Dėl pandemijos sraigių augintojams visai riesta

Stasys Bielskis

ŪP korespondentas

2020-10-13

„ŪP“ redakcijos nuotrauka

Sraigių auginimo apimtys Lietuvoje šokinėja tarsi ant kalnelių – vienais metais šio verslo imasi daug ūkininkų, kitais metais – jų skaičius sumažėja kelis kartus. Mat sraigių augintojai iki šiol nėra užtikrinti dėl savo verslo ateities. Šiemet šią nežinomybę dar paaštrino ir koronaviruso sukelta pandemija, dėl kurios buvo uždaromos sienos tarp valstybių.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Nuolatiniai pokyčiai

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, nuo 2015 m. iki dabar sraigių ūkių Lietuvoje sumažėjo apie tris kartus, keletą kartų sumažėjo uždarose patalpose auginamų šių moliuskų skaičius, o auginamų lauke plotai susitraukė maždaug perpus.

2016 m. šių gyvūnėlių augintojai buvo deklaravę neįprastai didelį sraigėms skirtą žemės plotą – 359 ha, nors metais anksčiau tas plotas buvo viso labo 9 ha. Vėlesniais metais šis skaičius vėl sugrįžo į „normos“ ribas ir iki šių metų vidurio po truputį sumažėjo iki 4,36 ha.

ŽŪIKVC Gyvūnų ir pašarų subjektų apskaitos skyriaus vadovas Rolandas Mikaliūnas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad tai galėjo būti trumpalaikis ūgtelėjimas, sraigių augintojams deklaravus nepagrįstai didelius plotus, ir siūlė į šią išimtį nekreipti dėmesio.

Sunkiai valdomos

Lietuvoje šiuo metu yra beveik keturios dešimtys sraigių augintojų. Vieną jų suradome ir Žemaitijoje – tai Telšių rajono Mediškių kaime esantis Vilmos Blažienės ūkis.

Ūkininkė gerą dešimtmetį augino rapsus, o supirkdama produkciją ir iš kitų ūkininkų savame ceche spaudė rapsų aliejų. Tačiau užpernai ceche kilo gaisras, kuris sunaikino nemažai būtinos įrangos, teko galvoti apie naujas veiklas. „Pamaniau, kad reikia kažko naujo, apie sraiges jau buvau galvojusi ir anksčiau“, – prisipažino V. Blažienė.

Anot jos, sraiges auginti pasirengė taip, kaip ir rekomenduoja specialistai, – sukalė tris gardus po 200 kv. m ploto, nupirko sraigių jauniklių. Garduose buvo pasėti specialiai tam tikslui skirti nežydintys rapsai. Tačiau rūpesčių ūkininkei kilo jau pirmosiomis sraigių auginimo savaitėmis.

„Mums buvo patarę, kad gardų sieneles reikia ištepti specialiu sraiges atbaidančiu tepalu, nepaisant to, lietui palijus sraigės ėmė lipti iš aptvarų. Teko keliais šliaužioti, kol jas surinkome. Paaiškėjo, kad naujos gardų lentos lengvai sugėrė atbaidyti turėjusį tepalą. Problema išsisprendė, lentas ištepus pakartotinai. Vis dėlto mūsų augintinės labai veržlios, šiemet gardus uždengėme ir specialiu sietu, nes kai pradeda lyti, jų nesulaiko jokie tepalai“, – atviravo V. Blažienė.

Kol kas augintoja nedidina sraigių bandos ir laiko tokią, nuo kokios šį verslą ir pradėjo. „Kasmet paleidžiame apie 200 tūkst. sraigiukų. Visgi tai nereiškia, kad tiek jų ir surinksi – dalį sulesa paukščiai, suėda pelės, dalis pabėga, kai prasideda lietūs, ir nukeliauja kitur. Pabėgusios jos gali mūsų žiemas išgyventi ir lauko sąlygomis, jei kur nors saugiai ir šiltai pasislepia“, – pasakojo sraigių augintoja.

Rankų darbas didina išlaidas

Pasak jos, kiek daugiau rūpesčių tuomet, kai pradedamas rinkti „derlius“. Mat, jei pats auginimas ir nėra sudėtingas, vėlesni darbai reikalauja labai daug rankų darbo – sraiges reikia surinkti, išrūšiuoti, sufasuoti, susverti. O žmonių, kurie galėtų dirbti, Lietuvoje trūksta.

Jaukia karantinas

„Mūsų sraigės patenka pas supirkėjus Lietuvoje, o po to iškeliauja į Ispaniją. Praėjusį rudenį, kiek spėjome išrūšiuoti, didžiąsias išvežėme, o jau pavasarį dėl koronaviruso viskas pradėjo užsidarinėti. Tad mažesnių tiesiog nebeišvežėme. Jas paleidome toliau augti. Tai, sakyčiau, buvo tam tikras eksperimentas“, – teigė V. Blažienė.

Pasak jos, tam, jog kiekvienais metais nereikėtų pirkti sraigių jauniklių, stengiasi per žiemą išlaikyti motininę bandą. Taip buvo ir šiemet. „Sraigės sudedamos į dėžes ir perkeliamos į patalpą, kurioje palaikoma maždaug 5 laipsnių šiluma. Tada jos užmiega ir taip išbūna iki pavasario. Pavasarį jas pažadiname sudrėkinę vandeniu ir perkėlę į šiltą patalpą. Atsibudusios sraigės sudeda kiaušinėlius, ir visa banda toliau auga uždaruose garduose“, – pasakojo vis daugiau patirties augindama sraiges įgyjanti Telšių rajono ūkininkė.

Pati rinkų neieškotų

Apie planus plėsti verslą V. Blažienė kalba atsargiai. Pasak jos, juos gali sugriauti atsiritusi antroji koronaviruso banga. „Šiųmetis derlius surinktas ir yra džiovinimo stadijoje. Skambinome supirkėjams, sakė, kol kas po truputį veža. Tačiau girdėti, kad ir prancūzams dėl koronaviruso labai riesta, tad neaišku, kaip ten bus. Kai rinka neprognozuojama, kai viską reguliuoja koronaviruso pandemija, nieko negali planuoti, turi gyventi šia diena. Jei sienos užsidarys, nebus kur užaugintos produkcijos dėti. Lietuvoje sraigių tikrai niekas nevalgo, nebent vienas kitas gurmanas“, – atviravo sraigių augintoja.

Smulkiam, koks ir yra V. Blažienės ūkis, sraigių augintojui savarankiškai atrasti pirkėją užsienyje būtų labai sunku, neaišku, ar tokia prekyba atsipirktų. Todėl, ūkininkės įsitikinimu, reikia, kad atsirastų tarpininkas, kuris iš ūkininkų produkciją supirktų ir tada centralizuotai vežtų į užsienį, nes išvežti reikalingas tam tikras sraigių kiekis, kurį vienam augintojui iš karto išauginti, surinkti bei paruošti būtų sudėtinga. Be to, ne bet koks automobilis ir tiktų tokiai siuntai pervežti. „Girdėjau kalbas, kad per ankstesnę krizę graikus išgelbėjo sraigių auginimas. Tai gal ir Lietuvoje taip nutiks“, – pusiau rimtai kalbėjo V. Blažienė.

Anot jos, būtent sraigių realizacijos problemos galėjo būti svarbiausia priežastimi, kodėl pastaraisiais metais sraigių augintojų Lietuvoje sumenko kelis kartus. Pasirodo, lenkai buvo ėmęsi iniciatyvos lietuvius šioje srityje įdarbinti, aprūpindavo jaunikliais, supirkdavo užaugintą produkciją. Tačiau šis bendradarbiavimas nutrūko, ir Lietuvos augintojai, neturėdami kur savo produkcijos realizuoti, sraigių verslus „uždarė“.

„Ūkininko patarėjo“ korespondentas Juozas SKRIPKAUSKAS