Vasario 27 d., antradienis | 24

Ar no-till technologija – tik labai stiprių nervų ūkininkams?

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė
2023-05-19

Į konferenciją susirino per šimtas ūkininkų ir konsultantų. LŽŪKT Technologinių paslaugų vadovas Rimas Magyla pristato bandymų rezultatus.© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., Agroakademija.lt

Dažnai kalbant apie didžiausius bearimės žemdirbystės pliusus teigiama, kad taip ūkininkaujant išsaugoma gera dirvožemio ir vandens būklė, dirvožemio biologinė įvairovė, taip pat prisidedama prie klimato kaitos mažinimo. Žinoma, jei paisoma tausojamosios žemdirbystės principų: tinkamos augalų kaitos, sėjomainos, auginami tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai. Tačiau taip ūkininkaujant yra nemažai problemų ir iššūkių, kuriuos sprendžiant dažniausiai tenka mokytis iš savų klaidų, tad ne vienas „nautilininkas“ sako, kad ši technologija – tik stiprių nervų ūkininkams. Apie patirtis ir iššūkius kalbėta Konsultavimo tarnybos organizuotoje konferencijoje „Beariminė žemdirbystė: patyrimas, praktika ir iššūkiai“.

O patirčių šįkart buvo tikrai gausu, nes Konsultavimo tarnybos įgyvendinamo projekto „Beariminės žemdirbystės technologijose taikomų priemonių įtaka dirvožemio derlumo didinimui, drėgmės taupymui ir maisto medžiagų prieinamumui“ idėjos dėl bandymų temų ir kilo diskutuojant ūkininkų pasidalinimo patirtimi grupėse, kuriose dalyvavo beveik trys dešimtys žemdirbių iš Raseinių, Kelmės, Šakių ir Šalčininkų rajonų. O kad tema aktuali, parodė ir dalyvių gausa – į konferenciją atvyko per šimtas ūkininkų ir konsultantų.

Konsultavimo tarnybos Technologinių paslaugų ir projekto vadovas Rimas Magyla sakė, kad 8 skirtinguose regionuose įrengtuose demonstraciniuose ūkiuose konsultantai beveik dvejus metus stebėjo organinių granuliuotų trąšų, paskleidžiamų su sėkla, efektyvumą augalams, biologinių produktų įtaką augalų augimui ir augalinių liekanų mineralizavimui / humifikavimui, skirtingų tarpinių augalų įtaką po jų augantiems augalams ir dirvožemiui.

Tiesa, pasak projekto vadovo, bandymai dar bus tęsiami. Tad išsamūs rezultatai bus publikuojami parengtose rekomendacijose. Kai kuriomis jų projekto vadovas pasidalijo, pvz., su sėkla organines granuliuotas trąšas berti ne daugiau kaip 200 kg/ha norma, o naudojant nedidelėmis normomis (200–300 kg/ha), galima azotininių trąšų normą mažinti iki 10 proc. Organinių granuliuotų trąšų efektui kultūriniams augalams ir dirvožemiui gauti rekomenduojama naudoti didesnes normas (500 kg/ha) išberiant pakrikai.

Apibendrindamas biologinių produktų naudojimo bandymų rezultatus, R. Magyla informavo, kad vasarinių kviečių derlius padidėjo 20–27 proc., vasarinių miežių derliaus priedas buvo 2–14 proc., o žirnių pasėlyje biologiniai produktai, purkšti per dirvožemį/lapus, parodė iki 13 proc. siekti galintį derliaus priedą. Biologiniais produktais apvėlus sėklas, vidutiniškai gautas 9–11 % derliaus priedas pupų-vikių mišinyje ir 3–15 proc. žirnių lauke.

Na, o kad tarpinių augalų auginimas ypač aktualus beariminėje technologijoje, jau sakyti nebereikia. Buvo aptartos tarpinių augalų sėjos ir išsivystymo įtaka nitratinio azoto kiekiui.

Patirtys ūkininkaujant

Sava džiugia ir karčia patirtimi taikant no-till technologiją nuoširdžiai pasidalijo trys projekte dalyvaujantys ūkininkai.

„Prieš penkerius metus tėtis nieko nesakęs nupirko no-till sėjamąją. Nuo tos dienos pasibaigė mūsų ramybė ūkyje. Iš pradžių buvome baltos varnos, daug kas pirštais ties smilkiniu sukiojo“, – juokaudamas pamena Aidyn Zulfijev, ūkininkaujantis Šalčininkų rajone.

