taip paprašyti save apibūdina jaunieji ūkininkai.

Abu kilę iš Kazlų Rūdos apylinkių studijavo Kaune: Greta – rekreaciją, Renaldas krimto miškininkystės mokslus. Savo ūkį kūrė nuo nulio. Apsisprendę grįžti, iš pažįstamų nusipirko seną sodybą su 80 arų žemės ir nutarė susikurti sau pajamų šaltinį. Daug valandų praleista svarstant, kokius gyvulius auginti, nors variantų buvo keli – avys arba ožkos, juk žemės nedaug. Vis tik nusverta ožkų naudai, nes avių augintojų yra, o štai ožkų – reikia paieškoti.

„Tikrai nepuolėme iš karto. Apie ožkų auginimą informaciją rinkau metus. Tuomet nusprendžiau nuvažiuoti į seminarą ir galutinai įsitikinti – reikia mums tų ožkų ar ne. Ten paragavau ožkų pieno produkcijos, pakalbėjau su augintojais ir apsisprendėme“, – apie pradžią pasakoja Renaldas.

Galvota apie melžiamų ožkų ūkelį

Pirmoji ožka Snaigė ūkyje atsirado neįprastai – mainų būdu – už tam tikrus Renaldo atliktus darbus. „Ji buvo likusi viena, nebeturėjo nė vienos draugės, nes bandą užpuolė vilkai. Tad taip viskas ir prasidėjo. Maždaug porą mėnesių Snaigė pas mus pagyveno viena, be kompanijos, bet, kadangi ožkos yra bandos gyvūnai, pradėjome ieškoti jai draugės. Aplinkui mus niekas po vieną ožką nepardavinėjo, tai mums pasiūlė nusipirkti visą bandą – 12 ožkų. Ir surizikavome“, – juokiasi Greta ir sako, kad jie šiandien yra 12 ožkų ir veislinio ožio šeimininkai.

Pirmoji ūkyje apsigyveno Snaigė, praradusi savo mažylius ir drauges po vilkų išpuolio.

Pašnekovai pasakoja, kad pradžia nebuvo lengva. Daug žinių, kaip auginti ožkas, neturėjo, o įsigytos turėjo uždegimų, mastitų, tad iš karto prireikė ir veterinaro, todėl atsirado neplanuotų išlaidų.

Kitas iššūkis – išmokti melžti, nes nė vienas jų to niekada nedarė. Čia į pagalba atskubėjo Renaldo mama. „Renaldas pirmas išmoko, po to tik aš prisijungiau. Greitai išmokome. Pats principas nesudėtingas. Prieauglis dar nebuvo atskirtas nuo mamų, todėl pirmu bandymu iš keturių ožkyčių primelžėme apie 2 l pieno, – pamena Greta.

Iš pradžių galvota iš ožkų pieno gaminti įvairius gaminius ne tik sau, bet ir parduoti, bet ilgainiui tos minties atsisakyta. Ožkos pieno pageidaudavo netoleruojantys karvės pieno, juo skanaudavo veisliniai šuniukai ir kačiukai. Vis tik pašnekovai pripažino, kad su pienu daug papildomo darbo, nemažai investicijų ir veterinarinių reikalavimų. Apsisprendė nebeplėtoti pienininkystės. Dabar pieno nebeparduoda, skanauja patys ir ožiukai, namiškiams gaminami įvairūs sūriai, desertai ir kiti skanėstai.

Per penkerius metus banda atnaujinta, tačiau skaičius nepakito. Plėtra nenumatyta, nes tuomet ir tvarto reiktų didesnio, nėra technikos, be to, ir naujos idėjos jau skynėsi kelią. Pasak šeimininkų, geriausia jiems auginti 3 melžiamas ožkas, 4–5 mažylius ir 4 keliauninkes. Daugiausia – iki 15 ožkų. Bandoje daugiausia mišrūnės: Zaneno, Čekų baltosios, prancūzų alpinės ir Tiuringijos veislių ožkytės.

Pašarus perka iš kitų ūkininkų, vasarą šienaujamos ganyklos (vieną savo, kitą – 2 ha prižiūrimą). Kadangi Renaldas geni sodus, tad kaip skanėstą parveža šakų, žiemai perka traiškytų grūdų, šieno, mėgstami ir moliūgai, cukinijos. „Skaičiuojame, kad pašarų pigiau nusipirkti, juolab kad ir techniką reikėtų samdyti. O kur dar pašaro sandėliavimas. Žinoma, reikia jo pasiruošti rudenį, nes rizika, kad gali pašaro negauti pavasarį, yra“, – kalba Renaldas.

Ožkytėms – tik pačių užaugintos arba iš ūkininkų turgelių įsigytos daržovės.

Fotosesija su ožkomis? Kodėl gi ne!

Greta pasakoja, jog iš pradžių įsigytos ožkos buvo laukinukės ir reikėjo jas prisipratinti. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių ožkų bijojusi, ypač nejaukiai atrodė jų akys. „Akys su horizontaliais vyzdžiais, tokios stačiakampės, atrodo pavojingos. Žinau, kad jos mato 320 laipsnių spinduliu, dar raguotos, tai labai bijodavau eiti iš nugaros. Vis galvodavau, ar ji man netrenks. Bandydavau skanukais, maistu prisikalbinti. Ožkos gudrios! Buvę, kad aplink ratais bėgiojau ir niekaip nepagavau vienos, kurią norėjau uždaryti į ganyklą. Pavargau aš, ne ožka. Dabar mes draugės“, – juokiasi Greta.

Iš pradžių buvo visko: ir ratais aplink jas bėgiodavome ir melžtis neateidavo. Prisiviliojome skanesniu pašaru, šukavimu, glostymu, paskui jos pačios pradėdavo glaustytis kaip kačiukai. „Pakasai paausį ir jau drauge tampa“, – juokiasi Renaldas. Tokie pasiglostymai dažniausiai vyksta ryte ir vakare, po melžimo. Draugystei užmegzti reikėjo laiko. Greta pripažįsta, kad per prievartą niekada ožkų neglosto ir netampo norėdama prisiglausti.

Ožkos ne tik lepinamos, bet reikalui esant ir pabaramos, bet nuo to draugystė nenukenčia. Štai Žibutės gestas, kad Greta skirtų jai dėmesio.

„Kai pamatėme, kad tai pavyksta, buvome labai sužavėti jų meilumo. Dabar jos pačios ateina ir glaustosi, myli tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Jos mums daugiau nei draugės, labai norime, kad su šiuo gyvūnu susidraugautų kuo daugiau žmonių, nes mūsų akimis – ožka nepaprastas gyvūnas. Jos meilios ir draugiškos! Didžiausia tiesa, ta, kad niekad nemaniau, jog šitaip mylėsiu ožkas“, – sako Greta.

Organizuojamos įvairios fotosesijos su mažosiomis 3 mėn. Tiuringijos ožkytėmis. Būta ir mergvakarių ir asmeninių švenčių fotosesijų. Nuotraukoje – Greta su ožkyte Ramunėle.

Mažojo ūkio šeimininkai pasakoja, kad kitus žmones su ožkytėmis pradėjo supažindinti po karantino, kai pas save sodyboje sugalvojo organizuoti edukacines pamokėles. Taip norėjo išbandyti ožkytes – ar gražiai elgiasi, kaip reaguoja į nepažįstamus, kaip jos jaučiasi.

Ir ožkoms, ir žmonėms bendravimas patiko. Vis tik pašnekovai pripažįsta, kad pabėgę iš miesto ir norėję ramybės, šurmulį pasikvietė į savo kiemą. Tad tuomet ir kilo mintis ožkyčių draugystę pasiūlyti žmonėms, t. y. su jomis nuvykti į jų kiemą.

Mobilaus ūkio vizija įgavo pagreitį

Mobilus ožkų ūkis – pirmasis Lietuvoje. Pašnekovų paklausus, tai privalumas ar trūkumas, Greta sako, kad ir taip, ir taip. „Privalumas, nes pirmieji, – įsitikinusi Greta. – Bet kartais nežinome, ką galime, ko ne. Veikla nauja, todėl nėra ko pasiklausti. Dažnai konsultuojamės su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Bet ir tai būna neaiškumų, tad pati pradžia baisoka. Komentarų iš visuomenės yra įvairių: vieni giria ir palaiko, kiti nerimauja dėl ožkų. Mes, augintojai, jas stebime ir matome, kas ožkoms gerai, kaip jos jaučiasi, kas nepatinka, kaip elgiasi įvairiose situacijose, kaip bendrauja tarpusavy, su mumis ir su svečiais. Su jomis gera džiaugtis drauge, kai supranti, kad ir joms kažkas yra jėga“, – susižavėjimo neslepia Greta ir priduria, kad labai daug apie šiuos gyvūnus galima pasakyti vien tik juos stebint.

Vystydami savo mobilaus ūkio idėją, įsigijo ryškiai geltoną ir gyvūnams vežti pritaikytą automobilį su kondicionieriumi ir kita reikalinga įranga. Tarsi mažas tvartukas su pašaru ir vandeniu. „Kai atvykome pirkti šio automobilio pardavėjas paklausė, ar mes kartais ne bitininkai? Cha, ne! Mes ožkiniai, o geltonas autobusiukas pats tas dėmesiui atkreipti“, – juokiasi Greta.

Po truputį plėsdami veiklą, Renaldas ir Greta šią vasarą dalyvavo daugelio kaimelių ir miestelių šventėse, mugėse, įvairiuose susibūrimuose. Šilto ir malonaus dėmesio sulaukta tiek iš mažųjų, tiek suaugusiųjų. Mažosios Tiuringijos išdykėlės keliauti pradėjo, kai sulaukė 2 savaičių amžiaus. Jei šventė ilga, daromos pertraukos, kad išdykėlės pailsėtų. Po to vėl aktyviai straksi. Kol ožkytės buvo mažytės, vaikams labai patiko jas maitinti buteliuku. O dabar, kai jos yra 3 mėnesių, pieno nebegauna, bet vaikai jas maitina kitais ožkų mėgiamais skanukais. Keliauti mažosioms įprasta – tik pradarius automobilį, pačios vidun šoka. „Jei matytume, kad kažkuriai nepatinka, paliktume namie“, – sako Renaldas.

Bagotosios ožkos puikiai jaučiasi naujose vietose, smalsiai bendrauja su dar nematytais žmonėmis. Išbandomos įvairios veiklos ir stebima, kas žmonėms patinka ir kas patiems priimtina.

Pasivaikščiojimai miške

Dabar Greta ir Renaldas pabandė organizuoti pasivaikščiojimus su ožkytėmis miške. Šią idėją jie taip pat nešiojosi ne vienus metus. „Kodėl man tai svarbu? Nes aš užaugau šiuose miškuose, juose augo mano tėvai ir gyveno seneliai, proseneliai. O svarbiausia, tai jog visą laiką maniau, jog tik man vienai smagu šiame miške. Bet tikrai taip nėra“, – įsitikinusi Greta.

Iš pradžių patys su cibomis vaikščiojo, pamatė, kad joms patinka, jos drauge trepsi, niekur nebėga. Tokį pasivaikščiojimą per ūkio socialinę paskyrą (Mobilus ūkis - Bagota ciba)pasiūlė grupelei žmonių. Pasiteisino, todėl tokius netradicinius pasivaikščiojimus organizuoja šį rudenį su sezono teikiamomis gėrybėmis miške. Šeimininkai pažadėjo, kad įvairios veiklos numatę ir žiemą.

Ramus pasivaikščiojimas tinkamas eiti ir su mažesniais vaikais, nes keliaujama niekur neskubant ir su pertraukėlėmis, juk ir ožkyčių kojytės dar mažos.

Greta ir Renaldas pripažįsta, kad auginti ožkas prabanga, todėl kol kas jas išlaiko iš kitos savo veiklos, bet tikisi, kad tai pasikeis ir mobilus ūkis taps jų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Šeimininkai sako, kad galvą ieškant įdomių idėjų reikia sukti nuolat. Renaldas daug ką sugalvoja. Bet gaunasi kaip ir automatiškai, vieną veiklą pradeda, o iš jos gimsta kita. Idėjas reikia išbandyti.

Tarpusavyje pora tariasi, o prisigalvoja ir prisifantazuoja daug. Kartais būna, kad idėją atmeti, bet po kurio laiko grįžti prie jos ir įgyvendini. Štai ir mobilaus ūkio idėja kirbėjo galvoje gerokai prieš metus. „Pamąstėme, kad gal ir įdomu būtų, bet taip ir liko idėja. Bet kai reikėjo spręsti ūkio išlikimo klausimą, šią idėją vėl prisiminėme, nes buvo gaila ožkytes parduoti. Parduosi, vis tiek kažką kitą prisigalvosi, tad nutarėme ir toliau puoselėti ožkų ūkelį, tik sugalvoti kažką įdomaus“, – komentuoja Greta.

Greta pripažįsta, kad idėjos „veža“. Jai paantrina ir Renaldas sakydamas, kad labai gerai nuteikia žmonių teigiamas požiūris į ožkas. Jiems ožkos patinka, daug klausinėja, glosto, šypsosi. Geras jausmas.

„Žinot, vienas visai neseniai mūsų namuose apsilankęs žmogus, gerą valandą laiko stebėjęs mūsų pokalbį apie ožkas pasakė mums: „Renaldas praktiškas žmogus, o Greta veikia ir daro, tai, kas smagu ir gražu, vadovaujasi emocijomis“. Būtų sunku nesutikti, nes jeigu ožkos nebūtų manęs „papirkusios“... Džiaugiuosi, kad vienas kitą papildome ir mokame priimti vienas kito naujas idėjas, o ypač jeigu jos kitokios, tuomet mums abiem dar smagiau“, – juokdamiesi vienas kitam antrina Greta ir Renaldas.

Ir iš tikro, apsilankius pas juos pajunti kaimišką ramybę, kurią suteikia senoji sodyba, aplink plytintys laukai, šnarančios liepos ir tvarte mekenančios cibos, tad jautiesi kaip pas močiutę kaime.

Nuotraukos Agroakademija.lt ir iš Gretos bei Renaldo asmeninio archyvo

Tai dar ne viskas! Agroakademija.lt iš cibų ūkio parengė videoreportažą „Bagota ciba“: ožkų ūkis su originaliomis idėjomis. Gero žiūrėjimo.