Užkrečiamų ligų sukėlėjai išplatinami žaibiškai. Gydymas – prevencija

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2021-05-25

© LŽŪKT nuotr.

Agroakademija.lt · Užkrečiamų ligų sukėlėjai išplatinami žaibiškai. Gydymas – prevencija

Civilizuotame pasaulyje atsirado galimybių atgimti senoms ir atsirasti naujoms užkrečiamosioms ligoms. Labai svarbu laiku suvaldyti tokius užkrečiamųjų ligų protrūkius, nes jie sukelia labai skaudžių padarinių ne tik žmonių sveikatai, bet ir užkrauna sunkią naštą valstybių ekonomikai. Šiuo laikotarpiu žmonija išgyvena didelį iššūkį – naujoji koronavirusinė infekcija kelia nerimą visam pasauliui, nes dabartinis pasaulis tapo labai mažas – daug keliaujama verslo ir pažintiniais bei pramogų tikslais, todėl ligų sukėlėjai išplatinami žaibiškai. Vertėtų nepamiršti, kad geriausias užkrečiamųjų ligų gydymas – jų prevencija.

Tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose ekspertai virusologai nuolat akcentuoja, kad viena iš grėsmių, kuri greičiausiai išliks dar ilgam, yra zoonozės. Tai ligos, bendros gyvūnams ir žmonėms, kuriomis užsikrečiama tiesioginiu arba netiesioginiu būdu. Šias ligas sukelia virusai, bakterijos, chlamidijos, pirmuonys ir grybeliai. Žmogus užsikrečia nuo laukinių ir ypač naminių gyvūnų (sergančių ir ligų sukėlėjų nešiotojų). Priskaičiuojama daugiau nei 200 zoonozinių ligų, kuriomis žmonės užsikrečia nuo gyvūnų.

Didžioji dauguma visuomenės, kaip rodo apklausos, išgirdus specialistus kalbant apie zoonozes, dažniausiai pagalvoja, kad jiems tai tikriausiai negresia. Tačiau, pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistų, tai – klaidingas požiūris. Mokslinių tyrimų duomenimis, tarp trečdalio ir pusės žmonių infekcinių ligų yra zoonotinės kilmės.

Zoonozių stebėsena vykdoma vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. B1-390 patvirtintais Zoonozių stebėsenos reikalavimais (Žin., 2004, Nr. 76-2640). Šių reikalavimų tikslas – nustatyti zoonozių sukėlėjų ir jų antimikrobinio atsparumo stebėsenos ir apsinuodijimų maistu epidemiologinio tyrimo tvarką, kuri leistų surinkti informaciją, reikalingą pagrindinėms jų plitimo tendencijoms ir priežastims nustatyti.

Pagal šiuos reikalavimus Lietuva ir visos ES šalys narės turi vykdyti šių zoonozių ir jų sukėlėjų stebėseną:

Bruceliozę ir jos sukėlėjus.
Kampilobakteriozę ir jos sukėlėjus.
Echinokokozę ir jos sukėlėjus.
Listeriozę ir jos sukėlėjus.
Salmoneliozę ir jos sukėlėjus.
Trichineliozę ir jos sukėlėjus.
Mycobacterium bovis sukeliamą tuberkuliozę.
Verotoksigeninę Escherichia coli.

Bruceliozė – tai zoonozė, laukiniams ir naminiams gyvuliams pasireiškianti vislumo sutrikimu, o žmonėms – ilgalaikiu, banguojančiu karščiavimu, nervų sistemos, judėjimo organų pakitimais ir kt. Žmonės brucelioze užsikrečia vartodami nepasterizuotą pieną ir jo produktus, užterštus brucelėmis, įkvėpdami bruceliozės sukėlėjų (labiau būdinga laboratorijų, skerdyklų darbuotojams), ligos sukėlėjams patekus į organizmą per pažeistą odą ar gleivines, tiesioginio sąlyčio su infekuotų gyvulių audiniais, šlapimu metu (rizikos grupės: veterinarai, skerdyklų darbuotojai, medžiotojai ir kt.).

Profilaktinės priemonės –pasterizuoto pieno ir jo produktų vartojimas, veterinarinės-sanitarinės priemonės (gyvulių skiepijimas, infekuotų gyvulių bandų skerdimas ir kt.), asmenų, keliaujančių į endeminius bruceliozės kraštus, informavimas apie bruceliozę.

Kampilobakteriozė – per maistą plintanti infekcinė liga (zoonozė), kurią sukelia Campylobacter bakterijos. Jos yra viena iš dažniausių žmonių žarnyno infekcinių ligų priežastis. Kampilobakterijų yra žinoma 16 rūšių, tačiau 6 jų rūšys labiausiai patogeniškos žmogui: C.jejuni, C.coli, C.lari ir kitos.

Kampilobakterijos gali būti randamos šiltakraujų naminių ir laukinių gyvūnų bei paukščių žarnyne. Bet kuri žalia mėsa, ypatingai subproduktai, gali būti užkrėsti kampilobakterijomis. Tačiau pagrindinis žmonių kampilobakteriozės infekcijos šaltinis yra naminių paukščių, ypatingai broilerių viščiukų, mėsa. Infekcijos šaltiniu gali būti kampilobakterioze sergantys namų augintiniai, t. y. katės ir šunys. Infekcijos profilaktikai yra labai svarbios kontrolės priemonės visuose maisto tvarkymo etapuose „nuo tvarto iki stalo“. Šios priemonės turi būti įgyvendinamos ir maisto pramonėje, ir namų ūkiuose.

Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Lietuvoje paplitusios dvi kaspinuočių rūšys: Echinococcus granulosu, kuris sukelia cistinę echinokokozę arba hydatidozę, ir Echinococcus multilocularis, sukeliantis alveokokinę echinokokozę. Abu šie sukėlėjai turi panašią suaugusio parazito struktūrą, panašų vystymosi ciklą, panašius užsikrėtimo kelius bei apsisaugojimo būdus, tačiau skiriasi jų lervinės stadijos struktūra, ligos sunkumas ir ligos baigtis. Tai smulkūs, 1,3–7 mm ilgio kaspinuočiai, kurie skirtingų šeimininkų organizme praeina kelias vystymosi stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio.

Parazito vystymuisi reikalingi du šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi echinokoko lervos. Tarpiniai šeimininkai yra įvairūs žolėdžiai ir visaėdžiai žinduoliai (avys, arkliai, galvijai, kiaulės, triušiai, kiškiai, graužikai ir kt.). Jie užsikrečia per echinokokų kiaušinėliais užterštą pašarą ar vandenį. Kiaušinėliams patekus į žarnyną, iš jų išsirita lerva (onkosfera), kuri per žarnos sienelę patenka į kraujotaką ir kepenis. Per 3–6 savaites kepenyse išsivysto lerva (cista). Kartais parazitai patenka į netipinių tarpinių šeimininkų organizmą, kur jo vystymosi ciklas nutrūksta, ir kaspinuotis negali būti perduotas kitam šeimininkui. Žmogus, kurio organizme vystosi echinokoko lerva (cista), yra netipinis tarpinis šeimininkas. Galutiniai šeimininkai yra šunys, vilkai, lapės echinokokoze užsikrečia, suėsdami tarpinių šeimininkų organus su echinokokinėmis cistomis.

Žmogus echinokokoze užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą, bendraujant su užsikrėtusiais gyvūnais. Kiaušinėliai į žmogaus virškinimo traktą gali patekti su daržovėmis, salotomis, vaisiais, uogomis ir kitais augalais, kurie gali būti užteršti šunų ar laukinių gyvūnų išmatomis.

Kad neužsikrėstume echinokokoze, būtina plauti rankas prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų, nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, negerti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių, nešerti gyvūnų (šunų, kačių) termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokoze, neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Šiuos gyvūnus šerti tik jiems skirtuose dubenėliuose, kaimo vietovėse šunis laikyti pririštus ir reguliariai dehelmintizuoti. Užsikrėtusių echinokokoze šunų išmatas sudeginti arba saugiai tvarkyti kitu būdu.

Listeriozė – gyvūnų ir žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia Listeria monocytogenes bakterijos. Pastaraisiais metais ši infekcija pripažinta svarbia visuomenės sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių. Infekcija labiausiai pavojinga nėščioms moterims, naujagimiams ir suaugusiems asmenis su imunodeficitu. Patekusios į žmogaus organizmą bakterijos gali pakenkti daugelį organų, todėl ligos simptomai gali būti labai įvairūs. Liga gali pasireikšti karščiavimu, raumenų skausmais, angina, akių junginės uždegimo požymiais, limfmazgių uždegimu, kartais vėmimu ar viduriavimu.

Jei pakenkiama nervų sistema, liga pasireiškia stipriais galvos skausmais, sprando sustingimu, pusiausvyros sutrikimu, net traukuliais. Listeriozės sukėlėjo rezervuaras ir infekcijos šaltinis – laukiniai ir naminiai gyvūnai bei graužikai, todėl šios bakterijos plačiai paplitusios gamtoje. Su gyvūnų ekskrementais patekusios listerijos gali būti randamos dirvožemyje, vandenyje, ant žolės, mėšle, silose ir kt. Nors nuo listeriozės vakcinos nėra, tačiau sumažinti užsikrėtimo riziką galima vartojant saugų maistą ir jį tinkamai tvarkant.

Salmoneliozė – tai viena dažniausių zoonozių, kurią sukelia salmonelėmis vadinamos bakterijos. Jos sukelia plonosios žarnos uždegimą, todėl liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo ir galvos skausmais. Šie ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po užsikrėtimo praėjus 12–72 valandoms. Liga paprastai trunka 4–7 d. ir daugelis pasveiksta be specifinio gydymo.

Kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus. Tokiu atveju negydant liga gali baigtis mirtimi. Sunkesnė ligos eiga būna kūdikiams, mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms bei asmenims su silpnesne imunine sistema. Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Sergantis salmonelioze žmogus taip pat gali būti infekcijos šaltiniu.

Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, pieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Salmoneliozės prevencijai vakcinos nėra, todėl būtina įsiminti ir žinoti šias pagrindines taisykles, padėsiančias sumažinti užsikrėtimo riziką: nevartoti žalio ar nepakankamai šiluminiai apdoroto gyvūninio maisto, t. y. mėsos, vištienos, kiaušinių, pieno, vengti kryžminio maisto užteršimo, negaminti maisto kitiems sergant salmonelioze ar kurį laiką skiriant sukėlėją, plauti rankas po sąlyčio su gyvūnų ar sergančio salmonelioze žmogaus išmatomis.

Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja. Židinių epidemiologinio tyrimo analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai pagrindiniai faktoriai, kurie lėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių, trichineliozės mažėjimą.

Liga pasireiškia įvairiais požymiais. Jos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1–2 savaites po užsikrėtimo), atsiranda veido ir akių pabrinkimai (edemos), vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimų, nemiga. Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas. Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Todėl, saugant savo ir artimųjų sveikatą, reikėtų kiaulės ar sumedžiotų šernų skerdieną patikrinti dėl trichineliozės ir nevartoti mėsos, kol nėra atsakymo iš laboratorijos. Kad namų ūkiuose auginamos kiaulaitės užaugtų sveikos, reikia naikinti graužikus, nes jie yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje.

Tuberkuliozė žinoma nuo senų laikų, žmonės ja greičiausiai užsikrėtė nuo gyvūnų ir serga jau devynis tūkstančius metų. Tuberkuliozės bakterijos labai gyvybingos, jos atsparios karščiui, šalčiui, etilo alkoholiui. Plinta ne tik oru, bet ir per nedezinfekuotus paviršius, ekskrementus. Pasaulyje ir Lietuvoje žmonių tuberkuliozė yra plačiai paplitusi. Daugėja žmonių, sergančių atvirąja tuberkuliozės forma, didėja bakterijų atsparumas antibakteriniams vaistams.

Galvijų tuberkuliozė yra lėtinė bakterinė galvijų liga, kurią sukelia Mycobacterium bovis. Šioms bakterijoms yra jautrūs galvijai, žmonės, ožkos, katės, šunys, kiaulės, arkliai ir daugelis kitų žinduolių. Žmonės Mycobacterium bovis bakterijomis gali užsikrėsti oro lašeliniu būdu arba vartodami nepasterizuotą pieną. Galvijų tuberkuliozė plinta oro lašeliniu būdu, rečiau užsikrečiama ėdant užkrėstą pašarą ar geriant vandenį. Retais atvejais veršeliams diagnozuojama įgimta tuberkuliozė. Jai būdingi patologiniai pokyčiai kepenyse ir jų limfiniuose mazguose.

Galvijai nuo tuberkuliozės yra neapsaugoti, tačiau ne kiekvienas, turėjęs kontaktą su sergančiuoju, suserga tuberkulioze. Šią ligą sąlygoja prastos galvijų laikymo ir priežiūros sąlygos, bloga mityba. Dėl šių priežasčių nusilpsta galvijų imunitetas ir jie gali susirgti tuberkulioze. Lietuvoje žmonių ir galvijų tuberkuliozės atvejų dėl užsikrėtimo Mycobacterium bovis bakterijomis nenustatyta. Lietuvoje paskutinis galvijų tuberkuliozės atvejis buvo nustatytas 2001 metais. Tuberkuliozė yra privalomai kontroliuojama galvijų liga. Prekyba gali būti vykdoma tik iš galvijų bandų, neužkrėstų galvijų tuberkulioze.

Ešerichiozė – tai patogeninių Escherichia coli (E. coli) sukelta infekcinė liga, pasireiškianti viduriavimu neretai su krauju ar gleivėmis, karščiavimu, pilvą raižančiais skausmais. Priklausomai nuo sukėlėjo, liga gali komplikuotis hemolizinės uremijos sindromu (HUS). arba trombozine trombocitopenine purpura (TTP). Didžiausią reikšmę diarėjų patologijoje turi E. coli grupė (EHEC). EHEC pagrindinis rezervuaras yra galvijai. Užsikrečiama dažniausiai vartojant užterštą maistą: žalią ar nepakankamai karščiu apdorotą mėsą ir jos produktus, nevirintą pieną. Vandens ir maisto fekalinis užteršimas, taip pat maisto kryžminė tarša jį ruošiant yra svarbūs infekcijos plitimo keliai. Įtarus EHEC sukeltą infekciją, pirmiausia būtina organizuoti priemones užkirsti kelią infekcijai plisti per buitinį sąlytį, t. y. aiškinti ligonio šeimos nariams apie rankų plovimo svarbą, vengti nepasterizuoto pieno ir jo produktų.

Apibendrinant būtų galima teigti, kad, siekiant pažaboti bet kokią zoonozę, siekiant tikslo – „vienas pasaulis – viena sveikata“, labai svarbi atsakinga žmonių veikla. Ypač didelis vaidmuo tenka veterinarijos gydytojams. Ir nepamiršti, kad geriausias užkrečiamųjų ligų gydymas – jų prevencija.

Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius