Kompleksiškas klimato ir kitų streso veiksnių poveikis miškui

Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Fizinių ir technologijos mokslų centras

2019-02-19

© LŽŪKT nuotr.

Užbaigtas Lietuvos mokslų tarybos inicijuotos Nacionalinės mokslo programos „Agro-, miško ir vandens ekosistemų tvarumas“ mokslo projektas “Kompleksiškas klimato ir kitų streso veiksnių poveikis miškų gebai adaptuotis ir švelninti globalios kaitos grėsmes“ FOREstRESS Nr. SIT-3/2015. 4-rių metų trukmės projekte grupė Lietuvos ir Vokietijos mokslininkų iš tuometinio Aleksandro Stulginskio universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas), Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro ir Muncheno technikos universiteto nagrinėjo klimato ir kitų aplinkos streso veiksnių kompleksišką poveikį pagrindinių medžių rūšių būklei ir produktyvumui bei aiškinosi priežastines atskirų medžių ekofiziologines reakcijas į aplinkos kaitą, prisitaikant prie naujų sąlygų ir švelninant klimato kaitos neigiamas grėsmes. Pateiktos rekomendacijos, kaip kintant klimatui ir intensyvėjant ekosistemų naudojimui, užtikrinti tvarų miškų vystymąsi.

Projekto pagrindinis rezultatas yra tas, kad klimato kaita susijusi ne tik su iššūkiais, bet ir su galimybėmis, kuriomis galima ir reikia pasinaudoti (rekomendacijas rasite straipsnio pabaigoje).

Projektui vadovavo profesorius Algirdas Augustaitis. Tyrimų metu padarytos mokslinės išvados ir pateikti praktiniai pasiūlymai yra aktualūs ne tik akademinei bendruomenei, tačiau ir, tikėtina, plačiajai visuomenei, norinčiai geriau suprasti miške ir už jo vykstančius procesus. Klimato kaita ir žmonijos pastangos ją sušvelninti veiks tiek mišką, tiek ir patį žmogų, tad užduotis tiek specialistui, tiek ir piliečiui yra šį poveikį suprasti, išvengti kylančių grėsmių bei efektyviai pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. Projekto pasiekimai išsamiai yra pristatyti Lietuvos mokslo tarybos:, o toliau pateikiame pagrindinius pastebėjimus ir pasiūlymus.

Lietuvos miškų statistikos duomenys rodo, kad per paskutinįjį laikotarpį augančių medžių stiebų tūris siekė 542,7±7,6 mln. m³ ir lyginti su NMI 2002 m. duomenimis padidėjo 89,3 mln. m³, t. y. 6,4 mln. m³ kasmet. Lyginant su NMI 2002 reikšmingiausiai padidėjo eglės (+1,1%) ir pušies (+0,8%), o sumažėjo uosio (-1,5%), beržo (-1,1%), baltalksnio (-0,6%) ir drebulės (-0,5%) tūrio dalis. Medžių rūšinė sudėtis pagal medžių tūrio procentą pakito taip: pušies dalis padidėjo iki 36,3%, eglės iki 21,6%, ąžuolo nepakito (2,9%), o sumažėjo beržo iki 16,1%, drebulės iki 6,3%, baltalksnio iki 4,2% ir uosio – iki 0,9%.

Web-Pav1 Kasmet Lietuvos miškuose priauga vidutiniškai 9,3±0,07 m³/ha medienos. Didžiausiu medžių stiebų tūrio prieaugiu pasižymi drebulės (10,8 m³/ha), pušies ir eglės (9,7 m³/ha ir 10,2 m³/ha), juodalksnio (9,7 m³/ha) medynai, mažiausiu – uosio (6,1 m3/ha), ąžuolo (7,5 m3/ha) ir mažiausiai beržo (8,0 m³/ha) medynai.(Lietuvos miškų statistika, Nacionalinė miškų inventorizacija atrankiniu metodu, 2012-2016. Kaunas: Valstybinė miškų tarnyba, 205 psl. 2017). Įgyvendinto projekto FOREstRESS Nr. SIT-3/2015 rezultatai atskleidė šių miškų pokyčių pagrindines priežastis.

Lietuvos miškuose išmatavus apie 5500 vidutinių medyne medžių kamieno radialujį prieaugį, išaiškinta, kad pastaruoju laikotarpiu paprastoji eglė auga beveik iki dviejų kartų intensyviau nei kitos medžių rūšys visose amžiaus klasėse. Padidintų produktyvumu pasižymi ir paprastosios pušys ypač vidutiniame ir vyresniame amžiuje. Beržų prieaugis padidėjęs yra tik jauname amžiuje. Vidutiniame ir vyresniame amžiuje šių medžių rūšių prieaugis yra ženkliai mažesnis negu tirtų spygliuočių medžių.

Retrospektyviai atkūrus medžių prieaugį nustatyta, kad pastaruoju laikotarpiu eglių, kurių amžius siekia 50 m. radialusis prieaugis yra iki 25%, 50-70 m. iki 20% ir virš 70 m. amžiaus iki 15% didesnis negu prieš klimato šilimo pradžią (1980 m.). Pušų prieaugis iki 60 m. amžiaus yra didesnis iki 35%, 60-90 m. apie 15 % ir virš 90 m. virš 10 %. Beržų iki 40 m. amžiaus pastarojo laikotarpio prieaugis yra didesnis tik iki 10 %, 40-60 m. amžiaus - apie 5%, o virš 60 m. amžiaus net virš 30 % mažesnis negu prieš klimato atšilimo pradžią.

Vidutinio radialinio prieaugio sumos už 5 m. laikotarpį (kairioji y ašis bei linija paveiksle, mm) ir vidutinis 5-ių metų medynų tūrio prieaugis pagal Nacionalinę miškų inventorizaciją (dešinioji y ašis ir stulpeliai paveiksle, m³/ha)

Vidutinių radialinio prieaugio sumų už 5 m. laikotarpį rezultatai paaiškino vidutinio metinio medynų tūrio prieaugio depresiją 2006-2007 m. (NMI 2007-2008) ir intensyvų jo didėjimą 2008-2011 m. (NMI 2009-2012), ypač eglės, pušies ir drebulės, bei kiek mažiau – beržo ir baltalksnio.

Įvertinus rūgštinančių komponenčių kaitos (S ir N junginių) kompleksinį poveikį medžiams augti, nustatyta, kad gausesnė dirvožemio drėgmė didino tiriamų medžių rūšių atsparumą rūgštinančių komponenčių koncentracijoms ore ir jų šlapiosioms iškritoms, ypač sieros komponenčių. Vegetacijos laikotarpio nitratų iškritos, kaip augavietės tręšiamoji komponentė, skatino tiriamų medžių rūšių metinės rievės formavimąsi, ypač skurdesnėje, natūraliai drėkinamosiose Nb augavietėse, kur C/N santykis dirvožemyje viršijo 25. Drėgnose ir turtingose augavietėse, kur šis santykis nesiekė 15, teigiamas nitratų iškritų poveikis nenustatytas.

Palaipsninis amonio jonų koncentracijų didėjimas ore ir krituliuose neigiamai veikė miškų būklę ir produktyvumą. Tai susiję su galimai nauja grėsme Lietuvos miškams. Šį procesą iš dalies skatina ir dabartinė kaimo plėtra. Sieros junginių koncentracijų ore ir krituliuose mažėjimas dėl Europos šalių tarptautinių įsipareigojimų vienareikšmiškai slopino miško ekosistemų rūgštėjimo procesą bei skatino miškų būklės ir produktyvumo atsikūrimą.

Nustatytiems pokyčiams aiškinti panaudota Aukštaitijos kompleksiškojo monitoringo stoties įranga bei ilgametė aplinkos veiksnių stebėsenos duomenų bazė

Išaiškintos sieros ir amonio iškritų kritinės apkrovos rodo, kad medžių produktyvumas turėtų būti sumažėjęs pietrytinėje Lietuvos dalyje augančiuose miškuose, o dėl nitratų iškritų – padidėjęs Vidurio Lietuvos miškuose.

Oksiduotos sieros (a), oksiduoto (b) ir redukuoto (c) azoto kritinės apkrovos Lietuvos ekosistemoms

Valandinis, paros laikotarpio ir metinis medžių kamieno metinės rievės formavimasis reikšmingai sąlygotas aplinkos veiksnių, tapo moksliniu pagrindu vertinant medžių prisitaikymo prie dabarties aplinkos sąlygų ir jų gebėjimo slopinti neigiamus globalios kaitos padarinius galimybes ir kuriant adekvačias miškininkavimo priemones, užtikrinančias tvarų miškų vystymąsi.

Naujausios technologijos naudojamos medžio vandens sunaudojimui ir augimo reakcijoms skirtingose augavietėse tirti

Medžių kamieno apimties valandinius svyravimus neigiamai sąlygojo aukšta oro temperatūra, o teigiamai - kritulių kiekis ir oro drėgmė. Aukštas atmosferos slėgis šviesiuoju laikotarpiu sąlygojo kamieno perimetro susitraukimą, o tamsiuoju jo išsiplėtimą, tame tarpe ir prieaugį.

Reikšmingai didėjanti rugsėjo ir liepos mėnesio vidutinė temperatūra reikšmingai sąlygojo spygliuočių medžių rūšių kamieno radialiojo prieaugio didėjimą. Tik karštis ir sausra birželio mėnesį, kai intensyviausiai formuojama metinė rievė, neigiamai sąlygojo eglių prieaugį, o pušų tik pelkinėse augavietėse. Nei karpuotasis, nei plaukuotasis beržas dabartiniame bręstančiame ar perbrendusiame amžiuje nebuvo atsparūs karščio ir sausros epizodams. Tik didesni kritulių kiekiai vegetacijos laikotarpiu ar jo pabaigoje sąlygojo intensyvesnį beržų prieaugį ir sausoje, ir pelkinėje augavietėse, o karštis birželio, rugpjūčio ir ypač rugsėjo mėnesiais slopino beržo metinės rievės formavimosi intensyvumą. Būtent dėl kylančios šių mėnesių temperatūros ir mažėjančio kritulių kiekio beržų lapijos gyvavimo trukmės mažėjimas galėtų būti veiksnys, dėl ko reikšmingai pradeda mažėti ir šių medžių rūšių prieaugis bei prisitaikymo galimybės prie dabarties aplinkos sąlygų, ką patvirtino ir detalūs beržų lapų fotosintezės tyrimo rezultatai. Karštis ir santykinės drėgmės trūkumas slopino fotosintezės intensyvumą, ypač beržų.

Chlorofilo fluorescencijos indekso kaitos rezultatai parodė, kad tiriami spygliuočiai nepatyrė gilios sausros stresinių sąlygų, tuo tarpu beržai vegetacijos pabaigoje, kai buvo registruojamos karščio bangos, ypač 2018 m., patyrė stresą. Jų lapuose prasidėjo chlorofilo degradacija, kuri tiesiogiai sąlygojo lapų gyvavimo trukmę. Gauti rezultatai gerai atsispindėjo šių medžių rūšių kamieno metinės rievės sezoninio formavimosi eigoje.

Medžio metinės rievės formavimosi procesus reikšmingai sąlygoja vandens atsargos medžio kamieno žievėje, brazde ir balanoje, kurios tiesiogiai priklauso nuo medžio transpiracijos intensyvumo. Tai tiesioginė ir momentinė medžio reakcija į aplinkos kaitą. Intensyvią sulčių tėkmę kamienu ar medžio transpiraciją dienos metu sąlygojo oro temperatūra, slėgis, saulės spinduliuotė ir vėjo greitis, o ją slopino oro drėgmė ir krituliai. Nakties metu medžių transpiracija buvo artima nuliui. Tai procesas atvirkštinis medžio metinės rievės formavimosi procesui.

Vandens panaudojimo efektyvumas (VPE) yra viena iš pagrindinių medžio reakcijų jo prisitaikymo galimybėms prie aplinkos sąlygų vertinti. Beržai efektyviausiai naudojo vandenį augdami grynuose Nb miško augaviečių beržynuose (iki 150 l/dm³), kai tuo tarpu mišriuose su spygliuočiais, jų VPE mažėjo iki 250 l/dm³). Pušys didžiausią prieaugį ir aukščiausią VPE demonstravo augdamos kaimynystėje su beržais taip pat Nb augavietėje (apie 170 l/dm³). Grynuose pušynuose pušies prieaugis mažėjo, ypač drėgnuose Pc augavietėse, kuriose jų VPE mažėjo, viršydamas 400 l/dm³. Eglės didžiausią prieaugį pasiekė augdamos grynuose Lc augaviečių eglynuose, kur jų VPE viršydavo 200 l/dm³. Jų intensyviausią prieaugį sąlygojo didžiausias vandens naudojimas, ypač drėgnuose augavietėse (VPE>250 l/dm³).

Sulčių tėkmės rezultatai įgalino įvertinti momentinį žiotelių laidumą, kuriuo remiantis nustatytas tikslus ore esančių potencialiai augimą slopinančių junginių (O₃) poveikis. Didžiausią ir reikšmingą įtaką priežemio ozonas turėjo paprastosios eglės tiek valandiniam, tiek paros prieaugiui, kiek silpniau sąlygojo pušų ir mažiausiai beržų prieaugį. Nuo 2005 m. priežemio ozono koncentracija vakarinėje Lietuvos dalyje mažėja ~1 μg·m^–3, o rytinėje – maždaug 0,5^-1 μg·m^–3 per metus. Tokios pažemio ozono koncentracijų kaitos tendencijos neturėtų sąlygoti reikšmingesnių neigiamų padarinių miškų būklės ir produktyvumo kaitai.

Žiotelių laidumo duomenys taip pat įgalina vertinti ir medžių išskiriamų lakių organinių junginių, iš jų susidarančių aerozolių sudėties ir koncentracijų pokyčius. Nustatyta, kad biogeniniai lakieji organiniai junginiai (BLOJ) yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nulemiančių biogeninių antrinių organinių aerozolinių dalelių (BAOAD) susidarymo procesą miško ekosistemose. BAOAD koncentracija ir cheminė sudėtis yra tiesiogiai susijusi su medžių emituojamų pirminių BLOJ komponentų (tokių kaip terpenai, izoprenai, manitolis, sorbitolis, arabitolis ir alkanai) koncentracijų kaita. Didžiausias organinių medžiagų kiekis (79,8%) BAOAD sudėtyje buvo užregistruotas vasarą, ypač sausrų metu. Vykstant eglių ir pušų kamieno skersmens susitraukimams, stebimi išskirtų biožymenų m/z signalų intensyvumo padidėjimai (nuo 2,3 iki 4,7 kartų). Tuo tarpu normalaus medžio kamieno augimo į skersmenį metu biožymenų m/z signalų intensyvumo pokyčių nepastebima. Todėl karščio ir sausros nulemto medžio kamieno skersmens susitraukimas, lydimas padidėjusia biogeninių lakiųjų organinių junginių specifinių biožymenų (m/z 42, 43, 45, 53 ir 59), kaip BSOA susidarymo pirmtakų, emisija, pasiūlytas kaip naujas užpatentuotas metodas miškų būklei diagnozuoti.

