Nebijoma bandyti ir suklysti siekiant ūkio ambicingų tikslų

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2020-11-25

© LŽŪKT nuotr.

Klimato kaitos nulemti pokyčiai, brangstančios trąšos, didelės energijos ir piniginės sąnaudos hektarui verčia domėtis naujomis technologijomis ir ieškoti drąsesnių sprendimų. Eksperimentų keliu drąsiai žengia kelmiškiai Puidokai – tėtis Vytautas, sūnūs Maridijus ir Martynas. Jungtiniame šeimos augalininkystės ūkyje entuziastingai diegiama tiesioginės sėjos technologija, vadinamoji No-till, vykdomi bandymai ieškant geriausių augalų rūšių ir jų mišinių tarpiniams pasėliams, nebijoma bandyti ir suklysti siekiant ambicingų tikslų (reportažą iš ūkio žiūrėkite čia).

Web-pav1-1

Agroakademija.lt komandą pasitiko jauniausias šeimos ūkio atstovas Martynas Puidokas, ūkį įregistravęs prieš septynerius metus. Martynas pasakoja, kad ūkininkauti jį traukė nuo mažens, juk tėčiui darbuotis padėdavo. Vėliau nuo žemės ūkio taip pat nenutolo: drauge su broliu pasirinko studijuoti Žemės ūkio universitete, brolis – mechanikos inžinerijos, o jis – inžinerijos ir vadybos studijas. Surėmę pečius dabar drauge ir darbuojasi – bendrai trys ūkiai dirba per 900 ha.

Augina žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus, pupas, bene vieninteliai rajone – cukrinius runkelius, bandė ir kitus augalus, pvz., saldžiuosius lubinus, pluoštines kanapes.

„Prieš trejus metus pradėjome taikyti tiesioginę sėją, auginame tarpinius pasėlius, atliekame dirvožemio maistinių medžiagų monitoringą, laukus tręšiame kintama norma. Toks mūsų būdas – nepasitenkiname, tuo, ką turime: vis ieškome, bandome įvairesnius žemės dirbimo, vadybos būdus, turime įrengę ne vieną bandymų laukelį“, – vardija Martynas.

Tai, kad nei vienas iš Puidokų nėra agronomas (tėtis įgijęs chorvedžio specialybę, o ūkininkavimo pradžioje, prieš tris dešimtmečius, augino ir karves), anot Martyno, turi ir pliusų, ir minusų. Vienas privalumų – nėra stereotipų, galbūt todėl drąsiai eksperimentuojama, o patirtis ateina per praktiką, patirties dalijimąsi su kitais ūkininkais tiek Lietuvoje, tiek svetur. Bendrystę su bendraminčiais, pasak Martyno, jie labai vertina, nes dalijantis gerąja patirtimi ne tik stiprinama žemdirbių bendruomenė, bet ir ekonominiai ryšiai, todėl ūkio gerosiomis ir blogosiomis patirtimis, kurios taip pat moko, aktyviai dalijasi ūkio socialinėje „Facebook“ paskyroje.

Ne vienus metus Puidokai bendradarbiauja su LŽŪKT Kelmės r. biuru: konsultantai tvarko trijų ūkių buhalterinę apskaitą, rengia verslo projektus ES paramai gauti, pildo augalininkystės ūkiams reikalingus žurnalus, ūkininkai dalyvauja konsultantų organizuojamuose mokymuose, projektuose.

Tiesiogine sėja „užkabino“ Vokietijoje

Puidokų ūkyje plūgas nenaudojamas jau senokai, beveik 10 metų žemė dirbama minimaliai, o tiesiogine sėja labiau susidomėta broliui Maridijui su bendraminčiais apsilankius Vokietijos ūkyje, kur ši technologija taikoma apie tris dešimtmečius.

Paskaičiuota, kad žemę dirbant 1 cm gyliu, sujudinama 100 m³ žemės / ha, 150 t žemės – tai 6 sunkvežimiai, dirbimo sąnaudos didėja 0,8 l/ha. Tad dažniausiai vieni iš tiesioginės sėjos privalumų vardijami, kaip CO₂ mažinimas, laiko taupymas ir išlaidų mažinimas. Taikant No till yra tik viena operacija – sėja. Tad laikas, skirtas 1 ha pasėti, žymiai mažesnis nei ariant. Taupomas ir kuras, pvz., sėjant tiesiogiai (neskaičiuojant tarpinių pasėlių sėjimo) sunaudojama apie 4 l/ha dyzelino (2,8 Eur/ha), sėjant tradiciškai – 15 l/ha (10,5 Eur/ha).

Puidokų ūkyje pirmieji 30 ha tiesiai į ražieną pasėti prieš trejus metus su išnuomota sėjamąja.

„Mums pasirodė patogu ir efektyvu, tad įsigijome vieno disko sėjamąją Horsch Avatar. Jau du sezonus sėjome rapsus, kviečius, dalį pupų. Yra laukų, kur į ražieną sėta ir pirmus metus. Žinoma, klausimų dar yra nemažai“, – aiškina Martynas ir sako, kad sėjamoji – pagrindinis padargas, todėl ją įsigyjant taupyti nereikėtų.

No till sėjamąsias sezoniniam darbui galima išsinuomoti, tad šia paslauga vertėtų pasinaudoti arba su kaimynu susitarti, nes geriausia, pasak Martyno, kai mašiną gali išsibandyti, tuomet kyla ne tik įvairesnių klausimų, bet ir išvadas lengviau pasidaryti. Ateityje planuojama visus ūkių darbus nudirbti trimis mašinomis: tręštuvu, purkštuvu ir sėjamąja.

Svarbu žinoti, kokias problemas norima išspręsti

Bearimė žemdirbystė Lietuvoje (ir ne tik) kelia daug diskusijų ir tarp mokslininkų, ir tarp žemdirbių, nes tai labai svarbi aplinkosauginės ir dirvosauginės problemos sprendimo dalis. Martynas pripažįsta, kad pasirenkant taikyti tiesioginę sėja, reikia ypač gerų agronominių žinių. Labai svarbu gerai apgalvoti sėjomainą, tarpinius pasėlius, kurie turėtų tapti įprasta sėjomainos grandimi. Tarpiniai pasėliai gali padėti prisitaikyti prie ekstremalių oro sąlygų, mažinti išlaidas trąšoms, o kartu su tiesioginės sėjos sistema – padidinti dirvos biologinį aktyvumą, ją regeneruoti. Svarbu išsiaiškinti, kokias problemas norima išspręsti, nes kiekvieno ūkio situacija skirtinga.

„Žieminius rapsus sėjome iš dalies į tarpinius, iš dalies į kviečių ražienas. Kviečius – po pupų ir žieminių rapsų. Cukriniai runkeliai taip pat puikūs sėjomainos augalai. Turime tokių laukų, kur žinome, kad į juos niekada nesėsime žieminių rapsų arba ten sėsime pavasarį, o rudenį negalime. Prisitaikome. Iš trapinių augalų mums labai patiko facelija. Gerai užaugo ir saulėgrąžos, nors jos ir ne mūsų kraštų augalas. Kur žemė labiau suspausta, sėjame šakninius ridikus ar kitus augalus, kurių šaknys purena žemę.Puikus efektas, atrodo, kad žemė būtų įdirbta. Gerai auga grikiai. Siekiame pereiti prie įvairių žolių mišinių – šiemet sėjome mišinį, sudarytą iš septynių komponentų“, – patirtimi dalijasi Martynas ir priduria, kad tarpiniais pasėliais uždengtas žemės paviršius mažiau sugeria saulės, o tai lemia lėtesnį sėklos dygimą, sugeria daugiau drėgmės, bet mažiau jos išgarina.

Jaunasis ūkininkas įsitikinęs, kad podirvio padas susidaro tiek skutant, tiek ariant ir pripažįsta, kad į šią dirvos problemą atidžiau pradėjo gilintis pradėję taikyti No till technologiją. „Jei anksčiau kuliant galvos nesukdavome: privažiavai prie kombaino, išsipylei grūdus ir važiuoji artimiausiu keliu išvažiavimo link, tai dabar to nėra. Važiuojame tik technologinėmis vėžėmis. Apie tai kalbamės ir su darbuotojais. Poveikis yra“, – apie pasikeitusį požiūrį kalba Martynas. Jis neatmeta galimybės, jei jau susidarytų dirvos padas, naudoti giluminį skutiką, nors tai ir prieštarautų dabartinei jų filosofijai, bet, kaip sako Martynas, jie nėra užsibrėžę jokių linijų, o prisitaiko prie situacijos, kurią atidžiai stebi.

Derlingumo tonomis nematuoja

Paklausus, ar taikydami tiesioginę sėją pajuto derliaus pokyčius, Martynas sako, kad jie to nepajutę. Pernai, sausringais metais, Puidokai kūlė apie 5,5 t/ha kviečių (įprastais metais – apie 7 t/ha).

„Skaičiai – mano sritis, tad juos nuolat stebiu. Pagrindinis mūsų rodiklis – darbo efektyvumas: kiek reikia įdėti siekiant užauginti vieną toną grūdų, kad išlaidos atsipirktų, o ne kaip didesnį derlių gauti. Žinoma, mūsų ūkio potencialas dar nėra pasiektas, bet ar apsimoka tonas iš ha didinti? Čia jau kitas klausimas, į kurį kiekvienas turi sau atsakyti. Džiaugiamės, kad augindami skustoje ir tada pasėtoje dirvoje ir sėdami tiesiai į ražieną derlingumo žemėlapiuose jokių derliaus skirtumų nematome“, – teigia Martynas.

Siekdami darbo efektyvumo, ūkininkai išdrįso žengti dar vieną žingsnį – prieš kelerius metus atsisakė turimo kombaino ir darbymečiu jį nuomojosi drauge su operatoriumi iš Vokietijos įmonės. Sudėję pliusus ir minusus, ūkininkai pasiskaičiavo, kad vokiečių įmonė, teikianti derliaus nuėmimo paslaugą visoje Europoje, paslaugą pasiūlė pigiau nei lietuviškos bendrovės. Su patikrinta vokiečių kompanija šiemet taip pat buvo sudaryta sutartis, tačiau dėl COVID-19 susidariusios situacijos specialistai nespėjo atvykti ir abipusiu sutarimu sutartis buvo nutraukta. Tad šį sezoną kombainas su operatoriumi buvo nuomojamas iš lietuviškos įmonės.

Dirvožemis nuolat stebimas

Martynas juokauja, kad pradėjus diegti tiesioginės sėjos technologiją, vienas iš pagrindinių įrankių – kastuvas. Anksčiau turėję galingą vikšrinį traktorių su visu inventoriumi jį pardavė Kretingos r. ūkininkui.

„Vis dažniau kasinėjame dirvą, žiūrime, kas joje yra ir darosi su mikroorganizmais, mikrofauna. Stebime, kaip jos gausėja, pastebime dirvožemyje natūralaus ir veiksmingo ekologinės žemdirbystės sąjungininko – mikorizinių grybų dauginimąsi. Galvojau, kad anksčiau kasant rastas sliekas yra sutapimas, bet dabar matau, kad ne. Tuo labai džiaugiamės. Tikimės, kad prie besikeičiančių klimato sąlygų ši technologija pasiteisins ir padės negandas pergyventi“, – viliasi kelmiškis.

Puidokų ūkis – ne ekologinis, tad prireikus, naudojami herbicidai. „Bet tikrai ne daugiau nei kaimynai“, – juokiasi Martynas – Žinoma, gilesnes išvadas galėsime pasakyti dar po penkerių metų. Bet šiuo metu nepastebime, kad reikėtų dažniau ir daugiau pesticidų naudoti. Galbūt net priešingai. Manau, kai susiformuos augalinis šiaudų sluoksnis, herbicidų reikės tikrai mažiau“.