Ūkio specializacija – 90 proc. augalininkystė, 10 proc. – mėsinė gyvulininkystė (mėšlu padengti dirbamo žemės ploto jiems neužtenka). Augina kviečius, kvietrugius, miežius, avižas, grikius, rapsus, rugius. Šalčininkų krašto žemė nederlinga. Ūkyje vyraujantis dirvožemis – smėlis ir priesmėlis, kurių našumo balas tesiekia apie 30, be to dar ir rūgštus. Anksčiau pasėlius tręšė sintetinėmis trąšomis bei paukščių mėšlu. Nuo 2018 m. pradėję ūkyje taikyti no-till. Ūkininkas prisipažino, kad apie šią technologiją informacijos labai trūko. Ją rinkosi palaipsniui, dalyvaudamas seminaruose Lietuvoje ir užsienyje. Dabar, kaip jis sako, atlieka pilotinius bandymus sėjomainoje su lubinais (jie pakenčia rūgštų dirvožemį), dobilais, daugianariais pasėliais, žolių sėklomis, tarpiniais augalais. Šiais metais ūkyje sintetinių trąšų beveik nenaudoja (išbarstė tik 100–150 kg/ha fizinio svorio salietros, o ar duos naudos, kaip sako ūkininkas, nežinia).

Kas gražu su no-till ir kas prigijo? Ūkininkas vardija, kad labai pasiteisino tarpiniai augalai, kurie yra kertinis no-till akmuo, bibinariniai pasėliai (sėjo grikius su barkūnu). Bet būta ir nesėkmių. Ūkininkas pasakojo, kad pirmaisiais technologijos taikymo metais nusipirko labai brangų 15 augalų mišinį, kurį pasėjo tiesiogiai iš karto po kūlimu kombainu. Rezultatas, pasak ūkininko, – šnipštas, nes beveik niekas nesudygo. Tačiau tai entuziazmo nenuslopino, o vertė prisitaikyti prie situacijos.

„Tik su šia technologija atėjo supratimas apie dirvos gyvybingumą. Džiugina, kad dirvoje atsirado daugiau gyvybės, pradėjo augti grybai, net matosi, kaip sliekai tempiasi didesnius stagarus į savo urvus. Grikių pabiros, esančios mišiniuose, puikiai išsivysčiusios. Tokių negaudavome sėdami kaip kultūrinį augalą, be to, dirvožemis apsaugomas ir nuo sausros bei aukštos temperatūros, nes no-till technologijoje dirvos temperatūra visada žemesnė, jau nebematome širdį draskančių vaizdų – kaip dulkantis dirvožemis“, – patirtimi dalijasi Aidyn Zulfijev.

Ūkininkas pasakoja, kad pavyko sukontroliuoti kai kurias piktžoles, kaip varputį, garstuką, ypač grikių pasėliuose. Pajuto ir kitų technologijos privalumų: ilgesnė vegetacija (kūlimas 1–2 sav. vėliau, apie 30 proc. mažesnės kuro sąnaudos, reikia mažiau ir darbuotojų (ūkio atveju -3 žmonės) ir kt.

O problemų, naudojant šią technologiją, taip pat netrūksta: sudėtinga piktžolių kontrolė, šiaudai sėjomainoje ir sėjant, žalos pridaro ir gyvoji gamta (pelės, šliužai, šernai, beje, kartais išrausia iki pusės metro duobes, tad tenka laukus išlyginti juos suariant, o taip tarsi nusižengiama no-till principams), lauko temperatūrų kaita, dirvos suslėgimas. Pasak ūkininko, taikant bearimę technologiją labai svarbūs keli dalykai – improvizacija ir lankstumas.

„No-till technologija tinkama labai stiprių nervų ūkininkams, nes vaizdas po sėjos laukuose neatrodo daug žadantis. Daug įdomių veiklų, dažnai prisidarai pats problemų, kurias reikia išsispręsti. Nuolat reikia ieškoti sprendimų kylantiems iššūkiams, bet tuo ši technologija ir žavi – skatina tobulėti ir kaupti patirtį. Tai įdomu, nėra monotonijos. Tai yra variklis“, – sako Mindaugas Martinaitis.

Mindaugas Martinaitis drauge su broliu Vidmantu jau tris dešimtmečius Šakių rajone valdo 750 ha augalininkystės ūkį. Augina žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius miežius. Pupas augina kartu su vikiais bendrame pasėlyje ir ieško naujų augalų sėjomainai, rinkdamiesi dvinarius ar trinarius pasėlius ir nuolat eksperimentuoja, aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose su mokslininkais ir konsultantais. Jie įsitikinęs, kad sveiko dirvožemio pradžia – teisingai taikoma sėjomaina.

Supaprastintas žemės dirbimas ūkyje pradėtas taikyti prieš beveik dvidešimt metų, įsigijus pirmą modernų kombainą, o pažintis su no-till dar anksčiau.

„Eksperimentus su tiesiogine sėja pradėjome 2019 m., kai 2018 m. auginome pluoštines kanapes sėklai, kurios užaugo neįprastai aukštos – iki 3 m. Po pjūties likęs gausus augalinis pluoštas neleido skutikui įterpti jo į žemę. 2019 m. išsinuomoję tiesioginės sėjos sėjamąją Horsch Avatar pasėjome pupas kanapių lauke. Nors vaizdas sėjant buvo siaubingas, bet galutinis derlius pateisino, ir net viršijo lūkesčius – prikulta 4,2 t/ha pupų. Tai atitiko bendrą pupų derlingumą, lyginat su kitais laukais. 2019 m. rudenį tiesiogiai pasėjome dalį žieminių kviečių bei rapsų. Jų derlius mažai kuo skyrėsi nuo pasėtų mums jau įprastu minimaliu žemės dirbimu. Greičiausiai tai buvo naujoko sėkmė, nes viskas pavyko puikiai“, – apie bearimės žemdirbystės pradžią juokaudamas pasakoja Mindaugas.

Suprantama, ne visada viskas pavykdavo puikiai. Kai kuriomis problemomis ūkininkas ir pasidalijo. Viena jų – šiaudai. Ūkininkas pasakojo, jog nors atrodė, kad kombainai gali gerai susmulkinti ir paskleisti augalines liekanas, realybėje grūdas neturėjo gero kontakto su dirvožemiu. Sėjimo diskas su sėkla kartu įterpdavo ir šiaudus, dėl to dygimas buvo netolygus ir nekokybiškas. Kokie sprendimai? „Šiai problemai spręsti ant sėjamosios sumontavome augalinių liekanų apvalymo žvaigždinius diskus. Šiais metais įsigijome šiaudų akėčias ir atnaujinome 19 m. tarnavusį kombainą, jį pakeisdami kitu“, – patirtimi dalijosi Mindaugas.

Kita bėda – šliužai. Nors su jų žala rapsuose buvo susidurta anksčiau, bet ypač išryškėjo sėjant tiesiogiai. Broliai šliužams naikinti naudojo specialias granules, kurias bėrė ant dirvos po rapsų sėjos. Vis tik, tai nepadėjo iki galo išspręsti šliužų problemos. „2022 m. nusprendėme dalį granulių įterpti kartu su rapsų sėkla. Kol kas matome, kad sprendimas pasiteisino, ir šiai dienai tiesiogiai pasėti rapsai atrodo pakankamai gerai“, – džiaugiasi M. Martinaitis.

Na, o kovai su pelėmis, su kuriomis susiduria nemaža dalis ir tradiciškai dirbančių ūkininkų, Martinaičiai pasitelkė natūralų būdą – pasistatė keliolika tupyklų, skirtų plėšriesiems paukščiams pailsėti ir medžioti peles.

Martinaičiai ūkyje taiko bene visus sveiko dirvožemio principus (išskyrus gyvulininkystę). Ūkyje reguliariai atlieka dirvožemio tyrimus. Jau keletą metų nenaudoja birių fosforo ir kalio trąšų. Jas pakeičia granuliuotu organiniu paukščių mėšlu (200 kg/ha kartu su sėkla lokaliai), naudoja kitus biologinius produktus. O norėdami efektyviai išnaudoti mikroorganizmų privalumus, ant sėjamosios sumontavo talpą skysčiui, kurį sėjant įlieja į sėjos vagutę. Be to, efektyviam azoto panaudojimui yra įsigiję ISARIA azoto sensorių, kuriuo pagal potencialaus derlingumo žemėlapius, biomasę, NDVI indeksą tręšia pasėlius. Pasak Mindaugo, tai leidžia įnešti azoto trąšų tiek, kiek reikia, ir ten, kur reikia.

