Dalijimasis patirtimi – stipriausia pagalba ūkyje

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2025-10-01

Linos ir Virgilijaus Šimkų ūkyje darbuojasi visa šeima – kartu su tėvais atsakomybėmis dalijasi ir sūnūs Rokas (pirmas iš kairės) bei Marius. Drauge su LŽŪKT Kelmės r. biuro vadove Brone Vaičiuliene ir vyresn. gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi. Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Kelmės rajone, Linai ir Virgilijui Šimkams priklausančiame pieno ūkyje, susitiko ūkininkų diskusijų grupė. Čia jie ne tik apžiūrėjo šeimos puoselėjamą ūkį, bet ir kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) konsultantais diskutavo apie pašarų kokybę. Naujausiai pagamintų pašarų mėginių paėmimas ir ištyrimas Mobiliojoje gyvulininkystės laboratorijoje tapo pretekstu platesniam pokalbiui apie tai, kaip tikslingai gerinti gyvulių šėrimą ir stiprinti ūkio konkurencingumą.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Diskusijų grupę į trečiąjį susitikimą subūrė LŽŪKT Kelmės r. biuras, įstaigai įgyvendinant nacionalinį projektą „Žemdirbių konsultavimas“. Jo esmė – suteikti ūkininkams galimybę nemokamai gauti praktines žinias, susitikti vieniems su kitais, pasikalbėti bei išgirsti konsultantų rekomendacijas. Biuro vadovė, gyvulininkystės konsultantė Bronė Vaičiulienė pabrėžia, kad tokie susitikimai yra neįkainojami: „Ieškome įvairių bendradarbiavimo sričių. Ūkininkams dažnai pritrūksta drąsos burtis į grupes, kalbėtis apie sėkmes ir problemas. O juk skaudžiausia mokytis iš savų klaidų. Tokiuose renginiuose susitinka bendraminčiai, pasikalbame, pasidalijame patirtimi.“

Rajono ūkininkus diskusijos grupėn į trečiąjį susitikimą subūrė LŽŪKT Kelmės r. biuras, įstaigai įgyvendinant nacionalinį projektą „Žemdirbių konsultavimas“.

Du dešimtmečius puoselėja pieno ūkį

Per du dešimtmečius ūkininkavimo Šimkai šeimos ūkyje sukaupė nemenkos patirties, o kartu – ir ištikimą partnerystę su LŽŪKT Kelmės r. biuru. Konsultantės ūkininkams ne tik padeda rengti verslo planus paramai gauti ar tvarko finansinę apskaitą, bet ir atlieka pašarų tyrimus, teikia rekomendacijas dėl tręšimo.

Bendrystę su biuru vertina ir ūkio šeimininkai, kurie su LŽŪKT bendradarbiauja nuo pat ūkio pradžios. „Į biurą pirmą kartą užsukome dar 2004 metais, kai reikėjo paramos melžimo aparatams įsigyti. Nuo tada kartu dalyvavome ne viename projekte – visada padėjo sutvarkyti dokumentus, patarė. Smagu nuvykti į biurą, nes žinai, kad gausi pagalbos“, – pasakoja ūkininkė Lina Šimkienė.

Šiandien jų ūkyje – apie 120 galvijų, iš jų 24 melžiamos karvės. Produktyvumas vidutiniškai siekia 12–13 litrų, yra duodančių ir 15–18 litrų bet, pasak Linos, svarbiausia ne spausti gyvulius, o užtikrinti jų sveikatą.

Ūkis – tikra šeimos bendrystės erdvė. „Dirbame visa šeima. Sūnūs labai padeda. Vienas sūnus net ir dirbdamas kitur vakare skuba pamelžti karves, o kitas aktyviai rūpinasi technika ir investicijomis. Smagu, kai visi kartu dirbame, – džiaugiasi ūkininkė – Matome, kad bus kam perimti ūkį.“

Vis tik ji pripažįsta, kad laikas eiti į kokybę. „Nuo nekokybiško pašaro kenčia ir pienas, ir gyvulio sveikata, ir mėsa. Todėl būtina tirti pašarus. Galų gale viskas susiveda į ūkio pelningumą: kai pradedi skaičiuoti, kiek iš tikrųjų įdedi, supranti, kad be kokybės gali net į minusą įeiti. Juk ir kuras, ir technika, darbo laikas, o jeigu pašaras nekokybiškas – rezultato nėra“, – įsitikinusi Lina.

Šiuo klausimu ūkininkams į pagalbą atskubėjo vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius, kurio įžvalgos tapo šio susitikimo ašimi. Būtent jo patarimai apie pašarų sudėtį, šėrimo subalansavimą ir gyvulių produktyvumą suteikė daugiausia diskusijoms peno bei praktinės naudos dalyviams.

Pašarų kokybė – pagrindinis pelningumo veiksnys

Kokybiškas pašaras – tai pakankamas baltymų ir energijos kiekis. Pasak Vido Tolevičiaus, šių metų pavasaris ir vėsoka vasaros pradžia ūkiams kėlė papildomų iššūkių: „Šaltos naktys, lietus – pirmoji žolė baltymų sukaupė menkai ir neatitiko gyvulių poreikių, tačiau pjauti vis tiek reikėjo laiku.“ Iš čia – pirmoji taisyklė: kokybė formuojasi dar lauke. „Kiekvieną dieną pavėlavus – minus maždaug 0,25 proc. baltymų. Žolėje daugėja lignino. Jis suteikia stiebui tvirtumo, bet gyvulys jo nepasisavina – jis praeina tranzitu, tik apkraudamas prieskrandį. Tokiu atveju pašaro pasisavinimas tesiekia apie 30 procentų. Taigi, pjauni anksčiau – gaminiesi vertę, pjauni vėliau – krauni balastą“, – sako specialistas.

Antra taisyklė – pjovimo aukštis: „Žemas pjovimas ne tik įmaišo purvo, bet ir didina nevirškinamos ląstelienos dalį – sąnaudos tos pačios, pašaro kokybė suprastėja ir gauni brangų mėšlą.“

„Pašarų mėginiams imti naudojamas zondas. Jei pašaras gaminamas tranšėjose, zondas turi prailginimą. Svarbu mėginį paimti ne nuo rulono viršaus, nes toks tyrimas būtų tik iš vienos vietos ir neparodytų bendros kokybės. Kai mėginys imamas per visą rulono ilgį, apimant kelias vietas, tyrimo rezultatas būna tikslus. Gręžiant iš karto matosi suspaudimo lygis, žolės kokybė, jos išdžiūvimas, jau galima daryti atitinkamas išvadas“, – paaiškina Vidas Tolevičius.

Technologinė drausmė, anot jo, yra ne mažiau svarbi: „Susukus ruloną į plėvelę, jį reikia maksimaliai per dvi dienas suvežti į sandėliavimo vietą. Vėliau jį pajudindamas sugadini bakterijų gyvenimą, nes jau prasidėjo fermentacijos procesai. Žolės konservacija trunka 4–5 savaites.“ Ir priduria, kad jei pašaras nupjautas laiku, bet yra mažai pavytintas ir rulonai neturi formos, krauti jų vienas ant kito į viršų negalima, susispaus. Tokiu atveju reikia turėti didesnį plotą ir sukrauti viena eile. O jei plėvelė pažeista – „tokius rulonus dėti atskirai ir greičiau sušerti.“

Kodėl tai svarbu? „Pienas uždirba, kai pašaras tinkamas,“ – sako ekspertas. „Tvarkingai dėliojant racioną ir turint gerus žolinius pašarus, finansinė grąža pienininkystėje gali siekti apie 30 procentų. Raskite kitą verslą, kuris tiek grąžina,“ – priduria jis. Tiksliam balansui reikia skaičių: „Po 4–5 savaičių jau saugiai tiriame ir šeriame. Tyrimo atsakymai pasako, kiek reikia baltyminių priedų ir kurias pievas atnaujinti.“