Martynas pasakoja, kad anksčiau, laukus tręšdami vienodai, turėjo problemų: gero derliaus kai kuriuose laukuose kaip nebūdavo arba jį užgoždavo specifinės piktžolės. Puidokų ūkis išsidėstęs tarp dviejų durpynų – Tytuvėnų ir Rėkyvos, tad dirvožemiai – labai įvairios granuliometrinės sudėties. Jų našumo balas nuo 34 iki 42: yra ir molio, durpių ir smėlio. Prieš trejus metus nutarus išsitirti dirvožemį ir pasėlius tręšiant kintama norma, išsisprendė daug problemų, ypač su dirvožemio pH. Martynas įsitikinęs, kad naudojant trąšas diferencijuotai, taupomas azotas, jis ne tik geriau augalų įsisavinamas, bet tuo pačiu mažiau išsiplauna į gruntinius ar paviršinius vandenis, be to, tolygesni laukai.

Tiesioginės sėjos technologija Puidokų ūkyje taikoma ne visuose laukuose, nes dar kai kurie iš jų tręšiami mėšlu ir srutomis (bendradarbiaujama su netoliese esančiu kiaulininkystės ūkiu), kur reikia, tuo pačiu ir kalkės įterpiamos, tad žemė judinama. „Perėjimas vyksta etapais. Kai visus laukus susitvarkysime, t. y. subalansuosime dirvožemio pH, fosforo, kalio lygį, tikimės tiesioginės sėjos technologiją taikyti visuose šeimos ūkio laukuose visiems žemės ūkio augalams sėti,“ – artimiausius planus dėsto Martynas.

Tiesiai į rapsų ražienas rugsėjo 13 d. per 49 ha pasėti žieminiai kviečiai. Šiame lauke buvo bandytos linijinės ir hibridinės rapsų veislės. Atvykę į lauką, nutarėme paieškoti sliekų darbininkų. Kasėme ir radome: žemė korėta, subadyta, vadinasi, sliekai turi darbo.

Taikant No till technologiją labai svarbu šiaudus kokybiškai susmulkinti ir paskleisti. „Negali sakyti, kad šiemet smulkinimo peiliukai atlaikys, juos pasikeisi kitąmet. Čia kompromiso negali būti. Kūlėme pakėlę maksimaliai aukštai, kad šiaudų masė būtų mažesnė, geriau susmulkinta ir paskleista. Mums nemaišo aukštai styrantys šiaudų stagarai. Vėl gi, eksperimentuojame, matysime, ar pasiteisins“, – komentuoja jaunasis ūkininkas.

Dar vienos teorijos Puidokams patikrinti nepavyko: ar per žiemą palikti šiaudų stagarai padeda sulaikyti sniegą, kurio storas sluoksnis apsaugotų pasėlius. Galbūt šiemet atkeliaus tikra žiema ir eksperimentas bus išbandytas?

Šiame lauke tiesiai į vasarinių kviečių ražieną pasėti žieminiai rapsai. Pernai rudenį buvo įterptos kalkės, tad No till technologija taikoma pirmi metai. Martynas rodo tolumoje truputį praplikusias vietas, kurio būdavo problematiškos: pavasarį apsemtos, ilgai stovėdavo vanduo. Dabar situacija pasikeitė į gerąją pusę, matyt, tai tiesioginės sėjos rezultatas.

Martynas įsitikinęs, kad žingsnis po žingsnio visi ūkininkai turės dirbti kitaip nei lig šiol. Suprantama, vien pakeitus žemės dirbimo būdą, klimato kaitos problemos nebus išspręstos, bet eitume to link. Žemę reikia pripratinti prie tinkamos ir nuolatinės sėjomainos. Ūkio siekiamybė – ūkininkauti kiek įmanoma ekologiškiau: mažesnės išlaidos piktžolių kontrolei, mažinti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų, periodiškai stebėti ir gerinti dirvožemio savybes.

„Kas nebando, tas neklysta. Gyvenime turime apie 50 sezonų, tad ilgai delsti negalima. Žinoma, prieš imantis naujovių, reikia apsvarstyti, kad bandymas nebūtų paskutinis. Minčių turime įvairiausių. Tariamės, galvojame, juk žiemos ilgos“, – juokaudamas sako Martynas. – Vienpusiškų atsakymų nėra. Kiekvienas turi išsikelti tikslus ir ieškoti atsakymų. Kalbant apie žemės dirbimą, mūsų filosofija dabar tokia: jei gali nedaryti, tai ir nedaryk.“