• Temos
• Gyvulininkystė

Anksčiau svarbiausia buvo kiekis, dabar – pašaro kokybė: ką po žiemos parodė antramečiai žolynai Skuodo ūkiuose

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2026-05-12

„Buvo metų, kai iš hektaro tik 2 rulonus susukome.Tada galvojome, kaip reikės išgyventi“, – pripažįsta Skuodo rajono ūkininkas Valdas Raštikis. Tokie sezonai ūkininkams įsimena ilgam. Vienais metais žolynus skandina lietus, kitais – stabdo sausra ir šalnos. Todėl vis dažniau kalbama ne apie didesnį derlių, o apie kokybišką pašarą ir atsparesnius žolynus. Sprendimų, kaip prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės specialistais ieško 12 šalies gyvulininkystės ūkių. Vienas iš pasirinktų kelių – pagal dirvožemį parinkti sausrai atsparesni žolynų mišiniai.

Skuodo rajone vykusioje pirmojoje lauko dienoje praktiškai vertinta, kaip skirtingų mišinių žolynai peržiemojo ir kaip antrametė žolė pradeda naują sezoną skirtinguose dirvožemiuose.

V. Raštikis: „Anksčiau svarbiausia buvo kiekis. Dabar – pašaro kokybė“

„Anksčiau galvojome, kad svarbiausia daugiau masės pridaryti. Dabar svarbiausia – kokybė, maistingumas ir stabilumas net sudėtingesnėmis oro sąlygomis“, – sako V. Raštikis.

„Prieš 14 metų mama perleido ūkį su 30 karvių. Tada dar buvo klausimas – ar tęsti veiklą. Pasiryžome tęsti. Dabar jau nebeįsivaizduoju kitaip“, – prisimena Valdas.

Šiandien bandą sudaro apie 170 galvijų, daugiau kaip 100 iš jų – melžiamos karvės. Per kontrolės metus iš vienos karvės primelžta beveik 9 tonos pieno. Žolynai užima apie 150 ha, dar 300 ha skirta grūdinėms kultūroms.

Bandymui skirtame 2 ha lauke prieš tai auginti žieminiai kviečiai. Pasak ūkininko, pirmiausia daug dėmesio teko skirti dirvožemiui, tad paimti ėminiai ištirti LŽŪKT laboratorijoje. Tyrimai parodė, kad dirvožemis gana rūgštus, todėl prieš įrengiant žolyną laukai kalkinti.

Ūkininkas pasirinko mišinį, kuriame dominuoja liucerna – jos net 80 proc., dar minkštalapio eraičino (15 proc.) ir dobilų (5 proc.).

„Norėjau išbandyti liucerną, nes anksčiau jos nesėjome. Liucerna ne visur auga, todėl buvo įdomu pamatyti, kaip ji pasiteisins mūsų dirvožemyje“, – pasirinkimą komentuoja V. Raštikis.

Vertinant žolyno būklę po žiemos, rezultatai nuteikia atsargiai optimistiškai. „Žolynas peržiemojo neblogai, bet iš kart po žiemos jis atrodė gražiau nei dabar, – pastebi Valdas. – Pavasaris šaltas, šalnos, sausra – atrodo, kad žolė ne auga, o mažėja. Dabar svarbu stebėti, kaip jis vystysis toliau.“

Pirmo bandymo laukuose įrengtas žolynas (iš kairės): taip atrodė 2025 m. birželio 20 d. ir toks buvo po žiemos, 2026 m. balandžio 29 d.

Ką po žiemos parodė antramečiai žolynai?

LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius sako, kad šiemet žolynų būklei didelę įtaką turėjo neįprastos oro sąlygos.

„Žiema buvo beveik be įšalo, tačiau su stora sniego danga. Kai kur susiformavo žieminio pelėsio požymių. Labai gerai, kad žolynas prieš žiemojimą buvo patrumpintas iki 10 cm, tad ir peržiemojo pakankamai gerai“, – aiškina specialistas.

Pasak jo, pavasarį žolynui papildomai būtų naudinga lengvai suakėti ekologinėmis akėtėlėmis – taip į dirvą patektų daugiau oro, pasišalintų senos žolės likučiai ir sudarytų geresnės sąlygos augalų vegetacijos startui.

„Tinkamai prižiūrint, iš liucernos galima tikėtis ir trijų pjovimų per sezoną“, – sako V. Tolevičius.

Kol kas, anot specialisto, anksti prognozuoti būsimo derliaus rezultatus – Skuodo krašte vegetacija dar tik prasideda. Tačiau pirmieji požymiai rodo, kad žolynas po žiemos išliko gana stabilus.