„Jeigu kukurūzą norime pradėti naudoti greičiau, galima taikyti konservantus – tokiu atveju silosą atidaryti galima jau po dviejų savaičių. Konservantai greičiau sunaudoja deguonį, paspartina fermentaciją ir padeda išsaugoti daugiau cukraus. Lyginant su 5 savaites trunkančiu natūraliu procesu, tokiame pašare išlieka didesnė maistinė vertė. Kuo ilgiau pašaras laikomas lauke, tuo daugiau jis praranda vertės. Todėl pats neefektyviausias ir brangiausias pašaras yra šienas. Šiemet jį išdžiovinti buvo ypač sudėtinga – tam reikia bent keturių dienų gero oro, o sąlygos nebuvo palankios.“

„Per valandą galima netekti apie 2 proc. sausųjų medžiagų, jei tik geras oras. Todėl rudenį žolę reikėtų palaikyti bent parą ar dvi – nes nuo ilgai išsilaikančios rasos ir drėgnos žemės pašaras prisigeria drėgmės. Jei sukant ruloną bėga vanduo, kartu išbėga ir visos maistinės medžiagos. Tas pats ir su kukurūzu – kartu su sultimis prarandamas cukrus“, – pataria Vidas Tolevičius.

Melžiamoms karvėms V. Tolevičius rekomenduoja orientyrą: „Šienainio drėgnumas – nuo 35 iki 45 proc., kukurūzų krakmolas silose – iki maždaug 35 proc.“

Kai pašaras per sausas, nukenčia ėdamumas. „Skrandis turi ribą (apie 200 litrų talpa) – tokį pašarą drėkinti arba naudoti TMR. Presuojant – peiliai būtini, ypač kai augalai tuščiaviduriais stiebais, kaip antai: varnalėšos, arkliarūgštės, builiai. Oras – pelėsio draugas“, – aiškina specialistas. O kur trūksta baltymų, gelbsti „rapsai, soja, pupos (su normomis)“.

Daugiausiai laiko sugaištama, kol paimami mėginiai. Tyrimas – greitas, o sprendimai – iš karto.

Grūdų struktūra taip pat svarbi: „Miežiai – pagrindas, kviečiai ir kvietrugiai – saikingai, kad nekeltų acidozės rizikos.“ Melasa, anot V. Tolevičiaus, „ne baltymų pakaitalas, tik saldainiukas ėdamumui.“ Jeigu yra durpynas, yra daug kurmiarausių, iš tokio lauko specialistas pataria gaminti šieną ir nerizikuoti.

Kita dedamoji – žemė. „Pirmiausia – žemė. Tada žolė. Tada pienas“, – reziumuoja ekspertas, ragindamas planuoti žolynų atsinaujinimą: „Kasmet atsinaujinti 20–25 proc. pievų – realus tempas. Pievų atnaujinimą reikia planuoti pagal turimą mėšlo kiekį. Orientacinė norma – apie 40 t/ha. Be mėšlo ir sėjomainos humuso nepadauginsi. Iš hektaro žalios masės gaunama apie 60 tonų. Per visas, sakykime, keturias pjūtis įsivaizduokite, kiek išsiurbiame iš žemės. Reikia vėl kompensuoti. Prieš tręšiant būtini žemės tyrimai: ką atneša mėšlas, ko trūksta – NPK.“

Svarbios ir dirvožemio savybės: „Liucernai netinka aukštas gruntinis vanduo, dobilai mėgsta molį.“ Agrotechnikoje, jo teigimu, „kas 3–5 metus žemę verta perarti – klimatas keičiasi, bet pagrindai nesikeičia.“

Galiausiai – paskirtis pagal grupes. „Ne kiekvienas rulonas – pienui. Per sausas ar menkiau baltymingas pašaras tinka užtrūkusioms, prieaugliui ar vasaros papildymui, bet ne produktyvumui kelti“, – sako V. Tolevičius

„Veršelis pirmus 2–3 mėnesius genetiškai užprogramuotas greitam augimui. Jei mažą veršiuką užskurdinsi, vėliau gali šerti kiek nori – jis vis tiek nepasieks savo genetinio potencialo, nesvarbu, pieninės ar mėsinės veislės. Todėl vertindamas karvę, pirmiausia žiūri, kokį priesvorį ji užaugina veršeliui – tai rodo ir jos pieno kiekį. Bet jeigu šersi stagarais ar prastu pašaru, nei pieno, nei priesvorio nebus“, – primena gyvulininkystės specialistas. Ir ragina nepasimesti detalėse: „Jeigu gyvulys negauna ko jam reikia su pašaru, jis ima iš savo organizmo.Nežinodamas – spėlioji. Čia negali taip žaisti – juk iš pieninio ar mėsinio gyvulio gyveni. Tyrimai leidžia priimti teisingą sprendimą.Žinodamas – balansuojiesi, todėl žemės, pašarų ar bandos sveikatingumo tyrimai ne prabanga, o būtinybė. “

Ūkininkė Lina Šimkienė patvirtina: „Pašarų tyrimo paslauga labai naudinga – sužinai, kokie turimi pašarai, gal kur reikia pasitempti. Rezultatai leidžia suprasti, kodėl kartais mažiau pieno, ką kitąmet daryti kitaip. Tai pamokos, kurios labai praverčia.“

„Šiemet turime išgyventi taip, kaip yra. Jei kitais metais nuspręs jaunimas investuoti – važiuosime, kalbėsime apie pievos paruošimą, pasidarysime žemės tyrimus, parinksime mišinius, tinkamai pasėsime, prižiūrėsime, ir tada rezultatas bus akivaizdus. Po metų patys pamatysite, kaip pasikeis šėrimas, gyvulių produktyvumas ir ūkio pajamos. Man rūpi, kad jums sektųsi“, – dalijasi mintimis V. Tolevičius.

Kas motyvuoja toliau eiti pienininkystės keliu? Lina nedvejoja: „Man pienininkystė – nuo vaikystės. Pas močiutę rankomis melždavau karvę, man tai patikdavo. Ir dabar mėgstu tuos darbus su gyvuliukais – todėl norisi tęsti.“

Pasak projekto dalyvių, būtent tokie vizitai į ūkius yra patys vertingiausi: reali praktika, gyvas pokalbis ir galimybė pamatyti, kaip teorija pritaikoma kasdienėje veikloje. Neatsitiktinai ši diskusijų grupė, susitikusi jau trečią kartą, vadinama stipria bendraminčių komanda, kurios narius vienija bendras tikslas – kurti tvaresnį, pažangesnį ir pelningesnį ūkį. Juk ir patarlė sako: „Klausti ne gėda, o suklysti – bėda“. Išvengti jos konsultuojantis su patirties turinčiais specialistais – geras sprendimas.

Apie projektą

Projektas „Žemdirbių konsultavimas“ vykdomas visoje Lietuvoje. Jis suteikia galimybę ūkininkams ne tik dalyvauti grupinėse diskusijose, mokytis iš kitų patirties, bet ir gauti individualias konsultacijas. Tokie susitikimai padeda užmegzti ryšius, pasidalyti patirtimi ir priimti labiau pagrįstus sprendimus savo ūkiuose.

Linos ir Virgilijaus Šimkų šeimos pavyzdys rodo, kad investicijos į žolynų atnaujinimą, pašarų tyrimus ir žinias grįžta ne tik pieno litrais, bet ir ramybe – žinai, kad dirbi teisingai.

Beje, konsultacijos apima pačias įvairiausias sritis: nuo dirvožemio ir augalų priežiūros iki gyvulininkystės, pašarų gamybos, gyvūnų sveikatingumo, ūkio apskaitos, verslo planavimo ar finansinių sprendimų.

Projekto veiklą finansuoja Žemės ūkio ministerija iš valstybės biudžeto lėšų. Apie „Žemdirbių konsultavimo“ projektą galite paskaityti čia.