Nematomos grėsmės – ką apie jūsų vandenį pasakys laboratorija

2025-08-20

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Iš pirmo gurkšnio – gaivus, tyras, lyg ką tik iš šaltinio. Tačiau ar tikrai žinote, kas slepiasi jūsų gręžinio vandenyje? Specialistai įspėja: net ir giluminių šaltinių vanduo gali būti užterštas, o pavojingi pokyčiai ne visada pastebimi plika akimi. Kvapas, skonis ar spalvos pakitimas – tai tik matoma ledkalnio viršūnė. Todėl bent kartą per metus vandens tyrimai turėtų tapti ne išimtimi, o įpročiu.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Lietuvoje yra 60 tūkst. legalių gręžinių

Pagal Aplinkos ministerijos informaciją, šiuo metu Lietuvos Žemės gelmių registre registruota beveik 60 tūkst. gręžinių. Nuo rugpjūčio 1 d. gyventojai, nespėję įteisinti nelegalaus vandens gręžinio, jį galės užregistruoti netaikant jokių sankcijų. Iki 2026 m. liepos 31 d. būtina visus dokumentus pateikti gręžinius registruojančiai Lietuvos geologijos tarnybai.

Aplinkos viceministras Tomas Vaitkevičius primena, kad neįregistravus gręžinio gyventojams gali grėsti nemenkos pasekmės. „Visų pirma, tokį gręžinį gali tekti likviduoti ir įsirengti naują, o tai gali kainuoti net 5–6 tūkst. eurų. Taip pat už nelegaliai eksploatuojamą gręžinį taikoma administracinė atsakomybė – gyventojams nuo 300 iki 800 eurų, juridiniams asmenims – nuo 600 iki 1 700 eurų. Todėl primename gyventojams laiku atlikti reikalingus namų darbus”, – teigia T. Vaitkevičius.

Vandenyje galima jausti įvairių nemalonių poskonių ar kvapų

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad vandenyje juntamas metalo prieskonis, rūdžių spalvos vanduo gali rodyti didesnį geležies kiekį. Geležis natūraliai randama požeminiame vandenyje, bet jos koncentracija neturėtų viršyti 200 μg/l. Jei vanduo dažo sanitarinę keramiką ar skalbinius ruda spalva, jį verta ištirti.

Geležis – būtinas mineralas žmogaus organizmui. Geriant geležingą vandenį juo apsinuodyti neįmanoma – jo koncentracija vandenyje per maža. Vis dėlto toks vanduo įgauna drumstą spalvą, jo skonis neįprastas, kinta ir maisto, gaminto tokiame vandenyje, skoninės savybės. Geležies nuosėdos kaupiasi vamzdžiuose, juos kemša, atsiranda rudos dėmės ant santechnikos įrenginių, tokiame vandenyje išplauti drabužiai gali būti parudavę.

Sieros vandenilio kvapas (pūvančių kiaušinių kvapas) – tai sieros junginiai, randami tam tikrose vietovėse esančiuose požeminiuose vandenyse, ir didesnė jų koncentracija gali būti ne tik nemaloni, bet ir sukelti vamzdynų koroziją. Nors sieros vandenilis turi gydomųjų savybių ir naudojamas kurortuose, tačiau tokio vandens kvapas yra itin nemalonus.

Vanduo gali turėti amoniako ar srutų kvapą. Tai susiję su amonio junginiais. Šios medžiagos atsiranda yrant organinėms medžiagoms ir gali reikšti taršą iš aplinkos (pvz., trąšų, nuotekų). Toks vanduo turėtų būti ištirtas laboratorijoje, ypač jei naudojamas maistui.

Vandenyje taip pat gali būti daug kalcio ir magnio. Dėl to ant paviršiaus susidaro baltos nuosėdos – kalkės. Tai yra žmogui būtini mikroelementai, bet šios medžiagos gali pakenkti buitinei įrangai. Šią problemą išspręstų vandens minkštinimo filtras, bet jis naudingas tik buitinei technikai ir vamzdynams.

Karčiai sūrų poskonį gali lemti padidėjusi sulfatų koncentracija, priklausanti nuo vandens cheminės sudėties ir temperatūros. Jei skonis stipriai juntamas, verta vandenį ištirti.

Žemės, pelėsių ar dumblo kvapą gali sukelti organinės priemaišos ar vandens sąlytis su užsistovėjusiu vamzdynų turiniu. Šis kvapas būdingas senesniems vandens tiekimo tinklams ar mažai naudojamoms sistemoms. Jei kvapas laikinas, galima tiesiog nuleisti vandenį. Jei išlieka, verta atlikti tyrimus.

Vanduo dažnai gali neturėti jokio kvapo, skonio ar spalvos pakitimo, bet jame gali būti kenksmingų medžiagų, pavyzdžiui, nitratų ar nitritų. Jei jų kiekis geriamajame vandenyje yra didesnis nei norma, tokio vandens naudoti maisto gaminimui negalima.

Įsitikink savo vandens kokybe

Gerai tai, kad gamtinius paviršinius ir gruntinius vandenis bei nuotekas, šulinio ir laistymo vandenį (trąšų tirpalus) visus metus galite išsitirti akredituotoje Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos laboratorijoje, įsikūrusioje Akademijoje (Stoties g. 7, Kėdainių r.).

Nors joje sumontuota moderniausia įranga, bet paslaugos Lietuvoje yra bene pigiausios. Jomis gali naudotis ūkininkai, daržininkai, sodininkai, vandens vartotojai naudotojai bei tiekėjai, taip pat ir mokslo institucijos. Ėminius galima pristatyti ir pasinaudojant kurjerių paslaugomis, o tyrimų duomenis gausite tiesiai į savo el. paštą – paprasta, greita ir neišeinant iš namų.

„Gamtinių (paviršinių ir požeminių) vandenų ir nuotekų fizikiniai- cheminiai, makrokomponentiniai tyrimai, kuriuos atliekame, domina ir monitoringus atliekančius vandensaugos tikslais, ekologinės būklės stebėtojus. Tokių paslaugų prireikia ir įmonėms, ir žemės ūkio bendrovėms, ir mokslininkams, ir studentams. Pramonėje, buityje, žemės ūkyje ir kitur panaudotas vanduo, taip pat lietaus ir sniego tirpsmo vanduo, nutekantis nuo gatvių ir įvairių kitų teritorijų, tampa nuotekomis, kurios valomos nuotekų valymo įrenginiuose. Jų cheminę sudėtį taip pat nustatome laboratorijoje. Gauti duomenys leidžia spręsti apie išvalytų vandenų kokybę“, – sako LŽŪKT laboratorijos vedėja Lina Šmakovienė (nuotr.).

Pasak vedėjos, vandens ėminiai pristatomi švarioje plastikinėje ar stiklinėje taroje, kuri pažymėta identifikavimo numeriu. Riebalams nustatyti mėginys turi būti pristatomas atskirame inde.

Kaip paimti geriamojo vandens mėginį:

Nuo vandens čiaupo nuimamos pridėtinės dalys (tinkleliai, antgaliai ir kt.).
Vandens čiaupas praplaunamas nuleidžiant vandenį 2–3 min.
Butelį gerai praskalauti tuo vandeniu, kurį imame (užpildyti, išpilti, tada vėl užpildyti).
Indo su ėminiu talpa – ne mažiau kaip 1 l (priklausomai nuo tyrimų kiekio).
Stiklinis arba plastikinis butelis pripildomas nepaliekant oro tarpo ir sandariai uždaromas.

REKOMENDUOJAMA: mėginį pristatyti tą pačią dieną arba iki pristatymo dienos laikyti šaldytuve (5±3)°C ne ilgiau kaip 24 val. Transportuoti termoizoliaciniame krepšyje, saugant ėminį nuo tiesioginių saulės spindulių.

Beje, primename, kad asmenys savo namuose įsirengę biologinio valymo ir septiko tipų individualius nuotekų tvarkymo įrenginius, ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinius metus turi atlikti į aplinką išleidžiamų nuotekų tyrimą laboratorijose. Šį tyrimą taip pat galima atlikti LŽŪKT laboratorijoje, kuri turi teisę atlikti privalomų parametrų tyrimus individualiems nuotekų valymo įrenginiams. Šis tyrimas parodo, ar išleidžiamas į aplinką išvalytas vanduo atitinka normas ir neteršia aplinkos. Tokią prievolę nustato Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Beje, įsirengusieji rezervuaro tipo individualių nuotekų tvarkymo įrenginius tokio tyrimo neprivalės atlikti, nes šie įrenginiai neišleidžia vandens į aplinką.

Turite klausimų dėl tyrimų? Kreipkitės. Svarbiausius savo, ūkio ir aplinkos gerovę liečiančius sprendimus priimkite remdamiesi faktais, o ne nuojauta!

Pagal Aplinkos ministerijos ir LŽŪKT informaciją parengė Ramunė Sutkevičienė, agroakademija.lt