Kitame lauke gamta pakoregavo planus

Antrajame ūkyje situacija sudėtingesnė. Dirvožemis – rišlus smėlis, o dirvožemio tyrimai parodė dar mažesnius fosforo ir kalio kiekius bei didesnį rūgštingumą. Todėl šiame lauke pasirinktas kitoks žolynų mišinys – su mažesniu liucernos kiekiu (40 proc.), papildytas kelių rūšių varpinėmis žolėmis, kaip antai: daugiametė svidrė, motiejukas ir tikrasis eraičinas (40 proc.) bei paprastuoju gargždeniu (10 proc.), tinkamu lengvesnėms, priesmėlio ar net žvyro dirvoms.

Antro bandymo laukuose įrengtas žolynas (iš kairės): taip atrodė 2025 m. birželio 20 d. ir toks buvo po žiemos, 2026 m. balandžio 29 d.

Vis tik, šis žolynas peržiemojo prasčiau – dalis ankštinių augalų tiesiog neišliko. Akivaizdžiai matėsi violetiniai varpinių žolių lapai – tai vienas požymių, rodančių fosforo trūkumą Anot Vido Tolevičiaus, tam įtakos galėjo turėti ne vienas veiksnys – praėjusių metų krituliai ir dirvožemio savybės. Rišlus smėlis, gavęs didelį kiekį lietaus, tapo labai pralaidus, todėl dalis augalams reikalingų maisto medžiagų išsiplovė į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Anot specialisto, situacija dar nėra beviltiška. Po pirmojo žolės pjovimo rekomenduota papildomai kalkinti dirvožemį. Tai padės augalams geriau pasisavinti fosforą. Ir tręšti NPK trąšomis – apie 200 kg/ha, pavyzdžiui, 8-20-30 sudėties, siekiant paskatinti žolyno atsigavimą ir išlaikyti didesnį derliaus potencialą.

Kokybė formuojasi dar lauke

Pirmosios žolės derliaus iš esmės pakeisti jau nepavyks, tačiau, pasak Vido Tolevičiaus, dar galima priimti sprendimus, kurie turės įtakos vėlesniems pjovimams ir pašaro kokybei.

Gyvulininkystės specialistas pabrėžia, kad šiandien vien užauginti daugiau žaliosios masės nebeužtenka – svarbiausia tampa pašaro kokybė ir jo pasisavinimas.

„Žaliosios masės kiekis skaičiuojamas likus 1–2 dienoms iki pjovimo – iš vieno kvadratinio metro nupjauta žolė pasveriama ir pagal tai prognozuojamas derlius iš hektaro“, – aiškina V. Tolevičius.

Anot jo, vienas svarbiausių momentų – tinkamai pasirinktas pjovimo laikas. „Liucerną reikia pjauti butonizacijos fazėje – kai pradeda formuoti pumpurus. Varpines žoles – prieš plaukiojimą. Tai lemia jų virškinamumą ir pašaro kokybę“, – sako V. Tolevičius.

Ir pateikia labai aiškią taisyklę: „Kiekvieną dieną pavėlavus prarandama apie 0,25 proc. baltymų. Daugėja lignino – jis stiprina augalą, tačiau gyvulys jo beveik nepasisavina. Tokiu atveju pašaro pasisavinimas gali siekti tik apie 30 procentų.“

Specialistas pabrėžia, kad net ir vizualiai gausus žolynas dar nereiškia kokybiško pašaro. „Visada sakau, kad kokybė formuojasi dar lauke“, – primena V. Tolevičius.

Ne mažiau svarbus ir pjovimo aukštis. Per žemai nupjautas žolynas prasčiau atželia, o sausros metu labiau nukenčia augalų šaknys. „Dažnai atrodo, kad žemiau pjaudamas paimsi daugiau masės, tačiau vėliau gauni ne kokybišką pašarą, o brangų mėšlą“, – vaizdžiai sako V. Tolevičius.

Todėl optimalus pjovimo aukštis, anot specialisto, turėtų siekti apie 8–10 centimetrų – taip žolynas greičiau atsigauna ir geriau išlaiko produktyvumą net sudėtingesnėmis oro sąlygomis.

Valdas ir Simona: „Atėjome į ūkį skirtingais keliais, dabar tai – mūsų gyvenimo būdas“

Valdas ir Simona Raštikiai

Už sprendimų laukuose slypi ne tik technologijos. Tai ir kasdienis šeimos gyvenimas, kuriame darbai ūkyje seniai tapo ne pareiga, o gyvenimo būdu.

Simona Raštikienė šiandien neįsivaizduoja save kitur, nors anksčiau apie gyvenimą kaime net negalvojo. „Buvau miestietė, dirbau viešbučių paslaugų srityje ir sakydavau, kad niekada neisiu į kaimą“, – šypsosi ji. Tačiau prieš aštuonerius metus atėjusi į vyro šeimos ūkį, po truputį perėmė veršelių priežiūrą ir šiandien tai vadina savo stichija. Per tuos metus Simona pati tapo jaunąja ūkininke.

