Rugpjūčio 17 d., sekmadienis | 25
ES parama pavertė šaltalankių ūkį lietuvišku inovacijų pavyzdžiu
2025-08-11
© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt
Tarp žaliuojančių Dzūkijos kalvų, Alytaus rajone, įsikūręs ekologinis šaltalankių ūkis „Amberry“ – vienas iš ryškiausių nedidelių Lietuvos ūkių ir trumpųjų maisto tiekimo grandinių sėkmės pavyzdžių. Jo įkūrėja Daiva Kvedaraitė – ne agronomė, ne ūkininkų palikuonė, o viešojo maitinimo technologė, kuri prieš du dešimtmečius nusprendė iš esmės keisti gyvenimą ir pasuko į žemės ūkį.
Šiandien jos vardas gerai žinomas ekologiškų produktų mėgėjams: sultys, sirupai, pabarstukai, saldžios šaltalankių juostelės, netgi gira – tai „Amberry“ ženklu pažymėta produkcija,kurios galima rasti visoje Lietuvoje. Tačiau šio verslo pamatai buvo padėti ne vien ryžtu ir svajonėmis – itin svarbią reikšmę turėjo Europos Sąjungos parama, kuri leido įkurti ir išplėsti ūkį iki modernaus, išmaniąja įranga aprūpinto perdirbimo centro.
Pradžia – be patirties, bet su idėja
2004 metais Daiva teikė paraišką paramai pagal jaunųjų ūkininkų įsikūrimo priemonę. Tuo metu ūkio dar nebuvo – tik neseniai įsigyta žemė, jokių žemės ūkio žinių, be technikos, be praktikos. „Buvome kaip astronautai, padarėme visas įmanomas klaidas“, – šiandien su šypsena prisimena ūkininkė.
Tačiau jos ryžtas ir verslumo instinktas atvedė prie aiškios vizijos – kurti tvarų, nišinį, aukštos pridėtinės vertės produktą iš lietuviško supermaisto – šaltalankių. Pirmieji sodinukai įkasti 2005 m., o dabar aktyviai eksploatuojama apie 60 ha šaltalankių plantacijų, iš viso ūkis valdo 130 hektarų.
ES parama – ne priedas, o būtinybė
„Be Europos Sąjungos paramos ūkis būtų likęs tik vizijoje“, – sako Daiva atvirai. Pirmoji parama padėjo įsigyti traktorių ir būtiniausią techniką, kurios neturėjimas būtų padaręs ūkininkavimą neįmanomą. Vėliau ėjo modernizavimo projektai, investicijos į sodinukus, laistymo sistemas, šaldymo cechą, perdirbimo įrangą.
Didžiausias projektas – daugiau kaip 1 mln. litų vertės investicija į šaltalankių perdirbimo cechą. „Naktimis nemiegojau galvodama, kaip grąžinsiu paskolą, bet šiandien matau – tai buvo būtinas žingsnis“, – sako ji.
Šiandien „Amberry“ turi modernią infrastruktūrą: spaudimo liniją, džiovyklą, etikečių klijavimo, buteliukų užsukimo ir net fermentacijos įrangą. Visa tai padeda užtikrinti kokybę, higieną, efektyvumą ir atitiktį ekologinės gamybos reikalavimams.
Technologijos – ūkininkavimo dalis
Šaltalankiai nėra paprastas augalas. Jie reikalauja gero, šarminio dirvožemio, pastovaus laistymo, tikslios genetikos ir intensyvios priežiūros. Derlius nuimamas dar vasarą, kai augalas vegetuoja – tai didelis krūvio testas jam ir ūkininkui.
„Nė vienas augalas pats neauga. Jam reikia laiko, stebėjimo ir priežiūros“, – akcentuoja Daiva. Net turint modernią įrangą, daug darbų, tokių kaip genėjimas, derliaus nuėmimas, rūšiavimas, vis dar atliekama rankomis. Todėl technologijos – būtinybė ne tik gamybai, bet ir darbo sąlygoms palengvinti.
Ekologija – ne šūkis, o atsakomybė
Nuo pat pradžių „Amberry“ ūkis buvo sertifikuotas kaip ekologinis, o visai neseniai sertifikavo ir perdirbimo grandinę. Tai reiškia griežtą dokumentavimą, papildomas patikras ir išlaidas, tačiau ir didžiulį pasididžiavimą. „Jei jau auginame ekologiškai, turime ir gaminti taip pat“, – teigia Daiva. Produktai, žymimi „Rakto skylutės“ ženklu, ne tik vertinami parodose, bet ir sulaukia sąmoningų vartotojų simpatijų. „Žmonės vertina tikrumą. Jei ant etiketės parašyta šaltalankiai, jų turi būti daugiausia – ne obuolių tyrės ar cukraus“, – tvirtai sako ūkininkė.
Trumposios tiekimo grandinės – kelias į nepriklausomybę
Vienas naujausių projektų – trumpųjų maisto tiekimo grandinių modelis, kuris leidžia ūkiui produkciją realizuoti be tarpininkų. Įsigytas autobusiukas, etikečių klijavimo, butelių užsukimo įranga, džiovykla – visa tai užtikrina, kad produktas iš ūkio pasiektų pirkėjus tiesiogiai ir kokybiškai.
„Mes turime kontaktą su pirkėjais ir grįžtamąjį ryšį, žinome, ko jie nori. Toks ryšys yra neįkainojamas“, – sako Daiva.
Produkcija: nuo uogos iki lentynos
„Amberry“ ūkio produktų spektras platus: nepasterizuotos ir pasterizuotos sultys, sirupai, uogienės, arbatos, fermentuota gira, saldžiosios juostelės, pabarstukai. Visi gaminiai gaminami mažais kiekiais, šviežiai. Kiekvienas naujas produktas – tai eksperimentas, atsakomybė, darbo valandos ir rinkos testas. „Pagaminam šimtą vienetų, parduodam – tada vėl gaminam. Niekada nestokojam šviežumo“, – pabrėžia D. Kvedaraitė.
Vizija ateičiai – efektyvumas, ne plotai
Ūkis valdo 130 ha žemės, bet, kaip pati ūkininkė sako, svarbiausias uždavinys – ne plėsti, o optimizuoti. „Brangsta viskas – kuras, elektra, darbo jėga. Negali likti romantikas – turi būti skaičiuotojas“, – atvirai kalba Daiva.
Nors dalies plotų jau atsisakyta, kiti – atnaujinami. Ūkis dabar veikia tarsi uždara ekosistema: nuo sodinimo iki gamybos, nuo sandėliavimo iki logistikos.
Ūkis – daugiau nei darbas
„Amberry“ nėra vien verslas. Tai – gyvenimo būdas, pašaukimas, misija. „Nežinau, kas yra sėkmė, bet žinau, kad kol judu – tol gyvenu“, – sako Daiva. Jos kelias – ne be klaidų, ne be nerimo, bet kupinas prasmės.
„Amberry“ ūkio istorija – tai žmogaus drąsos, tikslingo ES paramos panaudojimo ir šiuolaikinių technologijų pritaikymo pavyzdys. Šis atvejis įrodo, kad net ir nedidelis ekologinis ūkis, tinkamai valdomas, gali tapti konkurencingu, moderniu ir pelningu.
„Svarbiausia – nebijoti pradėti. Jei turi viziją, reikia tapti jos maniaku“, – įsitikinusi Daiva Kvedaraitė. Ir ši mantra tapo tvirtu ūkio pagrindu, kuris iš „astronautiškų klaidų“ išaugo į modernios ekologinės žemdirbystės etaloną Lietuvoje.
Straipsnis iš elektroninio leidinio, kuris parengtas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai įgyvendinant projektą „Jaunųjų ūkininkų forumas“. Projektas finansuojamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“.
