Kodėl miškui gyvybiškai svarbi negyva mediena?

2025-09-16

© Ramunės Sutkevičienės nuotr., agroakademija.lt

Ką slepia tylusis miško archyvas?

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Negyva mediena – tai miške liekantys medžių stuobriai, vėjovartos, vėjalaužos, sausuoliai ar stambios šakos, kurios jau nebeauga, bet teikia gyvybę kitiems. Ji pūva dešimtmečiais, maitina grybus, vabzdžius, sudaro buveines paukščiams, o galiausiai virsta derlinga dirva naujam miško gyvenimui.

Požiūrio kaita nuo senovės iki šių dienų

Amžių bėgyje požiūris į negyvą medieną kito labai lėtai. Iki XIX a. ji dažniausiai buvo matoma tik kaip kuras ar „miško užšlamštinimas“. Kaimo žmogui tai buvo visų pirma malkos – sausos, patogios, nereikalaujančios džiovinimo. Ignas Končius „Žemaičio šnekose“ rašė apie paprotinę teisę ponų miškuose rinkti sausuolius bei vėjovartas: „...kur nors griuvę medžiai, jei jau nebeauga, tai medžiaga gera malkoms, nepalik nei vieno...“.

Dar anksčiau Daukantas pabrėžė pagarbą gyviems medžiams: „...Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo...“.

Nuo seno gyvas miškas buvo branginamas, o sausuoliai – prieinama žaliava, tinkanti ir stalių darbams. Apie tai, kad negyva mediena galėtų būti paliekama gamtai, anuomet nebuvo kalbos. Vis dėlto pats Končius aprašo jautresnį santykį su medžiu sodyboje. Žemaitis supranta, kad tas medis ne tik žmogui reikalingas, bet ir smulkesniems gyviams: „Matai sodyboje persenusį, padžiūvusios viršūnės, išdubusių, genių iškalentų šakų, suskilusio kamieno, papuvusių šakų topolį... Vis tiek jį saugo... lai peria uoksvose šilovarniai, špokai, žvirbliai, žylės, lai suka lizdus širšūnai – ir jie juk kam nors reikalingi...“.

Tarpukariu miškai buvo tvarkomi pagal ūkinės naudos principą. Vyresni žmonės dar apie 2000-uosius prisiminė: „nė šakelės nerasi, viskas surinkta, panaudota kurmalkėms, o dabar visur privirtę, prilūžę, neperbrisi“. Švarumas buvo laikomas gero miško tvarkymo ženklu. Sovietmečiu ši nuostata dar labiau įsigalėjo – sausuoliai buvo šalinami vykdant „sanitarinę miško priežiūrą“. Negyva mediena buvo vertinta kaip kenksminga – galinti skleisti ligas ir kenkėjus. Net seni, gyvybei nepavojingi stuobriai būdavo laikomi aplaidumo įrodymu.

Požiūris keitėsi labai pamažu ir paskutiniais dešimtmečiais virto priešingybe senajai praktikai. 1935 m. amerikiečių gamtininkas ir filosofas Aldo Leopoldas pasiūlė „žemės etikos“ sąvoką: „Augalai, gyvūnai, žmonės ir dirva yra tarpusaviškai priklausomų dalių bendrija, organizmas“. Jis argumentavo, kad žmogaus atsakomybė – leisti ekosistemai funkcionuoti savarankiškai, o „bevertė“ negyva mediena turi teisę egzistuoti kaip kitų organizmų buveinė. Jis suprato, kad negyva mediena palaiko miško regeneraciją ir tvarumą (per dirvožemio derlingumą, mikroklimatą, rūšių įvairovę). Leopoldo požiūris buvo revoliucinis. Jis pakeitė negyvos medienos statusą – iš ,,atliekos‘‘ ar ,,pavojingo faktoriaus‘‘ į esminę ekosistemos grandį.

Šią mintį įspūdingai iliustruoja miškininkas Peter Wohlleben knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“: „...Vos tik virstantis medis žnekteli ant žemės, galybė grybų ir vabzdžių, apipuolę kamieną ir styrančias šaknis, pradeda kulinarinę estafetę. Kiekvienas jų įsitraukia, kai jau pasiektas atitinkamas naikinimo lygmuo, ir specializuojasi gurindamas tam tikras medžio dalis...“.

Sertifikavimo pradžia

Apie 1980–1990 m. Šiaurės Europoje pradėta sąmoningai palikti negyvos medienos kirtavietėse. Vėliau šis reikalavimas tapo Miškų valdymo tarybos (Forest Stewardschip Counsil – FSC) standartu. FSC standarto laikymasis užtikrina, kad miško naudojimas nekenkia ekosistemai, palaiko biologinę įvairovę ir atsižvelgia į vietos bendruomenių bei darbuotojų teises. Lietuvoje FSC sertifikavimas pradėtas 2001 m. – pirmiausia valstybiniuose miškuose, o nuo 2005 m. ir privačiuose.

Pagal dabar galiojantį FSC standartą (nuo 2021 m. sausio 1 d.) kirtimų metu privaloma palikti bent 5 m³/ha biologinei įvairovei svarbios negyvos medienos. Tuo tarpu Lietuvos „Miško kirtimo taisyklės“ numato palikti gyvus bei negyvus medžius, taip pat kirtimo liekanų, tačiau FSC reikalavimai yra griežtesni – jie įpareigoja išsaugoti būtent stambesnę, biologiškai vertingiausią negyvą medieną.

Įvairiais duomenimis, dabar vidutinis negyvos medienos tūris Lietuvos miškuose yra apie 10–15 m³/ha, o reikėtų, kad būtų bent 20–30 m³. Optimalus kiekis yra 40–60 m³, bet ūkiniuose miškuose jis vargiai pasiekiamas.

Gyvybės grandis miške

Negyva mediena – tai ne atliekos, o būtina ekosistemos dalis. Ji palaiko miško dirvožemio derlingumą, mikroklimatą, sudaro buveines paukščiams, vabzdžiams, grybams. Be jos miškas netektų didelės dalies savo biologinės įvairovės.

Nustatyta, kad net 20–30 % įvairių gyvybės formų yra tiesiogiai susiję su negyva mediena. Didelio diametro stuobriai ir kamienai pūva dešimtmečius, sudarydami daugiau mikrobuveinių nei smulkesnė mediena, todėl juose gali gyventi gerokai daugiau rūšių. Ypač vertingi yra seni ąžuolai – jų drevėse, stuobriuose ir šaknyse įsikuria bene daugiausia gyvybės formų.

Viena iš tokių rūšių – niūraspalvis auksavabalis, reta visoje Europoje ir turinti itin specifinių poreikių. Jis gyvena tik senų, iš vidaus pūvančių, tačiau dar gyvastingų lapuočių medžių drevėse. P. Wohlleben rašo: „Auksavabaliai labai tingūs, mieliausiai nugyventų visą amžių tamsoje, pažemėj esančioje išpuvusio medžio drevėje. O kadangi beveik neskraido, ne kažin kiek pajuda, tad jų šeimos dešimtmečiais, vienai kartai keičiant kitą, gyvena vis tame pačiame medyje. Štai todėl taip svarbu išsaugoti senus medžius. Jei jie sunyktų, juodnugariai paprasčiausiai neįstengtų nusigauti kelių kilometrų iki kito patrešusio medžio, pristigtų kvapo“.

Būtent dėl šios priežasties 2024 m. pradėtas projektas „LIFE Osmo Baltic. Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“. Jo tikslas – gerinti niūraspalvio auksavabalio apsaugą, stebėti jo paplitimą ir padėti formuoti vientisą NATURA 2000 saugomų teritorijų tinklą, remiantis Buveinių direktyvos reikalavimais.

Niūraspalvis auksavabalis yra skėtinė rūšis – saugodami jį, kartu apsaugome ir daugybę kitų, tomis pačiomis sąlygomis gyvenančių organizmų. Projekto metu Žemaitijos nacionaliniam parkui priskirtoje zonoje (Skuodo, Plungės ir Joniškio rajonuose) atrenkami seniausi ąžuolai ir kitų lapuočių drevėti medžiai, tinkantys auksavabaliui. Su jų savininkais sudaromos sutartys, o daugeliui tokių medžių bus atliekama arboristinė priežiūra. Taip siekiama pagerinti medžių būklę, prailginti jų amžių ir išsaugoti šias gyvybei svarbias buveines.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informacija