Kai idėjų netrūksta: nuo biatlono iki ūkininkavimo

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2021-06-14

Artūras Barauskas (nuotr.) – buvęs biatlonininkas, nedaug trūko, kad būtų dalyvavęs 1992 metų Albervilio (Prancūzijoje) olimpiadoje. Likimui pakrypus kitaip, šiandien jis skaičiuoja dviejų dešimtmečių ūkininkavimą Užušilių kaime, Širvintų rajone. O ir čia iššūkių ir apdovanojimų netrūksta – prieš dvejus metus Artūro ūkis buvo pripažintas kaip vienas geriausių rajone. Ūkininkas kuklinasi ir sako, kad yra tūkstančiai geresnių, bet stengiasi neatsilikti, o kai idėjų netrūksta, tai negali nesisekti. Su Artūru kalbamės apie likimo ir ūkininkavimo posūkius.

Esate vilnietis. Kaipgi miestietis, profesionalus sportininkas, apsigyveno kaime ir tapo rimtu ūkininku?

Taip. Gimimo esu vilnietis, dabar, suskaičiavus metus, jau kaimietis (juokiasi). Tuomečiame Vilniaus pedagogikos institute pasirinkau studijuoti geografiją ir kūno kultūrą. Galėjau būti fizinio lavinio mokytoju arba treneriu. Dešimt metų profesionaliai sportavau, bet žiemų Lietuvoje mažėjo, todėl ir sportuoti ar treniruoti galimybės taip pat menko.
Mieste reikia rasti savo nišą. O kaip tyčia, prieš dvidešimt metų, tėvai sugalvojo čia, Užušiliuose, nusipirkti apleistą namą. Daug vargome, kol apsitvarkėme. Prie sodybos buvo 65 arai, kaip visi kaimo gyventojai gavome tris hektarus žemės, mama iš gimtosios Žemaitijos atkėlė 5 ha, įsigijome karvę, po to – antrą, trečią... Progai pasitaikius, pirkome žemės. Po truputį ūkis augo. Man ir kaime pasidarė įdomu. Taip ir įsivindavo.

Tai kokią ūkininkavimo kryptį pasirinkote?

Ūkis nuo pat pradžių buvo mišrus: auginome javus, laikėme gyvulius – 110 Lietuvos juodmargių. Per metus ūkyje pagamindavome apie 280–300 t pieno. Banda didėjo, atrodė, kad pagrindinė kryptis bus pieno ūkis, bet po 15 darbo metų šios idėjos atsisakėme. Lietuvoje pienininkystė jau kurį laiką tarsi podukra. Visko buvo, daug ką išbandėme, bet prieš trejus metus pardavėme bandą ir dabar plėtojame augalininkystę.

Dirbame apie 200 ha. Nuosavos – maždaug pusė. Sėjame kviečius, rugius, žieminius rapsus, binarines kultūras (avižas kartu su žirniais), grikius. Grikius šiemet sėjau kartu su facelija, kuri, manau, turėtų puikiai privilioti bites. O grikiai ypatingi, nes žydi vieną dieną. Jeigu grikiai žydėjimo dieną neapdulkinami, viskas, jie yra tušti. Vat, ir galvoju, kaip pritraukti kuo daugiau bičių. Jau antri metai taikome neariminę technologiją.

Kodėl nusprendėte pereiti prie beariminės technologijos?

Tik pernai ir šiemet pavasarį pagal šią technologiją apsėjome pasėlius. Iš pradžių, turbūt kaip ir daugelis, arėme, kultivavome. Visuomet kildavo klausimų: ar reikia tai daryti, koks kiekvieno veiksmo tikslas. Pamėginau pereiti prie minimalaus žemės dirbimo. Žiūriu, kad augalams niekas labai nepasikeitė. Tai įrodė ir netyčia pavykęs natūralus bandymas. Prie sandėlio buvo supiltas statybinis smėlis, ant kurio nuo grūdų valomosios susinešė augalinės nuosėdos. Po kelerių metų pradėjo dygti augalai. Reiškiasi, apatinis sluoksnis pūva, ir augalai puikiausiai vystosi. O šalia, kur dirva augalais neuždengta, smėlis tiesiog teka, neša erozija. Vadinasi, tai signalas, kad reikia daryti taip, kaip augalai. Nieko tobuliau nesukursi, nei sukūrė gamta. Tik reikia išmokti ją nukopijuoti.

Yra ir dar keli laukai, kurie anksčiau buvo ariami. Tai jei nori žvejoti ir slieką surasti, reikėdavo nemažai kvadratinių metrų perkasti. Dabar nueini, kastuvėlį įkasi ir iš karto 2–3 sliekus randi.

Ar visus laukus apsėjate pagal tiesioginės sėjos technologiją?

Dabar jau visus augalus sėjome tiesiai į ražieną: rugius, kviečius, žieminius rapsus, avižas su žirniais ir grikius. Šią technologiją išbandžiau ir nuomotoje žemėje, kuri, galima sakyti, nuo tarybinių laikų nearta. Tik žolynas. Herbicidais išnaikinome žalią paviršių ir rugius bei kviečius sėjau tiesiai į velėną. Nėra skirtumo, viskas puikiai auga.

Pastebėjau, kad mūsų krašte pavasarinis pelėsis daug kur pažeidė pasėlius. Pas mus viskas buvo gerai. Šiemet žieminius rapsus sėsiu šiek tiek aukščiau, jei sėkla pasiliks ant šiaudų, gali nesudygti.

Vis tik ir pereinant iš minimalaus dirbimo į tiesioginę sėją reikia atlikti tam tikrus namų darbus?

Tikrai taip. Daug domėjausi, juk žiemą daug laiko (red. juokiasi). Informaciją susirenki, bet norisi ją patvirtinti. O tas natūralus bandymas ir patvirtino, kad nebūtina intensyviai žemę vartyti. Žinoma, negali sakyti, kad atėjau, pamačiau ir viską gerai padariau. Turi išsitirti dirvožemį, susitvarkyti melioracijos sistemą. Jeigu vanduo nenubėgs, pasidarys pelkė. Nors ir dirbant žemę tradiciškai šie darbai būtini. Ir ten, ir ten reikia kažką sutvarkyti. Tačiau taikant beaiminę technologiją sąnaudos kitos, mažesnės.

Širvintų krašto žemės nederlingos. Ūkio dirvožemį tyriau prieš 7 metus. Fosforo yra, kalio pagal normą, na, azotas jau toksai: tai yra, tai išsiplauna. Ko gero, tų medžiagų yra, bet tik augalai jų nepaima. Reikia auginti tokius augalus, kurie fosforą augalams padarytų prieinamą. Viena iš kultūrų – grikiai. Turiu įsigijęs dirvožemio PH matuojantį aparatą, juo ir rūgštingumą galiu pasimatuoti.

Su tiesiogine sėja Lietuvoje yra daug mitų. Vienas iš tokių – dažniau pasėlius puola ligos ir kenkėjai? Ką jūs pastebėjote?

Patirties dar nelabai turiu. Sako, kad pereinamasis laikotarpis 2–3 metai. Po to jau turi atsirasti gerųjų bakterijų, kurios kovos su ligomis. Jų tarpusavio balansas turėtų išsilaikyti.

Turiu lauką prie autostrados, kur driekiasi tarsi dykynė. Nors žinodavau, kad niekas neužaugs, jį apsėdavau. Pernai rudenį tuos plotus įsėjau tiesiogiai. Dabar jie žali. Žinoma, didelio derliaus neduos, augalai skurdučiai, bet žali. Jei taip dar toliau, tai, ko gero, tas smėlynas ir kažkokį derlių duos. Smėlis drėgmę laiko, tad ir jame galima daug ką užauginti.

Ne kiekviena dirva juk prisitaiko vienodai, reikia koreguoti ir sėjomainas, auginti tarpinius augalus. Kaip pas jus vyksta šie procesai?

Viskas vyksta palaipsniui. Iki tol sėjomaina buvo 4 laukų. Dabar dar ir grikiai prisidėjo. Sėjomainos reikia laikytis. Ir dėl to, kad žmogus esi apsaugotas: vienais metais vieni augalai dera, kaina geresnė, kitais metais kitas augalas traukia „iš duobės“, be to, ir dirvožemiui geriau. Daug reikia prie šio proceso sėdėti, braižyti. Yra ir tokių dalykų, apie kuriuos net nepagalvoji. Pvz., sėjant binarinę kultūrą: jei vieną, pvz., avižas, chemijos piktžolėms naikinti yra, o jei avižas su žirniais, jau augalų apsaugos priemonių nėra. Daug niuansų, tad reikia labai laviruoti.

Pernai kaip tarpinius augalus pabandžiau sėti grikius su garstyčiomis. Šiemet yra laukų, kuriuos numačiau palikti per žiemą. Įsėjome. Pagal planą turėtume avižas nukulti, o tuomet užaugs įsėti vienmetė svidrė su egiptiniais dobilais. Jie turėtų sušalti, vadinasi, uždengs paviršių, neleis drėgmei garuoti, piktžolėms sudygti. O į juos pavasarį kažką sėsime. Pagalvosiu: ar avižas, ar vasarinius kviečius. Daug tuo domėjausi. Kuo didesnis tarpinių augalų mišinys, kuo daugiau komponentų, tuo yra geriau dirvožemiui. Žinoma, tai priklauso nuo keliamų tikslų, ko tu nori: ar azotą sukaupti, ar humusą padidinti. Sakau, čia nepaprastas dalykas.

Pereinant prie tiesioginės sėjos reikia ne tik žinių, bet turi keistis ir visas technikos parkas? Neariminės žemdirbystės šalininkai sako, kad visų pirma ji prasideda nuo kombaino smulkintuvo ir seklaus lauko suskutimo. Kaip jūs galvojate?

Kartais įsivaizduojama, kad tiesioginė sėja – pats paprasčiausias sėjos būdas. Deja. Reikalinga speciali sėjamoji. Sėjant į ražienas su įprastine sėjamąja, dažnai nepasiseka ir tada formuluojama išvada, kad tiesioginė sėja mūsų sąlygomis nepasiteisina. Pasėjus su specialia sėjamąja rezultatas būna kitoks, augalinės liekanos, dengiančios dirvos paviršių, apsaugo dirvožemį nuo erozijos, išsaugoma dirvožemio struktūra, daugėja sliekų, didėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

vidussej Prieš kelerius metus įsigyta Junkkari sėjamoji

Taip pat svarbus ir geras kombainas. Pernai įsigijome Sampo Rosenlew OY kombainą, kuris kol kas užbaigė komplektuoti gamybos techninę bazę. Taikant tiesioginę sėją, labai svarbu tinkamai paruošti kombaino peiliukus. Gali turėti jų ir milijoną, bet jei tinkamai nepagaląsi, tai rezultato nebus. Gali turėti jų tik 50, bet aštrių ir jie padarys tą patį. Taigi, nuo sėjamosios ir kombaino priklauso, kaip atliksi savo darbą. Aišku, ir nuo žmogaus, kuris viską turi numatyti. Tiesioginės sėjos technologija nėra staigi, turi galvoti bent jau metus į priekį, o rezultatai pamatomi tik po kokių 6 metų nuoseklaus darbo. Ne kiekvienas ūkininkas tam ryšis. Man įdomu išbandyti save, domėtis naujais dalykais. Juk tuomet tobulėji. Dar trūksta patirties,kad galėčiau užbėgti nelaimėms iš priekio, bet, manau, kad į savo ūkininkavimo pabaigą pamatysiu rezultatus (red. juokiasi).

Kiek savo idėjoms įgyvendinti naudojotės ES parama, kur ieškojote patarimo?

Naujausia investicija – užpernai pastatyta grūdų džiovykla

Taip, parama naudojomės, bet pridėjome ir savų lėšų. Naujausia investicija – užpernai pastatyta grūdų džiovykla. Ją pasistatę pirmiausia išlošėme grūdų kokybę. Anksčiau grūdai būdavo ir trečios klasės, o praeitą rudenį, kai jau pristatėme savo džiovykloje išvalytus ir išdžiovintus grūdus, visi buvo pirmos klasės. Pernai pasistatėme ir grūdų valomąją.

Be konsultacijų kažin kaip būtų, visur susigaudyti pats nesuspėsi. Verslo planus paramai gauti rengė Konsultavimo tarnybos Širvintų r. biuro konsultantai. Niekur kitur net nesikreipiau. Konsultantai profesionaliai parengė dokumentus. Kiek rengė, tiek kartų ir paramos gavau. Supaprastinta parama (iki 150 tūkst. eurų) gal tris karus pasinaudojau. Įsigijau technikos: 50 proc. ūkio technikos yra su parama, tiek pat iš lizingo. Biure tvarkau ir ūkio buhalterinę apskaitą. O su augalininkystės konsultante Janyte (red. Janina Ona Gečienė), tai nuolat bendrauju – tik ko reikia, kreipiuosi į ją. Visuomet sulaukiu tinkamo patarimo. Užtenka jai tik kenkėjo nuotrauką nusiųsti, ji man visą reikiamą informaciją pasako. Su Konsultavimo tarnyba aš nuo pat jos įkūrimo.

O ūkio plėtra yra planuose? Ūkį lyg ir turite kam palikti?

Plėsti ūkio neplanuoju. Jeigu lėksi vienur, kitur, tai nieko gero. Geriau laikytis viduriuko, kad spėtum „apžergti“. O kadangi buvau biatlonininkas, tai juokauju, kad keturi taikiniai numušti, penktas dar ne (red. juokiasi). Auga keturi sūnūs. Vienas greitai vidurinę baigs, kitas, šešiolikmetis, labai aktyvus krepšininkas, aštuonmetis dar blaškosi, o mažiausiam bus 4. Manau, kad užteks tėvų pavyzdžio. Gal penkta bus mergaitė, po to – žentas, geras žemdirbys.

Esu pats sau viršininkas, turiu puikią šeimą, kuri visokeriopai padeda ir šiaip kol kas sekasi. Pradėję nuo nulio ir sukūrę šiokį tokį ūkį galiu drąsiai sakyti, kad einame pirmyn. Ir toliau stengsimės žingsniuoti tuo pačiu greičiu.

Ačiū už pokalbį.