Vadovaujantis gautais rezultatais, buvo parengtos pagrindinių Lietuvos medžių rūšių prieaugio prognozės jei klimato kaita ateityje išlaikytų tokias pat kaitos ir poveikio tendencijas kaip per pastaruosius dešimtmečius. Klimato kaitos ir žmonijos pastangų šią kaitą sušvelninti įtaka Lietuvos miškams ir miškininkystei buvo vertinti naudojant miškininkavimo sprendimų paramos sistemas. Formuojant projekto idėjas buvo tikimasi, kad miškų ateities raidai modeliuoti bus pasitelktas lietuviška miškų ir miškininkystės raidos imitacijos programinė įranga „Kupolis“. Tačiau ši sistema buvo kurta pirmiausia kaip šalies miškininkystės principus geriausiai nusakantis modelis, t.y. neskirta miškų ir miškininkavimo raidos alternatyvoms vertinti bei optimizavimo uždaviniams spręsti. Todėl šio projekto rezultatas yra esamų ir alternatyvių miškininkavimo sprendimų vertinimo metodiniai principai, grindžiami viso ekosisteminių paslaugų komplekso vertinimu bei miškininkavimo scenarijų modeliavimu. „Kupolis“ sudaro pasiūlytos miškininkavimo scenarijų modeliavimo sistemos variklį, tačiau papildomai buvo naudojamos miškų politikos scenarijų modeliavimo, klimato kaitos, medienos paklausos ir kainų, miško savininkų ir valdytojų elgsenos, kaip atsako į kintančias veiklos sąlygas, miškininkavimo modelių specifikavimo komponentės, suformuojančios užduotį „Kupoliui“. Sukurta modeliavimo rezultatų apdorojimo posistemė įgalino pagal „Kupolio“ išvesties duomenis spręsti apie viso miško teikiamų ekosisteminių paslaugų raidą.

Sumodeliavus visos Lietuvos miškų ir miškininkavimo raidą 100 metų į ateitį pastebėta, kad, daugeliu atžvilgiu, klimato kaita ne tik susijusi su iššūkiais, bet taip pat atveria papildomas galimybes. Jei būtų išlaikyti dabartiniai miškininkavimo principai, tai miškų rodikliai gerėtų, ypač regionuose, kur dominuoja spygliuočių medynai, ilgalaikėje perspektyvoje turėtų didėti atsparumas nepalankiems gamtiniams veiksniams (tokių veiksnių intensyvumo kaita nevertinta). Žmogaus pastangos sušvelninti klimato kaitą yra susijusios su mažesnėmis miško rodiklių gerėjimo tendencijomis, išskyrus pelną iš miško ūkinės veiklos. Šis rodiklis potencialiai didėtų kylant medienos prieaugiui, tačiau, klimato kaitos sušvelninimo pastangos atsiperka – nes potencialiai sumažinus klimato šiltėjimą ir prieaugius, pajamos už medieną, o kartu ir pelnas yra didesni dėl pasikeitusios paklausos ir pasaulinių kainų. Klimato šiltėjimas yra neigiamai susijęs su biologinės įvairovės potencialo dinamika, nes galimai stipriau mažėtų lapuočių medžių dalis medynuose bei būtų fiksuojamas mažesnis rūšinės sudėties įvairovės augimas. Jei per ateinantį šimtmetį būtų ūkininkaujama naudojant dabartinius miškininkavimo modelius, dėl santykinai didesnio prieaugio viena pagrindinių tvaraus miškininkavimo charakteristikų – iškertamo bei priaugančio medynų tūrio santykis – būtų mažesnis klimatui šiltėjant, tačiau niekada neviršytų tarptautiniuose susitarimuose numatytos „gero miškininkavimo“ ribos – 95 proc.

Miškų augimo ir miškininkystės kaitos dėl klimato prognozės skirtinguose Lietuvos regionuose per ateinantį šimtmetį, jei būtų miškininkaujama kaip dabar: kairėje pusėje rezultatai, gauti minimalių globalių pastangų klimato kaitai sušvelninti sąlygomis bei esant stipriam klimato pokyčiui, t.y. 2100-aisiais metais vidutinei temperatūrai tampant +3,7°C palyginus su priešindustriniu laikotarpiu; dešinėje pusėje rezultatai, jei būtų skiriamas Europos Sąjungoje didelis dėmesys, o globaliai vidutinis dėmesys klimato kaitai švelninti ir turėtumėme vidutinį klimato pokytį, t.y. 2100-aisias metais vidutinę temperatūrą +2,5°C palyginus su priešindustriniu laikotarpiu

Nustatyta, kad dabartiniai miškininkavimo modeliai ateityje galimai teigiamai veiktų medienos tiekimo, anglies kaupimo, (minimaliai) medynų stabilumo ekosistemines funkcijas; būtų neutralūs vandens ir laukų apsaugos potencialo atžvilgiu bei labiau neigiamai nei teigiamai veiktų kultūrinių ir su biologine įvairove susijusių paslaugų tiekimo potencialą. Pasiūlyto miškininkavimo alternatyvų vertinimo metodika testuota nagrinėjant dviejų alternatyvių miškininkavimo modelių atžvilgiu – nagrinėta (i) finansine ir ekonomine branda grindžiamų kirtimų amžių, diferencijuotų pagal augavietes ir (ii) lapuočių medžių rūšių propagavimo visuose praktinės miškininkystės veiklose įtaka miškininkavimo ir teikiamų ekosisteminių paslaugų tvarumui kintant klimatui.

Patvirtintas papildomo medienos tiekimo potencialas alternatyviai miškininkaujant, kuris, pelno iš miškininkystės veiklos požiūriu, nesumažėja įgyvendinus klimato kaitos švelninimo priemones. Testuotų alternatyvių miškininkavimo modelių įtaka kitų ekosisteminių paslaugų tvarumui būtų neesminė. Taip pat pažymėtina, kad medynų brandas nustačius pagal piniginių pajamų dydį ir pagrindinių kirtimų amžių diferencijavus pagal augavietes, nepriklausomai nuo klimato kaitos scenarijaus, vidutinis medynų amžius ateityje sumažėtų, tačiau padidėtų santykinai vyresnių medynų dalis kraštovaizdyje, kas teigiamai vertintina biologinės įvairovės gausinimo požiūriu.

Taigi, įgyvendinant šį projektą, buvo išaiškinti tokie medžių augimo ypatumai globalios klimato kaitos sąlygomis, kurie sudaro teorinį pagrindą kurti ateities miškininkavimo rekomendacijas Lietuvoje:

pastaruoju laikotarpiu besiformuojančios klimatinės sąlygos Lietuvoje yra palankiausios paprastosios eglės medžiams augti, o trumpi sausrų epizodai ar karščio bangos nėra tiek reikšmingi, kad sąlygotų esminį ir neatsikuriantį eglių būklės pablogėjimą ar produktyvumo sumažėjimą. Eglės didžiausią prieaugį formuoja augdamos Lc miško augaviečių grynuose eglynuose;
pušims augti meteorologinės sąlygos yra taip pat palankios. Jų kamienų radialųjį prieaugį tiesiogiai sąlygoja lapuočių medžių rūšių kaimynystė pušyne, ypač beržų;
beržams augti pastarojo laikotarpio klimatinės sąlygos nėra labai palankios, dėl ko jų prieaugis, ypač vyresniame amžiuje reikšmingai mažėja. Drėgmės trūkumas ir karščio bangos vegetacinio laikotarpio pabaigoje sukelia beržams stresą, pasireškiantį per chlorofilo degradaciją ir lapų gyvavimo trukmės mažėjimą. Prieaugio mažėjimą taip pat skatina ir spygliuočių medžių rūšių kaimynystė medyne;
medžiai augdami sparčiau, ekonomiškai pelningus parametrus pasiekia anksčiau negu prieš klimato atšilimą, dėl ko ūkiniuose miškuose jų pagrindinių kirtimų amžius galėtų būti mažinamas, kas sutrumpintų ir jų apyvartos laikotarpį;
pagrindinių kirtimų amžiaus mažinimas sumažintų minkštųjų lapuočių ir eglių tikimybę būti pažeistiems vėjavartų, snieglaužų ar kenkėjų bei kamieno centrinį puvinį sukeliančių grybų.

Tokiu būdu naujos miškininkavimo priemonės turėtų ne tik užtikrinti tvarų miškų vystymąsi ateityje, bet ir didinti miškų gebą slopinti klimato kaitą, kaip ir jos sąlygotų naujų grėsmių poveikį, mažinant CO₂ koncentracijas ore, per intensyvesnes anglies sankaupos t.y. medynų produktyvumo didinimą bei jos koncervavimą, ilgalaikiuose medienos gaminiuose. Kaip kintant klimatui ir intensyvėjant ekosistemų naudojimui, užtikrinti tvarų miškų vystymąsi? Siūlome:

besikeičiančiomis sąlygomis naudoti adaptyvaus miškininkavimo principus. Adaptyvus miškininkavimas – tai struktūrizuota valdymo (miškininkavimo) technologija, kai valdymo veiksmai planuojami ir daromi vadovaujantis tais pačiais principais kaip eksperimentas. Visuose etapuose būtinas suinteresuotųjų pusių dalyvavimas, o alternatyvos visapusiškai gali būti įvertinas naudojant miškininkavimo sprendimų paramos sistemas.
atsisakyti segregatyvaus požiūrio į miškininkavimą, kuris yra grindžiamas vienodo ūkininkavimo rėžimo nustatymu didelei miškų grupei. Siūlome vadovautis sisteminiu požiūriu į miško naudojimą dabar ir ateityje, kompleksiškai įvertinant visas miško funkcijas, nepamirštant, kad esame atsakingi tiek už ekosistemų tvarumą, tiek ir už kuo didesnį miško indėlį į valstybės ir jos piliečių gerovę, kas sudaro atsakingos miškanaudos esmę. Adaptyvus ir kompleksiškas miškininkavimas yra traktuotinas kaip pagrindinė prielaida geriau pasinaudoti klimato kaitos atveriamomis galimybėmis miškininkystei bei sumažinti pastangų klimato kaitai sušvelninti kaštus.
atsisakyti iš principo politine valia pagrįstų pagrindinių miško kirtimų ir gamtinės brandos amžių bei pereiti prie miškų augimo sąlygas, jų charakteristikas bei funkcinę paskirtį atitinkančių kirtimo apyvartų, užtikrinančių norimo miško teikiamų ekosisteminių paslaugų komplekso tvarumą. Pagrindinių miško kirtimų amžius siūlome parinkti vadovaujantis ne medynų brandomis pagal medienos tūrio prieaugį, bet brandomis pagal piniginių pajamų dydį ar apibendrintą miško teikiamų ekosisteminių paslaugų vertę, kurios automatiškai inkorporuoja tinkamiausios medienos prieaugio optimizavimo veiksnį.

Įvertinus BAOAD formavimosi mechanizmus ir sąsajas su streso paveiktų medžių išskirtais BLOJ komponentais, buvo identifikuoti specifiniai biožymenys (m/z42, 43, 45, 53 ir 59) miškų būklei diagnozuoti, leidžiantys realiu laiku sekti dinaminį prisitaikymą prie pokyčių procesus, o medžio abiotinio streso matavimo būdas pateiktas patentuoti Lietuvos patentų biure.

Straipsnio autoriai: Algirdas Augustaitis, Vitas Marozas, Vidmantas Ulevičius ir Gintautas Mozgeris
2019 m. vasario 15 d.