„Mano tikslas – palikti sveiką dirvožemį ateities kartoms. Šio tikslo siekiu ir sieksiu ženkliai mažindamas pesticidų bei mineralinių trąšų naudojimą, pasiliekant tik herbicidus ir nedidelį kiekį azotinių trąšų“, – savo tikslus išdėstė Mindaugas Martinaitis.

„Pasikalbėjome su Kėdainių, Šakių krašto ūkininkais. Darome viską tą patį, bet tų 10 t nebėra. Vadinasi, reikia kažką keisti: arba dirvą, arbą technologiją. Taip paieškos su no-till ir prasidėjo“, – pamena raseiniškis Virginijus Kropaitis.

Ūkininkas pasakojo, kad lankytasi nemažai seminarų užsienyje ir Lietuvoje, kaip daugelis – žinių semiasi youtube kanale, kur ši technologija plėtojama svetur. Bet visko perkelti neįmanoma, nes Lietuvoje sąlygos skirtingos.

„Lankydamiesi seminaruose, dažnai užduodavome klausimą: kaip pradėti no-till? Mums sakydavo, kad turėtumėte pradėti nuo giluminio purenimo, dirvos paviršiaus išlyginimo, pradžioje galbūt reikėtų pradėti nuo strip-till technologijos. Visur patardavo susirasti savo krašte mentorių, kuris 5–7 metus taiko šią technologiją, jau prisidaręs klaidų, tad galėtų pamokyti“, – pasakoja V. Kropaitis. – Tai kur Lietuvoje galime tokį susirasti? Visi mes susibūrę į grupelę, savamoksliai ir bandome atrasti ir prisitaikyti.“

Dažnai ūkininkai vienais metais pabando, nepavyksta ir atsisako, tačiau tiesioginės sėjos rezultatai gali būti skirtingi. Reikia prisiminti, kokios buvo oro sąlygos, kiek drėgmės ir pan.

„Mums pirmi metai buvo sėkmingi, antri – parodė ne tokius rezultatus. Rapsus sėjome su diskine sėjamąja, šiaudai buvo žali, ir sėjamoji neperpjauna, tada problemos: sėkla dedasi į šiaudus, dygimo nėra, o prie viso to dar ir šliužai, kurie nebūnant gilioms žiemoms, neiššąla. Tokia buvo pradžia, tad tokio mokytojo niekur ir neradome. Tikriausiai mokytojas yra gyvenimas“, – mintimis dalijosi V. Kropaitis.

Jis aptarė tiesioginės sėjos sėjamąsias ir jų padaromų sėklos guolio skirtumus bei sėjos kokybę. Kodėl verta rinktis no-till? Priežasčių V. Kropaitis išvardijo nemažai: darbo sąnaudos mažesnės iki 60 proc., kuro sąnaudos mažesnės iki 50 proc., technikos atnaujinimas retesnis, nes nėra daug padargų, mažinama dirvos erozija, mažiau akmenų dirvos paviršiuje, retesnis padargų gedimas (dėl mažiau akmenuotų dirvų), išsaugoma drėgmė (kiekvienu dirbimo važiavimu prarandama 12–25 mm vandens), dirvoje kaupiamos organinės medžiagos (kultivuojant jos prarandamos), sumažinama CO2 emisija bei dirvos suslėgimas.

„Daugiau laiko vadybos reikalams ir poilsiui“, – juokaudamas savo pristatymą užbaigia V. Kropaitis ir priduria, kad poilsis išnaudojamas renkantis informaciją ir sukant galvą, kaip išspręsti pačias įvairiausias problemas, kurios pasitaiko taikant no-till technologiją.

Kai kurios mokslininkių įžvalgos

„Šiuo metu iš dalies ir džiaugiuosi, kad prekyba azoto trąšomis šiek tiek nuslopinta. Tikiuosi, kad ūkininkai ir tie, kurie naudojasi dirvožemio paslaugomis, pamatys augalų ir jų įvairovės, mišinių didesnę įtaką dirvožemiui. Gal tuomet sugrįšime į dirvožemio pirmapradį susiformavimo principą, nes ne tik trąšos formuoja dirvožemį, daugiausia – dirvožemio biologija. Tai vienas aktualiausių klausimų“, – kalbėjo dr. Jūratė Aleinikovienė iš VDU Žemės ūkio akademijos.

Pasak mokslininkės, skirtingų veiksnių visuma suformuoja skirtingus dirvožemius. Lietuvoje išskiriama 12 pagrindinių dirvožemio grupių, todėl turime žinoti ir pažinti savo ūkio dirvožemio grupę ir pagal tai rinktis, kokią technologiją taikyti. Augalai ir jų šaknys yra vienas iš dirvožemio derlingumą bei biologinį aktyvumą užtikrinančių veiksnių. Taip pat labai svarbu tręšimas biologiniais produktais, bet jo veikimas lėtesnis ir silpnesnis, nei veikia augalas su savo šaknynu. Turi veikti trys sistemos: dirvožemis, augalas ir mikroorganizmai. Specifinių bioklimato sąlygų veikiami Lietuvoje dirvodaros procesai reiškiasi iki 2 m gylio. Dirvožemiui taip pat reikia reabilitacijos.

Mokslininkė aptarė dirvožemio biologinio aktyvumo reikšmę, didinimo galimybes bei įtaką augalų sveikatingumui, kaip ūkininkauti, kad dirvožemio problemos būtų prislopintos, o suaktyvintume jo biologines savybes.

LAMMC mokslininkė dr. Ona Auškalnienė aptarė piktžolių kontrolę beariminėje žemdirbystėje. „Turime pažinti piktžolių rūšinę įvairovę, nes mūsų kovos priemonės su jomis nepasikeitė, o piktžolių biologinė sudėtis pasikeitė“, – perspėja mokslininkė.

Anot dr. O. Auškalnienės, didėja vienaskilčių, kai kurių dviskilčių piktžolių populiacijos. Nutinka jau ir taip, kad kurios vasarinės piktžolės žiemoja.

Naudojant minimalų žemės dirbimą yra vienas jo trūkumas atskirų piktžolių rūšių plitimas: vienaskilčių (dirvinė smilguolė, pelinis pašiaušėlis, vienmetė miglė, įvairios svidrės), dviskilčių (daržinė žliūgė, rugiagėlė). Piktžolės tampa atsparios herbicidams, todėl jų kontrolė yra labai problematiška. Pasak mokslininkės, ne visiems herbicidams vienodai vystosi atsparumas: piktžolės atsparios tampa greičiau B ir A grupių herbicidams. Herbicidų su skirtingų grupių veikliosiomis medžiagomis mišiniai ir panaudojimo eiliškumas – vienas iš būdų sumažinti atsparumo atsiradimo riziką. Žinoma, atsparumo atsiradimą galima kontroliuoti, bet jei jau jis atsirado – taip lengvai neišnyks.

Mokslininkė patarė, kaip kontroliuoti pelinį pašiaušėlį: rudenį – flufenacetas (geriau su prosulfokarbu), pavasarį – pinoksadenas tose vietovėse, kuriose nėra atsparumo šiai veikliajai medžiagai, kitų augalų (ne javų) pasėliuose – graminicidai.

Apžvelė ir daržinės žliūgės, dirvinė smilguolės, rugiagėlės ir kt. piktžolių bei pabirų kontrolę.

„Darosi gyvybiškai svarbu labiau pažinti atskirų piktžolių rūšių biologiją, herbicidų veikimo pobūdį ir ieškoti alternatyvų cheminei kontrolei taikant integruotą apsaugą nuo piktžolių“, – akcentavo dr. O. Auškalnienė.

Visų konferencijoje išgirstų minčių ir patarimų straipsnyje tikrai neišguldžiau, o pasimokyti, paklausyti, padiskutuoti ir erdvės apmąstymams tikrai buvo daug. Dar ilgokai po renginio ūkininkai neskubėjo skirstytis. Ar no-till technologija – tik labai stiprių nervų ūkininkams? Spręsti jums. Beje, Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta siekti, kad neariamosios žemės ūkio technologijos iki 2030 m. būtų taikomos 650 tūkst. ha plote. Praeitų pasėlių deklaravimo duomenimis, tokiu būdu apdirbamos žemės plotas Lietuvoje sudaro per 240 tūkst. ha, o neariamąsias technologijas taiko daugiau kaip 1 640 ūkių. Galbūt jų atsiras ir daugiau?

Tiems, kuriems nepavyko atvykti, parengėme vaizdo įrašą.

Projektas „Bearimės žemdirbystės technologijose taikomų priemonių įtaka dirvožemio derlumo didinimui, drėgmės taupymui ir maisto medžiagų prieinamumui“ (BEAP). Projekto NR. 14PA-KK-20-1-09729-PR001