Apie žaliąjį kursą, ŠESD emisijas, arba kodėl dirvožemiuose reikia didinti organinės anglies sankaupas

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2022-01-14

^© LŽŪKT nuotr.
Žemės ūkio sektoriui neabejotinai tenka vienas svarbiausių vaidmenų įgyvendinant Europos žaliojo kurso tikslus, Bendrijos ir Lietuvos iškeltą siekį iki 2050 m. pereiti prie klimatui neutralios veiklos. Tai iššūkis ir naujos galimybės visai maisto tiekimo grandinei bei kiekvienam iš mūsų, todėl reikės visų sąveikos, kad pasiektume bene ambicingiausius visų laikų tikslus. Apie ES iškeltus ir Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus, jų įgyvendinimą, kylančias problemas ir galimybes bei kitų šalių patirtį kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo vadovu Sauliumi Cironka (nuotr.).

Europos politikai artimiausioje perspektyvoje žemės ūkį mato tvarų, t. y. socialiai stabilų, ekonomiškai gyvybingą ir draugišką aplinkai. Priminkite, kokie yra pagrindiniai ES ir Lietuvos prisiimti įsipareigojimai siekiant klimatui neutralios veiklos, žaliojo kurso tikslų?

Jau senokai Europos Sąjungoje kalbama apie tai, kad reikia daugiau dėmesio skirti gamybos procesuoseatsirandančiai taršai kontroliuoti ir mažinti. Puikiai suprantame, kad reikia apsirūpinti maistu, bet jį reikia gaminti saugiai, o maisto gamybos procese daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai. Taip gimė nemažai dokumentų, pradedant ES žaliuoju kursu, kuriame numatyti 9 tikslai, apimantys socialinį, ekonominį, aplinkosauginį ir inovacinį sektorių, strategija „Nuo lauko iki stalo“ ir kt. Pastarojoje aiškiai pasakoma, kokius sipareigojimus reikėtų įgyvendinti, kad po tam tikro laikotarpio gyventume tvariau. Vienas iš jų – trąšų sunaudoti 15–20 proc. mažiau nuo dabartinio kiekio. Kitas – daugiau dėmesio skirti ekologiniams ūkiams ir jų plotų plėtrai – turėtų išaugti iki 25 procentų. Lietuvoje šis tikslas tikrai yra su dideliu iššūkiu – iki 2027 m. planuojama ekologinius plotus padidinti iki 13 procentų.

Lietuvos įsipareigojimai apibrėžti LR Vyriausybės programoje, kurioje kalbama apie žemės ūkio konkurencingumo didinimą. Taigi, pasinaudodami Europos Sąjungos ir valstybės lėšomis, turime investuoti į naujų technologijų diegimą (tikslioji žemdirbystė, robotizavimas, dirbtinis intelektas ir t.t.), mokslą, į mūsų žmonių gebėjimų tobulinimą, nepamiršdami saugesnės ir tvaresnės gamybos, išnaudodami bioekonomikos teikiamas galimybes.

Programoje minima, kad iki 2024 m. plotai, kuriuose bus taikomos neariminės technologijos, padidės apie 1,5 karto, o iki 2030 m. – beveik 3 kartus. Bus siekiama mažinti ŠESD emisijas, skatinant taikyti įvairias technologijas, tokias kaip tiesioginę sėją, sėjomainos taikymą, augalų, sugeriančių didesnį ŠESD kiekį, ir perteklinį azotą iš dirvos kaupiančių tarpinių augalų auginimą, subalansuotą mineralinių trąšų naudojimą ir jų pakeitimą mažiau taršiomis alternatyvomis, daugiamečių pievų apželdinimą ir išlaikymą ir kt. Tikslai yra.

Kokia situacija Lietuvoje. Kiek procentų iš žemės ūkio sudaro ŠESD emisijų dalį?

Aplinkos apsaugos agentūra 2021 m. Nacionalinėje ŠESD ataskaitoje pateikė informaciją apie situaciją Lietuvoje nuo 1990 iki 2019 metų. 1990 m. bendra Lietuvos ŠESD emisija buvo apie 47 mln. t CO₂, iš kurio žemės ūkio dalis sudarė 8,6 mln. t, o 2019 m. emisijos sumažėjo – bendrai išmesta 20,3 mln. t CO₂, o žemės ūkio dalis sudarė tik 4,24 mln. t. CO_2.

Pokytis akivaizdus. Bendrai CO₂sumažėjo daugiau kaip 50 procentų. Tai labai daug. Tam turėjo įtakos ne tik gamybos apimčių mažėjimas gyvulininkystės sektoriuje, bet ir tai, kad per šį laikotarpį žemdirbių ūkiuose įdiegtos naujos technologijos, sutvarkytos mėšlidės, rekonstruotos fermos ar įsigyta nauja, mažiau tarši technika.

Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, įsipareigojo, kad iki 2050 m. mūsų ŠESD emisijos būtų nulinės, o iki 2030 m. emisijas turime sumažinti 11<– 12 procentų.

ŠESD mažinimo kartelę išsikėlėme aukštai, ar užteks jėgų šitą aukštį „paimti“? Kokiu keliu galime sukti?

Šis kelias pradėtas turbūt nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Įstoję į ES, pradėjome diegti naujas technologijas, laikytis ES galiojančių reikalavimų ir standartų. Pavyzdžiui, nuo 2003 m. įsigaliojus Nitratų direktyvai ir gavus paramą, daugelis ūkininkų turėjo susitvarkyti mėšlides ir srutų duobes, pasistatė mėšlo kaupimo rezervuarus, lagūnas ir t. t. Žingsnis po žingsnio buvo einama link to, kad būtų ūkyje tvarkomasi laikantis kompleksinės paramos reikalavimų, o žemdirbiai investuotų į priemones, kurios leistų efektyvinti gamybą ir sumažintų taršą. Žemdirbiai pasinaudojo ES parama ir po truputį modernizavo augalininkystės bei gyvulininkystės technologijas, rekonstravo fermas, atnaujino žemės ūkio technikos parką, diegė pažangias tiksliojo ūkininkavimo, derliaus nuėmimo ir saugojimo technologijas. Dabar ūkiuose atsiranda saulės elektrinės ir vėjo jėgainės, tad alternatyvioji energija vėlgi panaudojama pačioje gamyboje ir mažinama tarša.

Žemės ūkyje įsipareigojimai yra su iššūkiu, bet jau dabar Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų iniciatyva yra sudarytos kelios dekarbonizacijos darbo grupės, kurios pradėjo darbą ir numatys kelią, kaip bus siekiama įgyvendinti esamus įsipareigojimus. Kad tikslus pasiektume, turime pasikliauti bendra veikla, kurioje apsijungtų mokslininkų rekomendacijos, aktyvus konsultantų darbas viešinant galimus kelius ir žemdirbiai galėtų panaudoti turimas žinias ir patirtį.

Apie žaliąjį kursą, ŠESD mainus pastaruoju metu kalbėta daug. Jūsų požiūriu, kiek tai grėsmė ir kiek galimybė?

Visose ES šalyse taršos klausimai ir ŠESD emisijos yra plačiai aptariami. Štai, palyginkime Airiją ir Lietuvą. Galime matyti, kad Airijos ūkininkai susiduria su daug didesniais iššūkiais mažindami ŠESD emisijas.

Kaip jau minėjau, mūsų žemės ūkio dalis ŠESD pyrage yra 4,24 mln. t CO₂ emisijų. Tuo tarpu Airijos žemės ūkis sukuria apie 20 mln. t CO₂ emisijų, o jų tikslas iki 2030 m. yra emisijas sumažinti 22–30 proc., t. y. 5–7 mln. t CO₂. Žinoma, ilgalaikiai įsipareigojimai yra tokie pat – iki 2050 m. turi būti nulinės emisijos. Vis tik airiai galvoja apie gamybos didinimą išlaikydami tvarumą ir tuo pačiu įgyvendindami prisiimtus įsipareigojimus, grėsmes paversdami galimybėmis.

Lietuvoje, manau, taip pat turime galimybę šią situaciją paversti nauja veikla žemdirbiams. Žinoma, tai yra iššūkis, ypač tiems, kurie yra mažiau investavę, bet tiems žemdirbiams, kurie susitvarkę mėšlides, pasidarę dirvožemio tyrimus, naudoja tiksliojo ūkininkavimo priemones, pasėlius stebi pasitelkdami bepiločius orlaivius ar taiko kitus technologinius sprendimus, kurie yra mažiau taršūs, yra šiek tiek paprasčiau. Tuo labiau, kad turime galimybę pasimokyti iš kitų šalių mokslininkų, konsultantų ir pačių žemdirbių.

Užsiminėte apie kitų šalių gerąsias patirtis. Kokios jos?

Visose ES šalyse daug dirbama sprendžiant ŠESD emisijų klausimus. Tenka dalyvauti įvairiuose nuotoliniuose renginiuose, kur savo patirtimi ar įgyvendintų projektų rezultatus pateikia Olandijos, Švedijos ar Airijos kolegos. Jie puikiai supranta, kad gamyba turi vykti, tačiau reikia rasti tokius technologinius sprendimus, kurie leistų sumažinti ŠESD emisijas arba „užrakinti“ (sukaupti) anglį ir netgi ją paversti preke ar paslauga kitiems sektoriams, kurie negalės įgyvendinti keliamų reikalavimų.

Tarkime, Olandijos mokslininkai tiria skirtingus dirvožemius ir galimybes juose kaupti anglį arba kokią įtaką anglies sukaupimui turi minimalus žemės dirbimas, neariminės technologijos, kiek anglies gali sukaupti ilgametės pievos ar miškai ir pan. Švedijoje, Airijoje ir kitose šalyse yra žiūrima, kaip būtų galima ūkiuose sukaupti anglį ir įdiegti taip vadinamąją anglies užrakinimo priemonę (angl. carbon farming) ir pan. Latvijos ūkininkai analizuoja, kokį CO₂ pėdsaką palieka skirtingo dydžio pieno gamintojai ir pan. Daug geros patirties yra visose šalyse.

Iš tiesų man patinka Airija. Taršos mažinimo klausimu ten dirbama pakankamai seniai. Airiai dar iki 2013 m. pradėjo įvairius tyrimus ir kaupė tyrimų rezultatus, jų pagrindu kūrė kompiuterines darbo priemones. Šiuo metu konsultantai naudoja kompiuterinius įrankius, kuriais vadovaudamiesi ūkininkui pagal jo ūkio specifiką gali patarti, ką reikėtų daryti, kad ūkyje mažėtų tarša, kad būtų paliekamas kaip įmanoma mažesnis ŠESD pėdsakas. Airijoje visi sprendimai fokusuojasi į tris priemonių grupes: vienos susijusios su augalininkyste ir žemės dirbimu, kitos – su gyvulininkyste, o trečios – su energetika. Pagal kiekvieno ūkio situaciją ir yra priimami sprendimai – žiūrima, ką tuose ūkiuose galima padaryti, kad būtų mažinama tarša, ką žemdirbys pajėgus įgyvendinti.

Kaip žinote, Airijoje dauguma pieno ūkių pieną pristato į kooperatyvą. Visi kooperatyvo nariai gali naudotis konsultantų ir kooperatyvo parengta skaičiuokle, kurioje galima susiplanuoti pokyčius ūkio lygmenyje ir matyti, kiek šie jie leis sumažinti CO₂ pėdsaką. Kiekvienas ūkininkas mato, koks jo pieno gamybos cikle yra paliekamas anglies pėdsakas. Tuomet kartu su konsultantu gali pasirinkti, ką daryti, kad šią taršą būtų galima sumažinti. Priemonės tam gali būti įvairios: ganiavos sezono prailginimas, geresnės vertės buliaus parinkimas, raciono koregavimas ar net mažesnio karšto vandens šildytuvo įrengimas. Atrodo viskas paprasta, bet kilovatas prie kilovato ir per metus susidaro nemažas sutaupytas elektros energijos kiekis, o kiekvienas sutaupytas energijos vienetas – tai jau mažesnė tarša.

Daug tyrimų atliekama ir Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad panaudodami tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų patirtį galėsime greičiau ir efektyviau prisitaikyti prie keliamų tikslų įgyvendinimo.

Mūsų žemdirbiai taip pat yra padarę didelę pažangą, o ES žaliajame kurse Lietuvos žemės ūkis jau yra vienas žaliausių. Kuo galime pasidžiaugti? Gal namų darbų yra ne tiek jau daug?

Lyginant mūsų žemės ūkį 1990 m. ir dabar, tai pažanga labai akivaizdi: ŠESD sumažėjo nuo 8,68 mln. t iki 4,24 mln. t CO₂, kai tuo tarpu Airijoje 1990 m. buvo 18,5 mln. t CO₂, o 2019 m. tarša padidėjo iki 20,47 mln. t. Lietuvos įsipareigojimas iki 2030 m. ŠESD sumažinti 11 proc., o tai sudaro tik apie 0,5 mln. t CO₂, kai tuo tarpu Airijos ūkininkai turės sumažinti apie 22–30 proc. (tai sudaro 5–7 mln. t CO₂). Bet jei gamybos apimtys didės, tai atitinkamai reikės dar daugiau susimažinti ir CO₂ emisijas. Namų darbų yra ir tikiu, kad žingsnis po žingsnio keliamus tikslus pasieksime, žemės ūkio produkcijos gamyba bus prisitaikiusi prie keliamų reikalavimų ir užtikrinsime tvarią gamybą.

Lietuvoje tokia situacija, kai augalininkystės ūkiai sukuria daugiau emisijų nei gyvulininkystė. Kokie sprendimai turėtų būti priimti?

Aplinkos apsaugos agentūros pateiktoje informacijoje matyti, kad beveik 54 proc. CO₂ emisijų yra sukuriama augalininkystėje, likusi dalis tenka gyvulininkystei. Tiek viename, tiek kitame sektoriuje reikės imtis veiksmų, kad emisijos mažėtų. Šioje situacijoje, manau, reikia pasiremti kitų užsienio šalių patirtimi ir atsirinkti tas, kurios geriausiai tinka Lietuvai. Tarkime, tam, kad sumažėtų ŠESD emisijos, žemdirbiai jau dabar yra pradėję su jų mažinimų susijusias veiklas: tiria dirvožemius, rengia tręšimo planus, optimizuoja trąšų kiekius, taiko kintamos tręšimo normos technologijas, keičia dirvos dirbimo technologijas, naudoja tiksliojo ūkininkavimo priemones ir pan.

Daug sunkiau sumažinti emisijas gyvulininkystėje, bet ir čia yra dirbama rekonstruojant mėšlides, specialia technika įterpiant mėšlą, peržiūrint racionus, gerinant ganiavos organizavimą ir pan. Kiekviena iš šių priemonių leidžia sumažinti emisijas. O sprendimai ūkio lygmenyje yra labai individualūs. Turėtų būti taikomas visų priemonių kompleksas sprendžiant kiek, kur ir ką padaryti, kad tarša mažėtų.

Žiūrėkime pozityviai. Žemės ūkis gali būti ne tik teršėjas, bet ir vienas iš kertinių žalinimo pamatų, nes atlieka lemiamą vaidmenį sulaikant anglies dioksidą, siekiant kompensuoti ŠESD emisijas. Ar teisingai? Ir kodėl suprasti, anglies kaupimo dirvožemyje (t. y. anglies sekvestracijos) procesus – kiekvieno ūkininkaujančio uždavinys?

Kiekviena valstybė turi prisiėmusi įsipareigojimus mažinti ŠESD emisijas. Atitinkamai įsipareigojimai paliečia visus sektorius – energetiką, transportą, pramonės, žemės ūkį ir atliekų sektorių. ES diskutuojama, jog ne visos sritys drastiškai galės sumažinti savo taršą, todėl atliekama nemažai tyrimų, kokios technologijos leidžia sumažinti taršą sukaupiant anglies dioksidą iš atmosferos ir užrakinant jį dirvožemyje. Žemės ūkis ir miškų ūkis yra vieninteliai sektoriai, kurie ne tik išskiria ŠESD emisijas, bet ir geba jas neutralizuoti iš atmosferos, sukaupdami anglį augaluose bei dirvožemyje. Joks kitas pramonės sektorius to padaryti negali.