„Iš pradžių nieko nesupratau. Visko mokiausi po truputį. Dabar ir aptvarai mano, ir technikos nebijau – turiu traktoriaus teises, jei reikia, ir trąšas parsivežu. Mokomės visko – ir vaistus leidžiamės, ir lašines statome“, – pasakoja Simona.

Jai paantrina ir vyras Valdas. Pasak jo, ūkyje daug padeda bendradarbiavimas su LŽŪKT Skuodo r. biuro komanda ir gyvulininkystės ekspertais – su Vytu Gudaičiu dėl galvijų sveikatingumo ir sėklinimo, su Vidu Tolevičiumi – dėl žolynų ir pašarų kokybės.

Šiandien Raštikių ūkyje darbai pasiskirstę natūraliai – Valdas daugiau dirba su technika, rūpinasi karvėmis, jų gydymu ir sėklinimu, o Simonos atsakomybė – veršeliai. Tačiau, kaip sako pati, ūkyje griežtų ribų nebūna.

„Negali pasakyti „ne“. Tiesiog privalai. Po truputį ir augame – lipdomės kaip kregždės. Toks šeimos ūkis“, – šypsosi ji.

Ūkyje dirba ir trys melžėjai – dvi moterys ir vyras. Kartą per metus visi artimieji susivienija tam, kad Raštikių šeima bent savaitei galėtų ištrūkti pailsėti.

Nepaisant iššūkių, šeima sako nė akimirkai nesvarsčiusi trauktis iš pienininkystės. Nors motyvaciją kartais slopina svyruojančios pieno supirkimo kainos ar brangstantis kuras, noras augti išlieka stipresnis. „Sakome sau – dabar sunkiau, vėliau bus geriau. Ir vyras visada kalba, kad kitaip negalėtų. Toks jau mūsų gyvenimo būdas “, – pripažįsta Simona.

Šiandien jų ūkis laikomas vienu pažangesnių rajone – prieš kelerius metus Raštikių triūsas buvo įvertintas konkurse „Metų ūkis“. Tačiau patys ūkininkai labiausiai didžiuojasi ne apdovanojimais, o tuo, kad ūkyje auga ir du sūnūs, nuo mažens matantys darbo vertę.

„Vyresniajam – septyniolika. Padeda, bet labai žemės ūkiui mele nedega, o štai jaunėlis šeštokas jau labai įsitraukęs. Pats stebi gyvulius, pamato, jei veršelis negeria ar karvei kažkas negerai. Matome, kad jam šitas gyvenimas tikrai artimas“, – šypsosi Simona.

Valdas ir Simona neslepia galvojantys ir apie ateities pokyčius – ūkyje svarstoma apie robotizaciją, tačiau svarbiausia, anot jų, išlieka noras mokytis ir judėti pirmyn.

„Žinių niekada nebūna per daug. Atrodo, kad jau viską žinai, bet kiekvienais metais atsiranda naujų dalykų. Kaupi žinias ir nežinai, kada jos pravers“, – sako Valdas, todėl dalyvavimas projektuose jiems – natūrali ūkio dalis.

Sprendimai tikrinami praktikoje – lauko dienos tęsiasi

Skuodo rajone vykusi lauko diena – viena iš LŽŪKT kartu su 12 šalies gyvulininkystės ūkių vykdomo ES finansuojamo parodomųjų bandymų projekto veiklų. Projektas „Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“ (SAŽ) jau trečius metus įgyvendinamas ūkiuose iš Kelmės, Pakruojo, Rokiškio, Plungės, Telšių, Ukmergės, Skuodo, Šilalės ir Šilutės rajonų. Du iš jų vysto ekologinę pieninę gyvulininkystę, o kiekviename ūkyje laikoma ne mažiau kaip po 40 galvijų.

Ūkiuose įrengti skirtingų mišinių žolynai, atliekami dirvožemio tyrimai, vertinama pašarų kokybė, stebimas žolynų produktyvumas ir jų įtaka galvijų sveikatingumui. Lauko dienose ūkininkai kartu su specialistais analizuoja rezultatus ir aptaria, kokie sprendimai pasiteisina praktiškai.

Gegužę įvairiuose Lietuvos regionuose planuojamos dar šešios lauko dienos, kuriose bus tęsiami stebėjimai ir dalijamasi praktine ūkių patirtimi. Daugiau informacijos apie renginius ir projekto veiklas galima rasti portale agroakademija.lt.

Agroakademija.lt rekomenduoja

Justinas Stonys piendaves šeria kaip Amerikoje ir žada mažinti žolynų plotus gerindamas jų kokybę

Našūs ir sausrai atsparūs daugiamečiai žolynai: 12 ūkių pasiryžę tai išbandyti

LŽŪKT ir ūkininkai imasi iniciatyvos: atsparūs žolynai, kokybiški pašarai, sveikesni galvijai

Projektas finansuojamas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencine priemonę „Parodomieji projektai ir informavimo veikla‘‘

Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos