• Temos
• Verta žinoti

Lietuvių karo žirgai žemaitukai

Dr. Ina Stuogė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto VA Gyvulininkystės instituto Ekologijos skyriaus mokslo darbuotoja

2017-10-30

Žemaitukas – ne šiaip žirgas, o archajiškas, vienintelis gyvas išsaugotas ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narių saugomas. Įspaustas jo augintojų širdyse, neištrinamas kiekvieno mūsų pase, šuoliuojantis mūsų valstybės vėliavoje, mūsų valstybės istorijoje ir dabartyje teberupšnojantis žolę Lietuvos laukuose. Tai vienintelis žirgas, vienijantis ir aukštaičius, ir žemaičius, ir sūduvius, ir kuršius, ir jotvingius… Visus lietuvius.

Viena seniausių veislių Europoje

Lietuvių tauta nuo seniausių laikų turėjo savo žirgų veislę – žemaitukus, istorijos sūkuriuose ją plačiai išgarsinusius. Apie išskirtinius lietuvio ir žirgo ryšius, Lietuvoje išvystytą žirgininkystę byloja ne tik literatūriniai, istoriniai, bet ir archeologiniai šaltiniai – žirgų kapai bei jų gausumas. Žirgo reikšmė lietuvių tautos gyvenime buvo labai didelė. Pasaulinei bioįvairovei ir gyvūnų evoliucijai žemaitukai reikšmingi tiek istorine, kultūrine, tiek selekcine, ekologine ir ekonomine prasmėmis. Tai – viena seniausių veislių Europoje (joje žinomi nuo VI–VII a.). Kaip geri, ištvermingi kovos žirgai, atsparūs ligoms, nereiklūs pašarui, tvirti, greiti, vislūs, ilgaamžiai, labai energingi jie ypač išgarsėjo XIII–XIV a. kryžiuočių žygių prieš lietuvius metu. Žemaitukai yra ne tik lietuvių tautos istorijos ir kultūros reliktas, tai neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas, davęs pradžią Lietuvos sunkiųjų arklių, stambiųjų žemaitukų bei trakėnų tipams. Žemaitukų arklių veislė Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos pripažinta tarptautiniu mastu saugotina ir įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Tyrėjai šią veislę kildina iš Rytų stepinių tarpanų, kurie į dabartinę Lietuvos teritoriją prieš 5 tūkstančius metų atkeliavo su indoeuropiečiais.

Žemaitukai – universalūs ponių klasės žirgai, tinkantys naudoti šeimos ūkyje reabilitacijos centruose, hipoterapijai, vaikų jojimo klubuose (išjodinėjimui, lenktynėms, konkūrams, dresūrai), ponių klasės žirgų varžybose (maratonuose, konkūruose, karietinio, figūrinio važiavimo varžybose), turizmui (ir ekologiniam turizmui), pramogai, ekologiniuose ūkiuose, muziejuose bei nacionaliniuose parkuose. Žirgų vidutiniai kūno matai: aukštis ties gogu 131–141 cm, krūtinės apimtis 166–178 cm, plaštakos apimtis 17–18 cm, vidutinis svoris 380–420 kg. Dabartinių žemaitukų plaukų danga yra tanki, trumpa, žvilganti, vyraujanti spalva – bėra, juoda, juodbėra bei tamsiai sarta. Dabartiniai žemaitukai neturi įprastos didelės ir plačios baltos žymės, bet daugumai jų būdingos nedidelės, įvairių formų žvaigždutės kaktoje.

Kunigaikščių Oginskių vaidmuo išsaugant žemaitukus

Keturis kartus žemaitukams grėsė išnykimo pavojus, tačiau jų augintojai visuomet pasirūpindavo, kad šie Lietuvos žirgai išliktų. Įstabusis Oginskio polonezas, atliekamas smuiku, visiems klausytojams suvirpina širdis ir yra tarsi paminklas kunigaikščiams Oginskiams, kurių indėlis, išsaugant žemaitukus, milžiniškas. Ne kiekvienas žino, kad XIX a. antrojoje pusėje žemaitukams grėsė išnykimas. Kad jo būtų išvengta, daugiausia pasidarbavo kunigaikščiai Oginskiai – Irenėjus Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu.

Kunigaikščių Oginskių fondo juodraščiuose rasta įrašų, kuriuose užsimenama, kad lietuviai su žemaitukais arkliais nugalėjo kryžiuočius, todėl tiems žirgams negalima leisti išnykti. Užtat Oginskiai visaip populiarino žemaitukus tarp dvarininkų ir valstiečių, rengė parodas, įkūrė draugiją, kuri rūpinosi žemaitukų veisimu. Šie didikai žemaitukus vadindavo vien senoviniais lietuviškais vardais. Pasakojama, kad didikai keliaudavo karietomis, pakinkytomis tik žemaitukais. Oginskiai išgarsino juos toli už Lietuvos ribų.1900 metais III pasaulinėje parodoje Paryžiuje kumelė Žaiba (B. Oginskio žirgynas) ir eržilas Hiršas buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Kerstutis gavo didįjį sidabro medalį.

Žemaitukai šlovinguose istoriniuose žygiuose

Pasakojimai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovą Vytautą Didįjį, kuris visai Europai svarbiame Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje kartu su lenkais, rusais, čekais, vengrais, totoriais iškovojo ypatingos svarbos pergalę prieš Kryžiuočių ordiną, jau ne vieną šimtmetį kaitina kiekvieno lietuvio kraują. Istorija byloja, kad šio mūšio metu Vytautas Didysis pakeitė net šešis žirgus ir visi jie buvo žemaitukai. Ir šiandien jie šuoliuoja kasmet rengiamoje šio mūšio rekonstrukcijoje Lenkijoje.

2010 metais grupė raitelių, vadovaujami Giedriaus Klimkevičiaus ir Gintauto Babravičiaus, leidosi į nepaprastą kelionę žemaitukais žirgais prie Juodosios, kur, pasak legendos, Vytautas Didysis ir jo kariauna girdė arklius… Ir ką – nujojo lietuvaičiai, tikrai girdė arklius Juodojoje jūroje! Yra ir puikus filmas susuktas iš to žygio. Daugeliui atrodžiusią neįmanomą misiją jie įrodė esant įmanomą. Su nuotykiais, tam tikromis netektimis, bet įmanomą 2000 kilometrų epopėją…

Kitas didelis žygis – 2011 metais: LDK bei Lenkijos karalystės karaliaus Žygimanto Augusto ir jo žmonos Barboros Radvilaitės Meilės keliu į Krokuvą (vadovavo Giedrius Klimkevičius). Įrodyta, kad ir tai įmanoma!

2012 metai žemaitukų laikytojams ir gerbėjams – vėl įsimintini. Žemaitukų laikytojas raitelis Vaidotas Digaitis, vienas pats su žemaitiškais Kredu ir Cekliu apjojo Baltijos jūrą, pabuvo net už poliarinio rato! Nereali kelionė, kupina nuotykių, sužalojimų, bet sėkmingai baigta. Visa Lietuva, visa Žemaitija su plazdančiomis vėliavomis pasitiko Vaidotą Lopaičių piliakalnyje.

Ir štai 2015-ųjų rugsėjo 4-oji. Per patį vidurdienį iš Šventosios pajūrio 10 žygeivių ir 12 žirgų, dar lietuviška skalikė Alka leidosi į istorinį žygį aplink Lietuvą. Raiteliai, važnyčiotojai, žirgų traukiama karieta su žygio manta ir šuo. Tai ne šiaip žygis, tai – tradicijos saugojimas, žinios „ŽEMĖ – ŽMOGUS – ŽIRGAS“ skleidimas ir perdavimas kiekvienam lietuviui. Tąsa unikalios tradicijos, kuri prasidėjo prieš 80 metų (1935), kai raitelis Vaclovas Smailys, įveikdamas 1500 kilometrų per 30 dienų su trakėnų veislės žirgu Luoke, apjojo Lietuvą. Tradicijos, kurią ženklina ir prieš 40 metų (1975) įvykęs žymaus agronomo, ilgamečio Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus, mokslininko, profesoriaus Petro Vasinausko bei žurnalisto Vlado Vaicekausko žygis po Lietuvą, kai jie Bėriuko traukiamu vežimu per 42 dienas įveikė 1501 kilometrą. Garbaus amžiaus profesorius ir jaunosios kartos atstovas keliavo senoviškai pakinkytu vežimuku, apsivilkę burkas, kluonuose miegodami ant šiaudų. Profesorius P. Vasinauskas, prieš 40 metų apmąstydamas tą savo kelionę, dienoraštyje rašė: „Svarbiausias šios kelionės tikslas – pati kelionė arkliu.“ Dabar išjojusių žygeivių siekis liko tas pats – žygiuodami nuo kaimo prie kaimo, nuo miestelio prie miestelio, jie teigė ir pagrindė, kad žemaitukų veislė yra viena seniausių, turinčių unikalią genetinę struktūrą ir iškilią istoriją. Keliauta palei Lietuvos sieną, pasikliaujant tik kompasu ir žemėlapiais. Žygeiviai apjojo visą Lietuvą ir įveikė daugiau kaip 1700 kilometrų. Dalis maršruto driekėsi Latvija. Čia buvo persikėlimas žirgais ir karieta per Ventos upę, vėliau keliauta pro Žagarę. Nemunas kirstas ties Druskininkais ir Jurbarku. Aplankytas Ožkinių kaimas šalia Punsko, jotvingių prūsų gyvenvietėje gyvenantis Petras Lukoševičius. Žygio pabaigoje Kuršių mariomis laivais iš Uostadvario keltasi į Nidą. Nuo Klaipėdos iki Šventosios entuziastai judėjo pajūriu. Aplankė visus Lietuvos etnografinius regionus, didžiuodamiesi kiekvieno jų kultūriniu-istoriniu paveldu. Spalio 10 dieną visi keliautojai iškilmingai sutikti Šventosios alkakalnyje. Žygyje savaitgaliais ir žygeiviai, ir žirgai ilsėdavosi. Poilsio metu buvo organizuojamos naktigonės su dainomis, susitikimais, su ilgais pokalbiais laužo šviesoje. Su savimi žygeiviai nešėsi Lietuvos trispalvę ir Žemaitukų arklių augintojų (ŽAAA) asociacijos vėliavas.

Žemaitukai – dėmesio centre

Lietuvoje, be žygių, rengiamos įvairios varžybos, kiti renginiai, padedantys populiarinti šią legendinę lietuviškų žirgų veislę. Žemaitukai žirgai buvo demonstruojami tarptautiniame gyvosios archeologijos festivalyje Kernavėje (nuo 2007 m.), tarptautiniame nepriklausomos savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ (2009), mokslo festivalyje „Tyrėjų naktis“, ilgamečiuose renginiuose „Gyvūnų globos dienos“, festivalyje „Panemunės žiedai“. Sukurti du filmai: „Žemaitukai“ ir „Su užspausta žirgo žyme“. Žemaitukų arklių augintojų asociacija (V. Macijauskienė, M. Sekmokas) išleido unikalią knygą – Kristupo Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio „Hipika, arba knyga apie arklius“ – pirmąjį leidimo lenkų kalba ir pirmąjį leidimą lietuvių kalba skiria 405 metai. Ši knyga buvo pristatyta visuomenei Šiauliuose, galerijoje „Laiptai“, Vilniaus karininkų Ramovėje, KAM Kauno karo istorijos muziejuje, Baisogaloje – LSMU Gyvulininkystės institute, tarptautiniame nepriklausomos savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros renginyje „Mėnuo Juodaragis“ .

Labai reikšmingas vaidmuo, išsaugant šį paveldą, tenka ir Radviliškio kraštui, Baisogalai. Šviesaus atminimo čionykštis profesorius Juozas Skaistutis Šveistys (1930–1999) buvo žemės ūkio gyvūnų veislių išsaugojimo iniciatorius, organizatorius ir strategas. Čia jo buvo įkurta 1997 metais Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuri šiemet švenčia 20 metų veiklos jubiliejų. Prie asociacijos kūrimo daug prisidėjo V. Macijaukienė, E. Jeninas, A. Svitojus. Pirmaisiais ŽAAA gyvavimo metais veiklą sėkmingai plėtojo entuziastai Bronius Trumpikas, Algirdas Jonutis, Linas Daugnora, Bronius Bakutis, Violeta Razmaitė, Jonas Kutra.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės institute Baisogaloje (direktorė – dr. V. Juškienė) J. S. Šveisčio autoriteto ir rūpinimosi dėka buvo ne tik surasti šie išlikę pavieniai žirgai, bet ir gauta lėšų jiems pirkti, suformuoti bandas, jas išlaikyti, taip sustabdant visišką jų išnykimą. Šiuo metu Lietuvoje tų puikiųjų žirgų priskaičiuojama daugiau kaip 700, juos laiko per 110 ŽAAA narių. Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo koordinavimo centras Baisogaloje, kuriam vadovauja mokslininkė dr. Rūta Šveistienė su darbuotojais Alma Račkauskaite, Šarūne Marašinskiene, Agne Krikščiūniene, Saule Čepaitiene, Dovile Bagvilaite ir kt., rūpinasi pagrindine žemaitukų banda, vykdo mokslinius tyrimus, populiarina šiuos legendinius žirgus, rengdami varžybas V. Komaro taurei, Baisogalos dvaro taurei, J. S. Šveisčio taurei laimėti Baisogaloje, įvairiose parodose.

„Mes esame raitelių tauta…“ – taip rašė žymusis senosios lietuvių religijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius. Mes stovime ant savo žemės, kurią pasirengę prireikus ginti, kaip, žemaitukų padedami, daugelį amžių gynė ir mūsų protėviai. Galime didžiuotis tais žmonėmis, kurie saugo senąją žirgų veislę, jaunimu, kuris domisi žemaitukais, jais jodinėja, dalyvauja varžybose, mokslininkais, tiriančiais šią veislę, augintojais, kantriai, su atsidavimu auginančiais legendinius žirgus savo žirgynuose, dalyvaujančius varžybose, žygiuose, visais būdais besistengiančius ateities kartoms išsaugoti vienintelę archajišką lietuviškų žirgų veislę. Didžiausia pagarba jiems visiems! Gyvi žemaitukai – gyva Lietuva.