Žemės ūkis yra sritis, galinti padėti kitiems sektoriams, pvz., gaminant žemės ūkio produkciją žemdirbiai gali sukauptį anglį ir ją išlaikyti (yra atsiradęs naujas terminas angl. carbon farming). Būtent anglies kaupimas dabar išskiriamas kaip neišnaudotas potencialas. Šioje srityje dirba daugelis šalių.Taigi, atsiranda galimybė auginant žemės ūkio produkciją ne tik gaminti ją tvariai, bet ir užrakinus dirvožemyje anglįprisidėti prie kitų sektorių CO₂ emisijų sekvestracijos. Beje, visai neseniai Airijos spaudoje pasirodė žinutė, kad jos Žemės ūkio ministerija skiria 2,7 mln. Eur lėšų Dirvožemio anglies observatorijai (angl. Soil Carbon Observatory) įkurti. Vadinasi, dedami pagrindai tam, kad būtų atliekama dirvožemyje sukauptos anglies stebėsena, tad perspektyvoje ši iš atmosferos sukaupta anglis galės tapti preke, už kurią žemdirbiai gaus pajamų.

Kiek šiame procese išlieka svarbios žemės ūkio žinios ir inovacijos?

Žemės ūkio žinios ir inovacijos yra pagrindas, tam, kad žemdirbiai galėtų priimti sprendimus. Strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ kalbama apie tai, kad pasiekti keliamus tikslus bus galima tik jei šalyse veiks efektyvi žemdirbių konsultavimo sistema. Pratęsiant šią mintį būtų galima pasakyti, kad tikslus galėsime pasiekti tik tuomet, jei kartu dirbs mokslas, konsultavimas ir žemdirbiai.

Žemės ūkio gamyba yra sudėtingas procesas, reikia turėti labai daug ir įvairių žinių, suprasti, kaip vienas sprendimas ar technologinis pokytis gali lemti ūkio rezultatus ir atitinkamai priiminėti sprendimus. Į žemės ūkį atėjo naujos technologijos, vis daugiau ir daugiau informacijos ar procesų tampa skaitmenizuoti, atsiranda daugiau galimybių ne tik modeliuoti, bet ir realiu laiku gauti informacijos, reikalingiems sprendimams priimti. Norint pasiekti gerų rezultatų, bendradarbiavimas tarp mokslo, konsultavimo ir žemdirbių yra būtinas. Lietuvoje turime gerai išplėtotą konsultavimo sistemą – ūkininkai visus metus kviečiami dalyvauti įvairiuose renginiuose, mokymuose, seminaruose, dalintis patirtimi diskusijų grupėse ar tiesiog dirbti su konsultantais sprendžiant įvairias problemas. Labai svarbu, kad inovatyvūs sprendimai kuo greičiau pasiektų žemdirbius.

Kaip galvojate, kokį kelią pasirinksime eidami žaliojo kurso link: evoliucinį ar revoliucinį?

Lietuva juda šiuo keliu. Labai daug jau yra padaryta. Vienas visų žalinimo priemonių principų yra tvarumo išlaikymas. Tai reiškia, kad svarbu matyti visus tikslus – ekonominius, socialinius, aplinkosauginius ir inovacinius, o sprendimus priimti tokius, kad žemdirbiai galėtų tvariai ir ilgalaikiai ūkininkauti. Labai patiko vienoje iš konferencijų Airijos Konsultavimo tarnybos vadovui užduotas klausimas ir atsakymas – ar iš tikrųjų technologijos nepabėgusios nuo realybės? Atsakymas buvo toks: technologijos gali bėgti į priekį, bet jų įgyvendinimas realiame gyvenime, ūkyje, priklauso nuo žemdirbių galimybių jas priimti, adaptuoti ir panaudoti.

Taigi, viskas susiję ir bendras rezultatas labai priklauso nuo tarpusavio bendradarbiavimo. Ūkiai labai skirtingi, todėl turėtume galvoti, kad kiekvienas ūkis savo lygmeniu, pagal savo gebėjimus ir galimybes turi pasirinkti tas priemones, kurios labiausiai tinka konkretaus ūkio situacijoje, kad ūkiai galėtų pasinaudoti žemės ūkiui skiriama parama. Tikslas yra bendras ir tik kartu dirbdami galime pasiekti rezultatų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ramunė Sutkevičienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė