Išskirtinės kokybės produkcijos kopūstinių daržovių tręšimo ypatumai

Dr. Ona Bundinienė

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržininkystės technologijų mokslo darbuotoja

2014-02-24

Auginant išskirtinės kokybės kopūstines daržoves, ribojamas azoto ir mikroelementinių trąšų naudojimas. Mikroelementines trąšas rekomenduojama naudoti tik tais atvejais, kai vadovaujantis moksliškai pagrįstomis auginimo technologijomis, rekomendacijomis, laboratorinių tyrimų rezultatais įrodyta, kad dirvožemyje ar augalų lapuose jų nepakanka. Azoto sunaudojimas per vegetaciją negali būti didesnis kaip 140 kg ha^-1. Kiti makroelementai skaičiuojami pagal azotą. Kiekvienais metais turi būti sudaromas tręšimo planas, apskaičiuojant kiekvienam laukui ar lauko daliai išberiamų trąšų normą, nurodant trąšų rūšis, jų formą, tręšimo laiką ir būdą.

Kopūstams reikalingos maisto medžiagos

Kopūstinių šeimos daržovės reiklios maisto medžiagoms. 1 t tonai baltagūžių kopūstų produkcijos su atitinkamu kiekiu šalutinės produkcijos gauti sunaudojama 3,8 kg azoto (N), 1,1 kg fosforo (P₂O₅), 4,2 kg kalio (K₂O), 1,8 kg kalcio (CaO) ir 1,0 kg magnio (MgO).

Žiediniai kopūstai ir brokoliai patys reikliausi maisto medžiagoms ir dirvožemiui iš kopūstinių šeimos. 1 t žiedinių kopūstų ar brokolių produkcijos su atitinkamu kiekiu šalutinės produkcijos gauti sunaudojama 9,5 kg azoto (N), 3,3 kg fosforo (P₂O₅), 12,5 kg kalio (K₂O) ir 1,2 kg magnio (MgO).

Augančiai vešliai kopūstų lapijai ir gūžių sukimo metu (laikotarpis trunka 40–50 d., per kurį sunaudoja 80 proc. azoto, 86 proc. fosforo ir 84 proc. kalio) reikia daug azoto ir kalio, o laikyti skirtoms gūžėms – dar ir kalcio.

Dirvožemis turi būti derlingas

Laikantis programos reikalavimų ir norint išauginti norimą kokybišką derlių, reikia pasirinkti tinkamą dirvožemį: gerai drenuotą vidutinio sunkumo priemolį (pHKCl 6,5–7,5) – vėlyviesiems kopūstams, priesmėlį, priemolį (pHKCl 6,5–7,2) ar durpyną (pHKCl 5,0–5,5 ) – vidutinio vėlyvumo kopūstams.

Derlingame dirvožemyje turi būti pakankamai humuso ir organinių medžiagų (puvenų), mikroorganizmų, geras oro ir drėgmės santykis, pakankamas maisto medžiagų kiekis, tinkamas pH, gera struktūra. Geros struktūros dirvožemyje augalų šaknys prasiskverbia iki 30 cm, prastos – 15–20 cm. Be to, prastos struktūros dirvožemyje augalų šaknys įsiterpia nevienodu gyliu, o sutankėjęs viršutinis sluoksnis trukdo augti augalų šaknims ir pasisavinti maisto medžiagas.

Priešsėlis, sėjomaina ir tręšimas

Svarbiausia, kad priešsėlis nebūtų kryžmažiedžių šeimos. Daržovių sėjomainoje kopūstams tiks svogūnai, bulvės, šakniavaisės ir ankštinės daržovės, iš kitų augalų – javai. Sėjomainoje gali būti ir sideratai – ankštiniai ar varpiniai augalai, kurie gerina dirvos struktūrą, didina organinių medžiagų ir azoto kiekį.

Privalu laikytis sėjomainos. Į tą patį lauką kopūstus galima sodinti ne anksčiau kaip po 4 m., jei yra ligų ir kenkėjų – po 8–10 metų.

Kopūstai gali būti tręšiami mėšlu (tinka ir šviežias). Kopūstams jo galima iškratyti 40–80 t/ha-1, priklausomai nuo dirvožemio humusingumo. Iškračius tokį mėšlo kiekį, kg/ha-1 atiduotume 200–400 N, 100–200 P₂O₅, 240–480 K₂O ir 280–560 CaO ir 40–80 MgO. Iš šio kiekio kopūstinės daržovės pasisavintų atitinkamai 20–35 proc., 10–30 proc., 30–50 proc. ir po 50 proc. kalcio ir magnio. Mėšlas turėtų poveikį ir po kopūstų auginamiems augalams, padidintų organinių medžiagų kiekį dirvoje, pagerintų jos struktūrą.

Laikantis sėjomainos, tinkamai pasirenkant priešsėlius, auginant tarpinius augalus, tręšiant organinėmis trąšomis, dirvožemyje susikaupia daugiau organinių medžiagų ir humuso, todėl gerą derlių galima užauginti mažiau tręšiant. Be to, laukuose sumažėja piktžolių, ligų ir kenkėjų užkrato. Tai svarbu, nes pesticidų pasirinkimas mažas, o jų naudojimo laikas – ribotas.

Reikia mikroelementų

Siekiant užauginti aukštos kokybės produkciją, kopūstinėms daržovėms reikės ir mikroelementų: boro (B), molibdeno (Mo), mangano (Mn), cinko (Zn), vario (Cu), kobalto (Co), geležies (Fe). Mikroelementai augalo sausojoje masėje sudaro 10-3–10-5 proc. ir visi reikalingi augalams. Jų fiziologinis vaidmuo yra skirtingas. Nei vieno iš mikroelementų negalima pakeisti kitu. Jie sunkiai pereina iš senų augalo dalių į jaunas, todėl jų trūkumo požymiai pirmiausia atsiranda ant jaunų ūglių, lapelių.

Daržovės nevienodai reiklios mikroelementams. Kopūstams yra svarbus boras ir molibdenas. Jie vidutiniškai reiklūs manganui, variui ir mažai reiklūs cinkui.

Boras stipriausiai veikia vystymąsi ir derliaus kokybę, tačiau dirvožemyje jo neturi būti per daug. Jis įeina į fermentų ir ląstelių sienelių sudėtį, skatina angliavandenių kaupimąsi, gerina kalcio pasisavinimą, didina atsparumą grybelinėms ligoms (gumbui, pilkajam kaklelio puviniui). Pakankamai apsirūpinusių boru augalų cukringumas būna geresnis, kai optimalus jo kiekis kopūstų lapuose rozetės tarpsniu – 22–55 mg kg^-1, nuimant derlių – 38 mg kg^-1 sausosios medžiagos. Jis būtinas per visą augalų vegetacijos laikotarpį. Trūkstant boro bet kuriuo vystymosi tarpsniu, augalas suserga. Norint to išvengti, reikalingas prevencinis tręšimas boru.

Boro trūkumas pastebimas augalo viršūnėse ant jaunų lapų, nes jis nepereina iš senų lapų į jaunus. Jei trūksta boro, visų rūšių kopūstų stiebai būna tuščiaviduriai, šerdis paruduoja, pradeda pūti. Žiedinių kopūstų ir brokolių galvelės paruduoja, tampa purios, stiebai ir šaknys pažeidžiamos ir augalas skursta.

Kai boro dirvožemyje mažai, jo rekomenduojama atiduoti iki 3 kg ha^-1. Esant didesniam boro kiekiui dirvožemyje, jo skiriama 2 kg ha^-1. Boro trąšų normos didinamos esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms (šaltais ir šlapiais, karštais ir sausais metais), taip pat esant dideliam kalcio kiekiui dirvožemyje (dirvožemiui šarmėjant). Minėtais atvejais augalai dirvožemyje esančio boro nepasisavina, netgi tuomet, kai jo yra pakankamai.

Svarbu žinoti ir tai, kad gausiai tręšiant kalio ir azoto trąšomis, bet neskiriant fosforo, augalai boro pasisavina mažiau. Didelės fosforo trąšų normos kartu su kitomis trąšomis padidina tirpaus vandenyje boro kiekį dirvožemyje.

Daugiau boro randama sunkesnės granuliometrinės sudėties, humusinguose arba daug organinių medžiagų turinčiuose sukultūrintuose ar gerai organinėmis trąšomis tręšiamuose dirvožemiuose.

B. Baginsko duomenimis, Lietuvos dirvožemyje randama 1,0–23,0 iki 35 mg kg^-1 bendro dirvožemyje esančio boro kiekio. Judriojo boro yra žymiai mažiau – 0,02–2,0 mg kg^-1 dirvožemio. Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai.

Boro trąšos bus efektyvios mažo boringumo dirvožemiuose (lengvos granuliometrinės sudėties – mažiau kaip 0,2–0,3 mg kg^-1, sunkios granuliometrinės sudėties – mažiau kaip 0,3–0,4 mg kg^-1 dirvožemio. Dirvožemyje boro pakanka, jei jo yra daugiau kaip 0,6 mg kg^-1.

Kopūstai, ypač žiediniai, yra reiklūs molibdenui. Jo yra kai kurių fermentų sudėtyje. Molibdenas dalyvauja fosforo ir baltymų apykaitoje, būtinas gumbelinių bakterijų azoto fiksavimo procese, pektinui susidaryti. Kaupdamasis augaluose molibdenas nesukelia toksinio poveikio. Jo trūkstant, pirmiausia pasireiškia tarpgyslinė chlorozė, vėliau lapų kraštai paruduoja, jų audinys suyra ir belieka tik gyslos. Trūkstant molibdeno, augaluose susikaupia daugiau nitratinio azoto, o tai aktualu tręšiant nitratinėmis azoto trąšomis, nes gausiau tręšiant padidėja molibdeno poreikis. Optimalus molibdeno kiekis daržovių lapų sausojoje medžiagoje – 1–5 mg kg^-1. Papildomo tręšimo per lapus metu duodant 100 g/ha^-1 molibdeno, galima pašalinti jo trūkumą.

Bendrojo molibdeno kiekis Lietuvos dirvožemiuose svyruoja nuo 0,5 iki 3,0 mg kg^-1, o judriojo – nuo 0,01 iki 0,30 mg kg^-1 dirvožemio. Lietuvoje dirvožemiai, kuriuose molibdeno labai mažai (53,1 proc.) ir mažai (45,4 proc.), sudaro per 95 proc. ploto. Judriojo molibdeno tokiuose dirvožemiuose yra atitinkamai 0,06–0,15, t. y. iki 0,05 mg kg^-1 dirvožemio. Molibdeno trąšos bus efektyvios dirvožemyje, kuriame ne daugiau kaip 0,2 mg kg^-1 judriojo molibdeno, ir neturės įtakos, kai jo bus daugiau kaip 0,4 mg kg^-1.

Visų maisto medžiagų kiekiai turi būti subalansuoti ir atitikti augalo poreikius. Derliui įtakos turės elementas, kurio kiekis mažiausias, nes tai lems ir kitų elementų veikimą bei pasisavinimą, net jei jų bus pakankamai (Lybicho-Šelfordo taisyklė).

Visų maisto medžiagų pasisavinimui įtakos turi šios dirvožemio savybės: rūgštumas, granuliometrinė sudėtis, organinių medžiagų ir humuso kiekis. Augalai geriau pasisavins azotą, fosforą, kalį, kalcį, magnį, sierą ir molibdeną esant artimai neutraliai ir neutraliai dirvožemio reakcijai, o manganą borą, geležį, varį ir cinką – daugiau rūgštesnei.

Lengvesniuose dirvožemiuose ir esant daugiau 7,0 pH, kopūstams gali pritrūkti magnio. Kopūstus auginant lengvesniuose dirvožemiuose, jo reikėtų 50–70 kg ha-1, sunkesniuose – 25–50 kg ha^-1. Sierai reikliems kopūstams, atsižvelgiant į mineralinės sieros kiekį dirvožemyje, ir siera dar netręštuose plotuose, reikėtų išberti 20–30 kg ha^-1 sieros.

Tręšiant kopūstams skirtą lauką, pagrindinį mikroelementų kiekį turėtume išberti prieš sodinimą tręšiant kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais ir papildomų tręšimų per lapus metu naudojant tirpias kompleksines trąšas su mikroelementais. Esant išskirtinėms meteorologinėms sąlygoms ir pastebėjus mikroelementų trūkumo požymių, papildomai galime patręšti trąšomis su atskirais mikroelementais.